Tarp bohemiškosios satyros ir estrados

Originalumu ir laisvakratiška gyvensena garsėjusius literatus, muzikantus, dailininkus vis iš naujo atranda visų laikų tautinės kultūros tyrinėtojai. Tarp jų – ne tik „Palangos tilte“ pernai aprašytasis, Palangoje ne sykį elegantiškai gastroliavęs ir vyną su mūsų vyrais „degustavęs“ dainininkas Antanas Šabaniauskas. Jam Palangos vasaras paįvairinti padėjo ir kiti linksmavyriai. Dabar Lietuvos radijui nuolat kartojant laidą „Devyni radijo dešimtmečiai“ labai dažnai minimas ir kitas unikalus savo laikmečio personažas, neregėto populiarumo scenose ir laidose sulaukdavęs linksmabūdis satyrikas, muzikantas, artistas, kas be ko, ir Bohemai neabejingas Pupų Dėdė.
Toks buvo žavingame Anykščių rajone gimusio Petro Biržio, menine prigimtim artimiausio Kaziui Binkiui, Saliui Šemeriui ir kitiems „laisvaburiams“, meninis slapyvardis. Pupų Dėdę, ekspromtu „gimdantį“ taiklius satyrinius kupletus ir jo armoniką, menu, Kelmėje ir kituose Žemaitijos rajonuose, Kaune, Kulautuvoje broliai ir sesės lietuviai dažnai prisiminė, panašiai sudainuot bandė ir tarybiniais metais, net 1965–1985-ųjų „Laiko langinėse“, nes ir tada šypsotis, juoktis norėjo ne tik taurelės mėgėjai. 1980 metais Šiaulių miesto laikraščio redakcijoje dainingos, lyriškos širdies žurnalistas ir poetas Juozas Sabaliauskas supažindino su tame pačiame kabinete dirbusiu kitu uoliu kultūros, literatūros tyrinėtoju ir dalyviu, kantriu plunksnos darbininku Stasiu Bulzgiu. Sykiu minėtais darbščiais vyrais dalyvavome ir Adolfo Strakšio vadovaujamos Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos veikloje. Tai S. Bulzgio plunksnai priklauso ir mano 2016-02-20 atsiverstoji 55 psl. apimties knygeliukė „Pupų Dėdė: legendinio Petro Biržio gyvenimo atšvaitai“. Tai 74-asis leidinys, kurį 1996 metais išleido daug gero Lietuvos kultūrai jau davusi Šiaulių krašto leidykla „Saulės Delta“ ir su popiežišku pasišventėliškumu dirbanti leidybos vadovė Jadvyga Kauneckienė.
S. Bulzgis „sulesiojo“, meniškai aprašė daugybę retų ir įdomių faktų iš P. Biržio – Pupų Dėdės gyvenimo bei kūrybinės veiklos.
Taigi, kuriai valdžiai patiko linksmojo Anykščių krašto vyro kūryba ir „giesmės“ per radiją ar koncertų salėse apie „Teisybę ir Neteisybę“? Nė vienai. Palyginimui – sovietmečiu žmonės sakė, kad „teisybė yra aguonos grūdas 7 metrų gylyje“. 2015 metais Palangos gyventojai apmaudavo, kad „dabar teisybė yra gal tik 57 metrų gelmėse po žemėm“. Arba: „Teisybės yra tiek, kiek tu turi pinigų“.
Gal... Aš asmeniškai savo priešu Nr. 1 laikau pinigus, bet gal todėl ligi šiol jie ir tolsta nuo manęs, kaip jūros bangos: priartėja ir žaibiškai vėl pabėga... Kažkur už Gotlando salos. O aš ir lieku su savo fantazijom... „Debesies trečiam aukšte“. Esu už tai, kad karaliautų Optimizmas, o ne „Jobtimizmas“.
Įsivaizduokim, kad tarp teisybės atradėjų buvo ir Pupų Dėdė (P. Biržys). Štai ką jam skirtoje knygelėje rašo šiaulietis rašytojas S. Bulzgis: „Kad ir kaip ten būtų, bet vežami į Sibirą žmonės neužmiršdavo įsidėti Pupų Dėdės plokštelės. Štai kur menininko dvasios aistra ir stiprybė! Kartais pamiršdavo į Sibirą pasiimti duonos, lašinių, o Pupų Dėdės plokštelės – ne. Atrodė, kad gyvenimo nebėra, kad atgrūdo juos į patį pragarą, kad Lietuva amžinai prarasta. Tokia juoda ir nepakeliama neviltis, tokia kraupi, mirtimi alsuojanti kančia. Bet staiga pasigirsta armonika, suskamba artimas balsas, pažįstama dainelė: „Pupų Dėdė linksmas gyvas!..“
Kas čia per stebuklas? Iš kur atsirado Pupų Dėdė? Greitai visi pamato, kad jo paties nėra – sukasi tik jo plokštelė. Bet vis tiek visiems šilčiau ir linksmiau. Žiebiasi viltis, kad jie nemirs, viską iškentės ir sugrįš į Lietuvą! O Pupų Dėdės plokštelė vis sukasi, skamba jo polka:
Linksma dėdei ir dėdienei
Ir virtuvėj vakarienei.
