Septynioliktųjų Palangos pavasario akimirkas kuria ir medkirčiai

Jeigu nori pajusti artėjančių 2017-ųjų šventų Velykų džiaugsmo akcentų, pamatyti nemeluotas dangiškas grožybes, jūros ir erdvių sanglaudą savo žemiškoje kelionėje, – prašau, pradėk už Naglio aukštumėlės. Visai netoli. Tik iki „Dviejų kosmosų“ ribos, skiriančios didžiąją „Smėlio valstybę“ į moterų ir vyrų pliažus. Dabar tai – pavyzdingai 2016-ųjų rudenį Palangos komunalininkų ir jiems padėjusių atkakliu darbštumu iš esmės naujai renovuotas buvęs dar Prezidento A. M. Brazausko pagerbtas „Ūlos“, nuo šiol dekoratyvus dvipusis „Lino“ takas. Universalus, patogus visų socialinių grupių žmonėms. Mažaregiams ir sveikatos laukiantiems vežimėliuose. Puiku ir ačiū...
Žmogus iš Šventosios, kurį labai gerbiu ne tik aš, – o tai yra Mikelis Balčius, „šakninis grynuolis“, mikroskopiškai tyrinėjantis žmonių egzistencinę adaptaciją („adaptatio“ – lotiniškai, prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų; organizmų prisitaikymas prie aplinkos“). Už jį geriau šventojiškių gyvenseną vargu ar geriau pažįsta net kai kurie Vilniaus akademikai, nekalbant apie vien tik „verslininkyste“ besidominčius kai kuriuos kormoraniškus rėksnius palangiškius. Iš M. Balčiaus galima pasimokyti ir etikos, ir logikos. Nes ramiai, šaltai protaujantis palangiškis patvirtintų tiesą, jog bet kuris „namas nesibaigia pamatais: namo tikrasis gyvenimas tik prasideda pabaigtuvių vainiku – „orientyru būsimos sodybos gandrams“.
„...Ateiviams iš Kuršo ir iš Prūsijos bei vietos bežemiams Uosto ar Silumalos („Sventajas Ostis“) kaime vietos įsikurti beveik nebuvo ir kaimas pradėjo plėstis pajūriu Palangos link, nors ten buvo itin nepalankios gyvenimo sąlygos, – vakarų pusėje plikos smėlio kopos, o rytuose – pažliugusi pelkė. Tenykštė vieta gavo vardą „Ažmaris“ ar „Sventajas Ažmaris“, – rašė M. Balčius viešame tekste „Šventosios žemupio istorija“ (2012 m.).
Dar įsimena vienas itin aktualus gerbiamo Mikelio pastebėjimas, darantis įtaką vietos „žvejybos plėtrai“:
„Uosto vartai buvo bangų gožos zonoje“. „Goža“. Koks jaukus ir vaizdingas žodis, jis prilimpa prie „Pajūrio veido“. „Goža“ žodyne: „lūžtančių bangų eilė, lūžimas negilioje pakrantėje“.
Bet mes, kaip sako anūkė Beatričė, toliau „eikim abudu kalnais aplink Palangą...“ Toliau gvildenkim nemandras „Mantras nuo Naglio“. „O kai susikūrena Užgavėnių Morė ar Marė – ir visi Palangos smėlynų krūmų katinėliai prasitrina savo saulėtas akis... Greit prasidės smalsių driežiukų gyvenimas“, – džiugesniu už rudenį balsu kalba kurorto Žvejų gatvės „babūnė“ Gasparienė. Iš tiesų: kovo viduryje – didelis „pagyvėjimas Palangos pavasarinėje šokių salėje“, t. y. arčiau (galima ir toliau) smėlio kopų Vanagupėje, moterų ir vyrų paplūdimių pusėse. Aukštai, danguje ir žemiau, jūroje. Paukščiai, vėjai, bangos siunčia savus SMS apie artimą Sauladienį, kuris šičia tęsis... iki lapkričio.
Vėl suvažiuos nuo kapitalistinės „geosintetikos“ pervargę tikrumo išsiilgę erdvių ir jūros meilužiai, ir Palangai, kaip ir sau, nemeluojantys, ištikimi gerbėjai. Palangamyliai. Lėbautojai ir abstinentai. Kaip anuomet baleto virtuozė Aliodija Ruzgaitė, laisvasieliai rašytojai Vytautas Sirijos Gira, Jurgis Kunčinas, netgi „kietaodis“ Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis, talentu ir muštru išgarsinęs šią Lietuvos vietą toli Raudonojoje Sovietijoje. O ar blogai, kad prisimename savą, kaip biesą Donatą Banionį?! Stasį Povilaitį? Laimi populiarumą ir pasitikėjimą jau ir mūsų Palangos R. ir V. Milinių „Grubusis“ teatras. Ne viskas grubu, kas grubu. Rupių grūdų duona – sveikiausia, nes ji – be „gliutvaimatų“, be šalutinių poveikių, kuo pasižymi „aptiekinio verslo procentininkai“, gal neskiriantys, kuo skiriasi Barmenas nuo Duobkasio? Keistas dalykas mano kartos Lietuvos laikais – „kur tai girdėta, kad ligas sukeltų... vaistai?!
