Siekęs kunigo kelio tapo konfliktų sprendimų žinovu

Jau beveik penkerius metus Palangoje gyvenantis Kęstutis Trakšelys galėtų pasigirti itin ryškia gyvenimo istorija: siekęs kunigo kelio Telšių kunigų seminarijoje, o vėliau Romoje, studijas metė, aiškindamas, kad „kiekvienas mūsų tam tikru laiku sulaukiame kažkokių pašaukimų“, kurie vėliau gali išblėsti. Teologijos studijas į filosofijos, sociologijos ir edukologijos mokslus iškeitęs ir juos sėkmingai baigęs vyras šiandien yra konfliktų ekspertas – Klaipėdos Tęstinių studijų instituto Andragogikos katedroje dėsto bendravimo pagrindus ir konfliktologiją, organizacijos įvaizdžio formavimą ir tobulinimą, švietimo sociologiją, veda seminarus, taip pat dėsto ir TAU klausytojams.

 Studijavo kunigų seminarijoje

Apie mokslo darbuotojo tyrinėjimus iškalbingai primena ir jo darbai: daktaro disertacija: Kęstutis Trakšelys „Švietimo prieinamumas Lietuvos visuomenės transformacijos kontekste (1990–2010)“; Dalia Martišauskienė, Kęstutis Trakšelys „The Quality of Education: educational and social servines“; Birutė Jatkauskienė, Kęstutis Trakšelys „Andragogy: Adult Education Contexts“.

Netrumpą kelią K. Trakšelys nuėjo ir dvasinių ieškojimų srityje. Telšių kunigų seminarijoje bei Romoje teologiją studijavęs pašnekovas tikino po filosofijos studijų suradęs savo santykį su religija ir tikėjimu.

Praeityje Tęstinių studijų instituto Andragogikos katedros mokslo darbuotojas K. Trakšelys studijavo Telšių kunigų seminarijoje, tačiau jis pats šį gyvenimo etapą šiandien vadina jau praėjusiu laikotarpiu. „Savo laiku turbūt kiekvienas turime kažkokių pašaukimų, jų ieškome. Teologiją man dar teko studijuoti Romoje – tuo metu tai buvo tai, ko norėjau, tikėjausi, ieškojau, – kalbėjo pašnekovas, tačiau tikino, jog pradėjus dirbti Švietimo skyriuje tos teologijos studijos tiesiog natūraliai nutolo. – Jos man davė labai daug naudos kaip asmenybei. Nors tos studijos savaime nutrūko, bet jomis labai džiaugiuosi“.

Po teologijos studijų K. Trakšelys įstojo studijuoti filosofijos – šiandien palangiškis yra filosofijos bakalauras, sociologijos magistras, edukologijos mokslų daktaras. Kalbėdamas apie darbinę veiklą, pašnekovas prisiminė iš pradžių įsidarbinęs mokykloje, kur aštuoniolika metų dirbo etikos mokytoju. „Tačiau po magistro studijų norėjau save realizuoti, įstojau į doktorantūrą. Pradėjau dirbti Klaipėdos universitete. Po kurio laiko perėjau į Andragogikos katedrą. Andragogika – suaugusiųjų švietimas“, – pasakojo pašnekovas.

 Ruošė sakramentams

Pašnekovo gyvenime buvo ir toks laikotarpis, kai jis ruošė vaikus Pirmosios Komunijos sakramentui, tačiau, jo žodžiais tariant, tai buvo jau seniai. „Tada aš Šilalėje dėsčiau etiką. Kadangi tai buvo pirmieji metai, kai, norint pasiruošti Pirmajai Komunijai, buvo įvestas privalomas vienerių metų kursų lankymas, reikėjo teologiją išmanančių žmonių. Buvau studijavęs teologiją, pradėjau dirbti su vaikais. Esu skaitęs ir paskaitas būsimiesiems jaunavedžiams. Buvo 2007–2008 m., pati pradžia, kažkas turėjo to imtis. Teologinių žinių užteko, todėl ėmiausi“, – prisiminė K. Trakšelys.

