„Sniego gniūžtė“: nuo kelių snaigių iki visus apimančio judėjimo

„Ko gero, esminis dalykas – kad mes visi it snaigės, kurios bendraudamos susijungia iš pradžių į mažą gniūžtelę, o ji, riedėdama ir prijungdama naujas snaiges, naujus bendraminčius, bičiulius, draugus, susiridena į didelę sniego gniūžtę“, – praėjusių metų balandį „Palangos tilto“ redakcijoje kalbėdama apie programą „Sniego gniūžtė“ sakė Palangos „Sniego gniūžtės“ skyriaus pirmininkė, Senosios gimnazijos moksleivė Ernesta Jonušaitė.

Su E. Jonušaite ir tuomet „Baltijos“ pagrindinės mokyklos mokiniu, dabartiniu gimnazistu Justu Pačinsku kalbėjomės po to, kai balandį Vlado Jurgučio mokykloje vyko tris dienas trukusi tradicinė jubiliejinė dešimtoji „Sniego gniūžtės” stovykla. Apie programą, jos tikslus, veiklą Palangoje kalbėjomės su dviem į šią programą įsitraukusiais moksleiviais. O šiandien jums pristatome ne dviejų, o daugiau „Sniego gniūžtėn“ įsisukusių jaunųjų palangiškių minčių ir nuomonių, kurios buvo surinktos į antrajame kurorto jaunimo leidžiamo laikraščio „Aš esu kultūra“ numeryje spausdintą straipsnį „SG mane pačią pakeitė neatpažįstamai, tai buvo mano gyvenimo didžiausia dalis“. Publikacijos autorė – Skaistė Miceikaitė.

Pradžia – nuo Snaigiukės“ ir „Snaigės“

„Sniego gniūžtė“ – tai prevencinė programa, siekianti apsaugoti bendraamžius draugus nuo alkoholio bei kitų svaigalų, o ne gydyti jau patekusius jų priklausomybėn. „Sniego gniūžtės“ tikslas – išmokyti jaunimą smagiai leisti laiką be priklausomybę skatinančių psichotropinių medžiagų. Ši prevencinė programa yra pateikiama įvairiose nevyriausybinių organizacijų prezentacijose arba rengiamų stovyklų metu, kuriose gali dalyvauti įvairaus amžiaus asmenys, nors deklaruojama, jog tai skirta tik paaugliams.

Visų pirma, „Sniego gniūžtės“ programa pristatoma patiems mažiausiems – pirmų-ketvirtų klasių mokiniams, kurie maždaug keturias valandas dirba kartu su „Sniego gniūžtės“ kolektyvu, žaidžia įvairius žaidimus, atlieka linksmas užduotėles ir bent jau teoriškai bando įveikti aplinkoje tykančius pavojus – nesveiką maistą, vyresniųjų brolių ir seserų ar net tėvų alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimą. Programa pradinių klasių mokiniams vadinama „Snaigiuke“.

Kaip žinia, vaikai auga neįtikėtinai greitai, keičiasi jų pasaulėžiūra. Todėl reikia įskiepyti tam tikras moralės ir doros normas kitokiu būdu, nei tai buvo daroma anksčiau. „Sniego gniūžtės“ programa penktų-septintų klasių mokiniams jau trunka visą dieną, į veiklą įtraukiami sudėtingesnio tipo užduotys, lavinančios protą, ugdančios įvairius komandinius sugebėjimus ir saviraišką. Ši programa vadinama „Snaige“.

Ne viena programa

Stovyklos, sulaukiančios neįtikėtino pasisekimo ir didelio dalyvių skaičiaus, yra „Sniego gniūžtės“. Šios stovyklos trunka tris dienas ir dvi naktis, todėl dalyviai turi daug laiko susipažinti vienas su kitu, išbandyti jiems pateikiamas veiklas, užduotis ir žaidimus. Svarbiausia tai, jog stovyklų tikslas – parodyti kaip galima leisti laisvalaikį be svaigalų – pasiteisina visu šimtu procentų, o dalyviai būna iš ties patenkinti ir daugelis jų atsisako vartoti psichotropines medžiagas ateityje, kas yra itin svarbu, kuriant naują Lietuvos Respublikos veidą.

Be šių trijų „Sniego gniūžtės“ prevencinės programos atšakų, taip pat egzistuoja ir programa „Tiltas“, skirta studentams bei „Sniego pūga“ – vyresnio amžiaus žmonėms, mokytojams, mokinių tėvams bei seneliams, kurioje „Sniego gniūžtė“ taip pat pristatoma stovyklos forma ir visi gali susipažinti su vykdoma veikla.