Samčiai, šaukštai ir šakutės
Ir jie eina šokt polkutės.
Stebuklas: tie, kurie prieš minutę palaužti sielvartavo, rodos, telaukė mirties, štai jau šypsosi, džiaugiasi, o jaunesnieji net šokti bando! „Lietuva nepražus! – ima tvirtinti senieji. – Neužės mūsų utėlės, neįveiks šalčiai! Šaunuolis mūsų Pupų Dėdė!“ Ne vienam nusirita džiaugsmo ašara. Nuo jos ima šilti net tas ledinis vėjas.
Atrodė, kad ir baisiausios nedalios ištikti žmonės džiaugiasi, kaip yra sakęs didysis romėnų poetas Ovidijus, „ab imo pectore – iš visos širdies“.
P. Biržys – Pupų Dėdė (1896–1970) kėlė lietuvių nuotaikas, jis iš visko mokėjo „daryti juoką“. Tačiau... tačiau... tačiau... Sunkiausias yra artisto, klouno kelias, juk dažniausiai verkia... juokdariai. Kritikuojami valdininkai visais laikais mokėjo atseikėti „honorarą“ ir Pupų Dėdei, – toks likimas! Gimsti ir miršti vienišas. Tai įrodė savojoje knygelėje ir S. Bulzgis: „Po karo vėl sutvisko kruvinoji Stalino saulė, ir Pupų Dėdė vėl pateko į kalėjimą. O buvo taip.
Vieną vasarą jis, subūręs padorią kompanijėlę, nutarė pagarstroliuoti po Lietuvą. Be paties Pupų Dėdės, tą gastrolių komandą puošė ir garsusis dainininkas, šaunusis kavinių ir restoranų liūtas, Kauno poniučių numylėtinis Antanas Šabaniauskas, kuriam vieninteliam visoje kompanijoje tiko įmantrus ir garbingas prancūziškas žodis – šansonjė. Dėdė žinojo, kad Šabaniauskas dainuoti, o gal ir ne vien dainuoti mokėsi saulėtoje Italijoje, dėl to prieš karą laikė jį savo konkurentu. O dabar, kai didžiųjų ambicijų ragus aplaužė laikas, jie surado bendrą kalbą. Juk abu jie savo kilme buvo kaimiečiai – vienas iš Anykščių, kitas – iš Jurbarko. Kartu buvo ir Antanas Zabulionis, irgi kaimietis, vyžuoniškis, – tai visiems jau seniai pažįstamas Pupų Dėdės radijo vaidinimų Antaniukas. Nors jis irgi jau buvo subrendęs, bet vis dar teberašė vaikiškus eilėračius ir net jų rinkinį pavadino „Kai paūgėsiu“. Tačiau kai prireikdavo, Antaniukas labai greitai sukurpdavo šmaikščių kupletų ir taip pravirkdydavo gitarą, kad net nuo seno buvo nepamainomas.
Tai va, ta kompanija ir ūžtelėjo per po tėvo Stalino padu tyliai dūsaujančią Lietuvėlę. Aišku, Pupų Dėdė neiškentė – traukė per dantį ir tuos, kurie „kūrė“ laimingą komunistinį rytojų. Atsirado „geradarių“, kurie apie tai pranešė kam reikia, ir Pupų Dėdė sėdo už grotų! Už šviesaus tarybinio gyvenimo juodinimą!
Atsisėdo. Ką padarysi. Bet šypsena darėsi vis kartesnė ir kartesnė: juto, kad jo, bausto, sėdėjusio, ima baidytis net patys geriausi draugai – vengia su juo, nepatikimu elementu, susidėti, bijo per jį nukentėti. O moterys – gal ir ne vien dėl to. Gal ieško jaunesnių. Taip jau būna gyvenime: iš didžiausios jų gausybės dažniausiai nebelieka nieko“.