Su pirmu pavasario lietumi pristatytas „Šlapias spalis“

Penktadienio pavakare su pirmais pirmojo pavasario lietaus lašais „Ramybėje“ pristatyta tikru palangiškiu – esančiu juo ir visada būsiančiu – save vadinančio Marijaus Širvinsko-Gailiaus pirmoji knyga „Šlapias spalis“. Kartu su knygos autoriumi ir apie šlapią spalį, ir apie faktų pasaulyje gyvenančio žurnalisto perėjimą į fikcijos – literatūros, o šiuo atveju – smulkiosios prozos, – pasaulį kalbėjo už žaismingos ir ironiškos eseistikos būtį pasaulyje, už sakinio eleganciją Nacionaline premija apdovanotas rašytojas Rolandas Rastauskas.

Kaip rašo kolegos žurnalistai, Marijus Širvinskas-Gailius – 2012-ųjų metų Rašytojų sąjungos pirmosios knygos konkurso, skelbiamo kasmet ir suteikiančio galimybę dviems nugalėtojams išleisti pirmąsias poezijos ir prozos knygas, laureatas, tapęs juo pirmąkart konkurso istorijoje skelbtame antrame ture renkant geriausią prozininką, išleidęs novelių rinkinį. „Šlapias spalis“ – tai bandymai pasitelkiant natūralizmą ir pseudoistoriją fiksuoti kasdienybę, yrančius artimiausių žmonių santykius. Knygoje sudėtos gyvenimo Lietuvoje ir užsienyje patirtys.
„Ketinimas parašyti knygą mane pats pavijo: priverstinai palikęs universitetą Švedijoje ir atsidūręs Paryžiuje, prisėdau po darbo Monparnaso kapinėse ir ėmiau kurti, jausdamas simbolišką paramą iš šalimais palaidoto Sartro. Tęsti šios proziškos procedūros grįžau į Palangą, kur esu gimęs šlapio spalio 7 dieną prieš 29 metus. Išties pagavo polėkis plačiau papasakoti apie gyvenimą nuo Paryžiaus iki Palangos, ir šį rašymą – turiu pripažinti – ištverti nebuvo paprasta“, – taip pats save ir savąją knygą skaitytojams pristato M. Širvinskas. Galbūt dėl to, kad autorius knygą rašė labai įvairiose vietose ir sėmėsi įkvėpimo iš skirtingų šaltinių, ir pati knyga, jos novelės labai įvairios. Šios knygos tekstuose esama fantazijos ir brutalaus natūralizmo, kultūrinės ir pseudoistorinės Lietuvos, Paryžiaus ar Klaipėdos kasdienybės draiskanų fiksavimo. Savotiška skaitytojo provokacija – dabarties personažų egzistencijos banalumas, drungnosios gyvensenos graužatys.
O Palangos skaitytojams, patikinęs juos, kad kalba antrąją tikro pavasario dieną, M. Širvinskas- Gailius sakė, jog visų pirma kreipiasi į dvi „kaltininkes“ – savo buvusias lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Eleną ir Almą, kurios jį paskatinusios rašyti.
Susipažindamas su atėjusiais jo pažiūrėti bei paklausyti skaitytojais rašytojas perskaitė ištraukas iš novelės „Šlapias spalis“, prasidedančioje Jono Šliūpo jaunystės laikais ir pasakojančiojoje apie gal tariamą, gal tikrai būtą būsimojo Palangos burmistro susitikimą su paslaptingu nepažįstamuoju ant marės krano, Palangos miestely, perbėgančioje mūsų laikus ir nukeliančioje į ateinantį amžių.
„Buvau pasakęs Marijui: jeigu perskaitysiu jo knygą ir ji man nepatiks, į šį susitikimą neateisiu, – perėmęs žodį prakalbo R. Rastauskas. – Perskaičiau. Patiko. Ir katapultavo mane atgal. Jau nebežinau, ką reiškia būti jaunuoju rašytoju, išleidusiu pirmąją knygą. Nebeliko nei adrenalino, nei tos baimės, kai žengi į nežinią“.
R. Rastauskas prisiminė, kaip 2011-aisiais susitikęs Marijų paklausė: ką veiki? Šis atsakęs, jog rašąs knygą. Tituluotą rašytoją suėmęs pavydas: yra dar žmonių Lietuvoje, kurie rašo knygas, kai tuo tarpu visi kiti sunkiai dirba...
„Marijus tada minėjo, jog knygoje bus sąsajų ir su topografija. Pajūrio topografija čia paliesta labai švelniai, bet tekstas įdomus, pats konstruktas kurtas meistriškos vaizduotės. Kai susipina topografija, asmeninė ir krašto istorija, prasideda menas“, – kalbėjo R. Rastauskas, pridūręs, jog M. Širvinsko debiutas esąs sėkmingas, ir įdomu – ne tik literatūros, bet ir sociologijos požiūriu, kaip viskas klostysis toliau. Nes, anot metro, kažkas yra sakęs: viskas prasideda nuo antrosios knygos...
Atėję į susitikimą tikrai patyrė daug malonumo klausydami vingraus dviejų rašytojų – pradedančio ir labai net juo esančio – dialogo bei klausimų-atsakymų žaidimo. Nuo sąsajų su Ernestu Hemingvėjumi: jis taip pat iš žurnalistikos perėjo iš pradžių prie smulkiosios prozos (pasak RoRa, iš fakto į fikcijos pasaulį) iki provokuojančio klausimo: kaip atskirti žurnalistą Širvinską nuo prozininko Gailiaus. Ir kodėl – Gailius? Ir kodėl nepasilikta Paryžiuje? Ir daug „kodėl“, kurie buvo didžiai įdomūs, kaip ir atsakymai „todėl“, kaip ir prisipažinimas, kad žurnalistui Širvinskui dabar esą labai sunku rašyti publikacijas, nes žurnalistikoje – visai kitas kalbėjimas, ir jis jaučiasi žengiąs atgal...