Svarbu tai, jog kiekvienai stovyklai surengti reikalingas veiklių žmonių kolektyvas, kuris aukotų savo laiką, idėjas ir laisvalaikį tam, kad pasiektų išties puikių rezultatų, vykdant šias programas.

Palangiškių „Sniego gniūžtė“

Palangos „Sniego gniūžtės“ komandai šiuo metu priklauso: Audrius Paulauskas, Lukas Narmontas, Justas Pačinskas, Gabrielė Timofejevaitė, Vitalija Klemanskytė, Skaistė Miceikaitė, Ernesta Jonušaitė, Ieva Milerytė, Tadas Čiuberkis, Gabrielė Robužytė, Jokūbas Kuzmickas, Teodora Žvilaitytė, Žygimantas Mitkus, Kamilė Lengvytė, Vaiva Cholinaitė, Giedrė Urnikytė, Guoda Olšauskaitė, Erika Pliskevičiūtė.

Paklausinėjau keletą šios komandos narių apie tai, kas jiems yra „Sniego gniūžtė“, ar „Sniego gniūžtė“ padeda savirealizacijai ir kaip jie vertina savo dalyvavimą „Sniego gniūžtės“ veikloje.

Kas tau yra „Sniego gniūžtė“?

J. Pačinskas: „Man „Sniego gniūžtė“ yra gyvenimo kelias. „Sniego gniūžtė“ parodė, kad galima linksmintis be alkoholio ir kitų svaigalų. Tai vieta, kur silpnesnis ir drovesnis gali reikštis netrukdomas“.

V. Klemanskytė: „Sniego gniūžtė“ – tai vieta, kur aš atrandu bendraminčių, čia praleidžiu nuostabiai gerą laiką tiek organizuodama stovyklas, tiek jose dalyvaudama“.

E. Jonušaitė: „Man „Sniego gniūžtė“ yra veikla, kurioje atradau save bei galėjau į savo bendraamžius pažvelgti kitaip. Tai programa, kuri gali pakeisti žmogaus pasaulėžiūrą. SG mane pačią pakeitė neatpažįstamai, tai buvo mano gyvenimo didžiausia dalis“ (SG yra „Sniego gniūžtės“ sutrumpinimas – aut.).

Ar „Sniego gniūžtė“ padeda savirealizacijai?

E. Jonušaitė: „SG, man asmeniškai, ir yra savirealizacijos priemonė, todėl, kad esu žmogus, kuriam patinka dirbti su komanda, organizuoti bei bendrauti, ką būtent SG aš galiu daryti. Taip pat galiu pateikti savo idėjas ir siekti jų įgyvendinimo“.

V. Klemanskytė: „Man asmeniškai gniūžtė labai padeda save realizuoti, tiek meninėje srityje, tiek vadovavime, tobulina mano įgūdžius bendravime. Manau „sėdžiu savo rogėse“.

J. Pačinskas: „Taip, padeda. Žmonės pamato savo talentus, kurių jie prieš tai nepastebėdavo. Jie tampa drąsesni, veiklesni, geresni“.

Kaip vertini savo dalyvavimą „Sniego gniūžtės“ veikloje?

V. Klemanskytė: „Manau, kad „gniūžtėje galėčiau pasireikšti šiek tiek daugiau, tik gal dabar tam stinga noro“.

J. Pačinskas: „Aš pats esu atsidavęs SG, nes ji yra viena iš priežasčių, kodėl aš dabar esu toks, o ne anoks. Ji padėjo man suprasti daugumą dalykų. Aš joje visada dalyvausiu, jei tik man išeis. Būtų gerai, jei galėčiau pasakyti ir apie kitus tą patį, bet negaliu... Nes jiems tai atrodo tik eilinė organizacija ar laiko praleidimo būdas, o aš vertinu tai, kaip darbą su rezultatu“.

E. Jonušaitė: „Kiek seniau, gal prieš 1-1,5 metų neįsivaizdavau savo gyvenimo be SG. Dalyvavau, kur tik buvo įmanoma, manęs buvo pilna visur. Būdama „viesulu“ sugebėjau prikelti Palangos skyrių iš pelenų, kaip sako mūsų skyriaus koordinatorė Lina Kunickienė. Tačiau pastaruosius metus, kad ir kaip nesmagu pripažinti, apleidau organizaciją, nes paprasčiausiai nebegaliu jai skirti daug laiko, nes tai trukdo mokslams, o 12-a klasė tikrai ne juokas. Gaila, kad turiu po truputį palikti tai, be ko seniau neįsivaizdavau savo kasdienybės“.