Pasiteiravus, kokias klaidas dažniausiai daro siekiantieji gauti sakramentus, pašnekovas teigė, jog sakramentų neretai siekiama ne sąmoningai, o tik dėl to, kad reikia atlikti pareigą. „Pirmiausia bažnyčia turi būti žmogaus viduje. Gyvenime reikia nusistatyti santykį su Dievu. Aš tą santykį turiu, todėl labai rezervuotai žiūriu į kai kurias bažnyčias“, – prisipažino palangiškis.

Į klausimą, ar religija jo paties gyvenime užima svarbią vietą, K. Trakšelys atsakė: „Kai studijavau, religija buvo labai svarbi. Paskui, po filosofijos studijų, keičiasi požiūris į pasaulį, žmones, pradedi sąmoningai atsirinkti, kas tau priimtina, pats pradedi kurti tam tikrus vaizdinius. Mes kiekvienas esame tikintis, tačiau kiekvienas savaip“.

 Dirba suaugusių mokymo srityje

Pasiteiravus, kas paskatino rinktis suaugusiųjų mokymą, K. Trakšelys sakė, jog taip susiklostė natūraliai. „Kadangi esu edukologijos mokslų daktaras, turiu dirbti arba pedagogikos, arba andragogikos srityje. Savaime taip susiklostė, kad esu Andragogikos katedros mokslo darbuotojas“, – kalbėjo K. Trakšelys. Mokslo darbuotojas, pasak pašnekovo, užsiima projektų vykdymu, atlieka tyrimus, rašo mokslines publikacijas. „Mokslo darbuotojas mokslui turi skirti šimtą procentų savo etato dalies, devyniasdešimt valandų jis privalo vesti paskaitas“, – sakė pašnekovas.

Šiuo metu K. Trakšelys skaito paskaitas andragogikos studijų programos studentams. Lygindamas vaikų ir suaugusiųjų mokymą, pašnekovas tikino, jog abi šios sritys turi ir pliusų, ir minusų. „Su studentais nėra drausmės problemų, su jais galima diskutuoti, bet paskaitoje yra didesnis dėstytojo indėlis – jos turi būti aukšto lygio, negali vadovautis tik vienu šaltiniu, klausytojai – suaugę žmonės, turintys gyvenimo patirties, todėl jautiesi labiau įpareigotas“, – kalbėjo dėstytojas.

 Dėsto ir senjorams

Prisimindamas darbą mokykloje, K. Trakšelys sakė, jog toks darbas taip pat turi privalumų ir trūkumų. „Su vaikais paprasčiau: čia galima vadovautis vadovėliu, duoti daugiau savarankiško darbo, bet čia daugiau drausmės problemų, nors negaliu sakyti, kad man tai buvo aktualu. Buvau mėgstamas mokytojas – kadangi dėsčiau etiką ir filosofiją, čia galima rasti prieigų prie žmonių, asmenybės. Man tai buvo įdomus darbas. Negaliu pasakyti, kad bijočiau grįžti į mokyklą – man įdomu dirbti ir su vaikais, ir su senjorais – dėstau ir Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams“, – kalbėjo palangiškis.

Pašnekovas pasakojo, jog paskaitas yra vedęs ne vieno miesto Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams, taip pat skaitęs labai daug kvalifikacijos tobulinimo seminarų. „Aš dėstau švietimo sociologiją, mano disertacija yra iš jos, dėstau suaugusiųjų bendravimo pagrindus ir konfliktologiją – tai populiariausi seminarai. Atrodo, visi bendraujame, bet efektyviai bendrauti reikia mokėti – ypač su klientais, paslaugų vartotojais, o tai ir mokiniai, ir jų tėvai, ir besimokantys suaugusieji. Rasti su jais kontaktą – pakankamai sudėtinga. Bendravimas – išmokstamas dalykas. Kai nesusikalbama, atsiranda konfliktai“, – pasakojo lektorius.