Ne visada ir pavasarį linksma. Todėl visomis širdimis ir sielų pajautomis Palangoje, pajūriuose, gražiausiose Vakarų Lietuvos vietovėse – Kartenoje, Plateliuose, Gargžduose, Giruliuose, Kuršių Nerijoje (ir taip toliau, ir taip toliau, toliau... iki Horizonto!). „Vitaminizuokimės“ tik dieviškos Gamtos priebėgose.
Nes...
Jeigu yra „Kodėl?“ – visada rasi „Todėl“. Tereikia prisiversti būti smalsių ieškojimų ir NAUJO keliuose. Tada jokia pilka, smulkmeniška Rutina asmenybės neįvels į Chaoso „smagratį“. Išvaduos iš „Pykčio karuselės“, godulio, pavydo pinklių, gal sumažins apetitus „Pirkti, parduoti ir parsiduoti“ beprasmybės pagundoms. Gamta yra natūraliai tvarkinga ir punktuali. Ji sudėlioja visus taškus ant „i“.
Jau 2002-aisiais Vanagupėje, pamažiukais pėdinant miškiukais netoli dviračių tako, tolyn nuo Naglio, krito į akis visiškai tankiai, kaip karšiamos vilnos, į vieną „tumulą“ susivėlusios šakom viena kitą skriaudžiančios ir per 20 metų menkai teaugančios „senmergiškos“ pušikės. Verkiant reikėjo išretinti! Miško – parko sveikatos labui. Kad koks „Anatolijaus“ uraganas netikėtai kaip lentinę, vientisą tvorą neparverstų ant Dviračių tako.
2017-ųjų viduržiemį arti „Lino tako“ ir Naglio kopos prieigose, tarp Moterų pliažo ir Vaikų parko, tarsi kaimo kapelos muzikantai vestuvėse pagirtinai, profesionaliai pasidarbavo Palangos ir Kretingos medkirčiai. „Dziazavo“, kad už dviejų km girdėjosi. Nes gyvybiškai reikėjo atlikti šį dažytpušių“ retinimo darbą. Reikėjo kai kuriems sausmedžiams žūti vardan viso Palangos miško – parko gyvenimo ateityje. Čia – pliusas Palangos girininkijos kolektyvui. Betgi ką šių eilučių autoriui nusiminęs apsakė puikus vyras, savo darbo išmanytojas, medkirtys iš Sodų gatvės?
„Kaip dievą myliu, korespondente, jau mums kai kurių praeivių užgauliojimų yra baugu net ir su benzopjūklu rankose. Puln, kaip lūšys, stabdo, kaip žandarai vis su vienu žodžiu: „Negalima“. Visaip išgėdina. Girdi, mes žudom mišką, gal medžiais spekuliuojam. Nesupranta kai kurie palangiškiai, kad mes ir miškui gera darom, neūžaugas sausuolius išretindami, ir pačių žmonių sveikatai“. „Nenusiminkit, vyrai, – nuraminau. – Skundo neparašęs ar ko nors neapkeikęs žiemą Palangos gyventojas – ne palangiškis. Čia – kas antras meras, prokuroras, teisėjas, o kai kas net ir Prezidentas, ir gal net už Lietuvą didesnės šakės. Gaila, kai kas nesuvaldo savo centrinės nervų sistemos, štai ir yra pagrindinė blogos elgesio kultūros priežastis. O gal gerai, kad žmogus visur jaučia atsakomybę už nuosavybę net valstybiniame miške? Kaip kas suprantame pilietiškumą... O kai kur juk net „Parapijos politikieriams“ – „Gerai – vistiek blogai!“.
...Žymėtų pušų neliko. Pakvipo tvarka. Kaip Birutės parke. O Vanagupės priekopėse vis žvaliau siūruoja tvirtašaknės rugiaveidės („peskoliūbai“) ir saulė atskirs perpus lapkričio – vasario „Palangos metų pyragą“. Švelniąja sveikatai palankia puse – ir palangiškiams, ir svečiams.