Kadangi dirba su suaugusiaisiais, pašnekovas teigė savo paskaitose nediskutuojantis apie šeimose tarp tėvų ir vaikų kylančius konfliktus. „Konfliktai gali būti tarpasmeniniai, grupiniai, socialiniai, tarpvalstybiniai. Paskaitose dėmesys labiau kreipiamas į tarpasmeninius konfliktus. Kadangi yra suaugusiųjų švietimas, labiau orientuojamės į konfliktus tarp suaugusiųjų“, – sakė K. Trakšelys.

 Tėvų neauklėja

Nors konfliktus pašnekovas išmano tikrai neblogai, tačiau gatvėje svetimų žmonių tikino neauklėjantis ir į jų konfliktus nesikišantis. „Aš visada gyvenau taip, kaip norėjau gyventi, turiu svajonių darbą, ir niekada nesikišu ten, kur nereikia. Neretai matau Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje ant žemės krentančius vaikus, tėvų negebėjimą susitvarkyti su situacija, bet reikia gebėti atriboti dalykinį ir asmeninį matymą. Aš visada noriu išlikti dalykinėje plotmėje, ir tai man padeda – niekada nebandau įsikišti, reguliuoti, juo labiau auklėti gatvėje“, – prisipažino lektorius.

K. Trakšelys tikino, jog tokia jo pozicija – nesikišti į svetimus reikalus – jokiu būdu nereiškia, jog jis yra nepilietiškas, tiesiog reikia mokėti atskirti, kur baigiasi pilietiškumas ir prasideda paprasčiausias kišimasis ne į savo reikalus. „Aš esu pilietiškas, bet gatvėje paskaitų apie auklėjimą neskaitau, nes tada ir man kas nors pradėtų aiškinti, kaip, tarkime, reikia sportuoti. Lietuviai turi problemą, kad jie nemoka atskirti asmeniškumo nuo dalykiškumo, mes per daug viską priimame asmeniškai. Aš niekada nereaguoju į asmenines pastabas, tačiau visada atsižvelgiu į dalykines“, – kalbėjo palangiškis.

 Trūksta tolerancijos

Kalbėdamas apie šiandieninę Lietuvos visuomenę, mokslo darbuotojas apgailestavo dėl tolerancijos trūkumo joje. „Kažkodėl lietuviai įsivaizduoja, kad visi turi gyventi taip, kaip jie galvoja. Aš visada klausiu, o kodėl kiti turėtų taip gyventi? Aš gyvenu pagal savo supratimą, protą. Kuo daugiau tolerancijos kito žmogaus mintims, gyvenimo būdui, gyvenimo stiliui – pas mus tam trūksta pozityvumo“, – įsitikinęs pašnekovas.

K. Trakšelys teigė, jog mūsų tautiečiai apskritai turi daugiau negatyvumo nei pozityvumo. Paklaustas, kokios yra to priežastys, pašnekovas įvardino pavydą, negebėjimą apriboti savo norų. „Ir Buda sako, kad kančia kyla iš negebėjimo apriboti savo norų. Kiekvienas turėtų gyventi pagal savo pajamas, gebėjimus, norus, tikslus – vieni turi geresnį išsilavinimą, todėl jie daugiau uždirba, kiti turi mažiau gabumų, todėl jie gyvena vargingiau. Tada nebereikės pykti ant turtingesnių, benamių, pabėgėlių. Kiekvienas žmogus turi tvarkytis gyvenimą pagal savo gabumus, interesus, tikslus. Žmonės yra skirtingi“, – įsitikinęs pašnekovas.

 Vaikų skirstymas turi būti

Prakalbus apie žmonių skirtingumą, kalba neišvengiamai ėmė krypti link mokyklos: ar teisinga visus vaikus mokyti pagal bendrą programą, vertinti vadovaujantis bendrais standartais? Gal lygindama mažuosius mokykla padaro jiems daugiau žalos negu naudos? K. Trakšelys apie tai turi savo nuomonę, paremtą jo paties tyrinėjimais. „Mano daktaro disertacija yra apie lygiavertiškumą švietimo sistemoje: ten yra dvi grupės – socialiai remtini ir neremtini vaikai. Socialinis susiskaldymas mokykloje egzistuoja, ir to kapitalizmo sąlygomis išvengti neįmanoma, tačiau tie dalykai negali atsispindėti vertinant vaikus, nes visi ugdymo dalyviai – lygiaverčiai. Tam ir teikiamos socialinės paslaugos: nemokamas maitinimas, moksleivių pavėžėjimas, įvairios pašalpos. Šios paslaugos turėtų padėti vargingiau gyvenantiems žmonėms. Esmė ta, kad blogai organizuojamas socialinių paslaugų teikimas išryškina nelygybę: ne sumažina socialinę įtampą mokykloje, o ją netgi padidina“, – kalbėjo pašnekovas.

Tačiau vaikų skirstymas pagal gabumų ir žinių lygį, pašnekovo įsitikinimu, mokykloje turi būti. „Mokykla atlieka selekcionavimo principą, nes mokiniai čia pasireiškia pagal žinias ir gabumus, tik reikia mokėti mokiniams tai paaiškinti. Negali būti vertinamas vaiko elgesys – vertinamos tik žinios. Bet selekcionavimas turi būti, nes ne visi vienodai gabūs mokslui. Jau Platonas skirstė vaikus pagal tam tikras Dievo dovanas: jis sakė, jei vaikas turi narsumo dovaną, jis turėtų būti karys, jei išminties – filosofas, ir panašiai. Vaikas daug dalykų paveldi iš tėvų“, – kalbėjo K. Trakšelys.

Pašnekovo teigimu, jeigu švietimo dalyviai neigiamai kalba apie negabius vaikus, tai ne švietimo sistemos problema. Pasak jo, mokytojui sunku dirbti tokioje socialiai susiskaldžiusioje visuomenėje, nes būsimųjų pedagogų tam neruošė. Tačiau mokytojas turi būti objektyvus. Pašnekovas apgailestavo, jog dirbdami su vaikais, mokytojai neretai užmiršta motyvacinį vertinimą. „Ką reiškia stiprus trejetas, ir ką – nors ir silpnas ketvertas?“ – kalbėjo lektorius.

 Trumpai:

Gimė Šilalės rajone, Laukuvoje. Ten baigė Laukuvos gimnaziją.

Zodiako ženklas – Ožiaragis.

Laisvalaikio pomėgiai: „Kadangi turiu sodą, didžiausias laisvalaikio pomėgis – sodas, jo darbai. Dar – pasivažinėjimas dviračiu, jūra, pliažas, mėgstu skaityti įvairius romanus“.

Principas, kuriuo vadovaujasi gyvenime: „Tiesiog nugyventi padorų gyvenimą, nes tai nėra lengva. Apskritai gyventi nėra paprasta“.

Apie Palangą: „Palanga – labai gražus, jaukus, mielas, sveikas miestas, jau nekalbant apie privalumus, tokius kaip jūra, pliažas. Mes neturime didelių pramonės objektų. Aš labai džiaugiuosi gyvendamas Palangoje, čia pakankamai paprastai adaptavausi. Man Palanga – svajonių rojaus kampelis. Palangoje gyvenu devynerius metus. Visada turėjau svajonę. Turėjau gyvenime tris svajonių miestus: Romą, Vilnių ir Palangą. Romoje studijavau, Vilniuje įgijau bakalauro, magistro laipsnį, apgyniau daktaro disertaciją. Visada svajojau gyventi Palangoje ir dirbti Klaipėdos universitete – ta svajonė išsipildė“.