Sao Fransico bažnyčia: „Mes, kaulai gulintys čia, laukiame tavųjų...“

Inga ŠVIESAITĖ

Mus pažadino migruojančių paukščių klegesys. Buvo dar labai ankstyvas rytas, kai jie su dideliu triukšmu nusprendė palikti poilsio tašką ir keliauti toliau. Baltas skraiduolių debesis pakilo mums virš galvų ir sukdami ratus, tik jiems vieniems žinoma tvarka, pasiskirstė vietomis ir nuskrido savo kryptimi. Pasidarė taip tylu. Suviliota staiga atsiradusios ramybės, nėriau atgal į savo miegmaišį ir dar truputėlį snūstelėjau.

Koplyčia padengta vienuolių kaulais
Iš miestelio Evoros nieko nesitikėjau – prieš tai nei domėjausi, nei iš viso žinojau, kad pasaulyje egzistuoja tokia vieta. Kaip jau minėjau dienoraščio pradžioje, kelionės maršrutus dėliojo JIS ir kartais net nenutuokiau, kur ir kaip keliausiu šiandien ar ryt.
Taigi, Evora. Patraukėme paties miestelio link – priėjome arklides. Tikriausiai jos gana senos, nes pastatas ir eksterjero detalės išpuoštos arklių galvomis, pasagomis ir panašiais dalykais. Beje, prie mūsų prisijungė dar vienas kompanionas – kitapus gatvės mus pradėjo sekti šuo. Pasijutau it iš kokios stebuklinės pasakos: vos įžengus į miestelį lyg iš niekur atsirado mistinė būtybė, kuri visą laiką mus stebėjo. Na ir tegul – ėjome toliau, kol prieš akis išniro kūgio formos bokšteliais dekoruota bažnyčia. Kaip tik vyko mišios ir mes prisėdome lauke ant suolelio priešais ją truputį pasiklausyti ir pailsinti kojas. Bažnytėlė įsikūrus prie pat Evoros senamiesčio, į kurį įžengus mus lydėjęs kompanionas mistiškai dingo, taip, kaip ir buvo atsiradęs.
O Evora! Aš Tave pamilau iš pirmo žvilgsnio! Viskas taip jauku, atrodo taip artima ir vientisa. Priėjome Sao Fransico bažnyčią, kuri garsėja savo koplyčia, padengta 5000 vienuolių kaulų ir kaukolių. „Momento mori“ skelbia šventa vieta, o užrašas prie įėjimo „Nós ossos que aqui estamos pelos vossos esperamos“ (vert. mes, kaulai gulintys čia, laukiame tavųjų) tik primena, kad šiame pasaulyje esame tik laikini svečiai. Keliavome toliau ir džiaugėmės kiekviena akimirka, nes juk niekada nežinai kada ta akimirka gali pasibaigti ir tavo kaulai atsidurti tarp tų laukiančiųjų.

Romėnų deivės Dianos šventykla
Mažomis, siauromis gatvelėmis ėjome ten, kur vedė širdis. Atsidūrėme prie jau 9 amžius skaičiuojančios Evoros katedros, prie kurios sienos vyko vietinių sendaikčių turgus. Tikrai, juk sekmadienis! Ši kelionė visiškai ištrynė mano laiko ribas – man neegzistavo savaitės dienos, valandų man taip pat nebebuvo. Buvo rytas ir vakaras, diena ir naktis. Laikas eiti ir laikas ilsėtis, metas grožėtis ir gerti aplinką.
Vos už kelių metrų išvydome II–III amžiuje statytus romėnų deivės Dianos šventyklos likučius. Nusekėme gatvele, kuri veda tarp griuvėsių ir katedros – atsidūrėme už katedros esančiame kiemelyje, iš kurio atsivėrė, mano akimis, tikra portugališka panorama: baltai geltona didžiulė mokykla su ant stogo esančiais varpais, tolumoje išstypę kalnai, o iki jų platus, vietomis nudegintas, laukas, vienodų namelių virtinė ir alyvuogių bei kamštinių ąžuolų giraitės. Nors imk ir pasistatyk supamąją kėdę, šalia pasidėk ąsotį naminio vyno ir tiesiog leisk akims ir sielai grožėtis visuma. Tačiau nei supamos kėdės, nei vyno neturėjome, todėl patraukėme į už romėnų šventyklos esantį skverelį, kuriame atsivėrė kita Evoros miesto pusė. Nutarėme, kad tai bus mūsų pikniko vieta. Neskubėdami, kaip tikri pietiečiai, valgėme lėtai, mėgavomės puikiu oru ir vaizdais. Buvo labai gerai.

Elvas – kaip iš viduramžių
Po pietų nutipenome iki Praca do Giraldo – miestelio pagrindinės aikštės, kurios puošmena fontanas stovi čia jau nuo 1571 metų. Šiandien turėjome pasiekti kitą miestelį Elvas, tad negalėjome per ilgai čia užsibūti. Bet neužsibūti šioje pasakoje buvo sunku – siauros grįstos gatvelės, vienodi balti namukai, dekoruoti geltonomis juostomis, kone gatvėje džiaunami skalbiniai, maži skvereliai su fontanėliais ir geriamu vandeniu, vietinės kavinukės ir jaukios mažos parduotuvėlės, miestą juosiančios jau ne vieną amžių skaičiuojančios gyvybinės sienos, nedidelis tiek turistų, tiek vietinių srautas... Vieta tobula tiek vakariniams pasivaikščiojimams, tiek, rodos, idiliškam šeimyniniam gyvenimui. Traukdami prie išlikusio romėnų akveduko svajojome, kaip viename iš namukų patys džiaustome skalbinius, auginame vaikus, juos leidžiame į pasakiško grožio mokyklą, o vėliau ir į XVI amžiuje įkurtą Evoros universitetą, kaip atsidarome foto dizaino studiją, gaminame rankų darbo gaminius ir sėdėdami pas kokį poną Joa gurkšnojame jo namų vyną bei mėgaujamės lėtu gyvenimo tempu.
Kone su ašaromis akyse žengiau iš miestelio į kelią, vedantį Elvas link. Vis atsisukdavau pasigrožėti už nugaros tolstančiu vaizdu – rodėsi palikau savo pasakų pilį ant kalvos ir kaip klajūnas leidausi į nuotykius – tik ne su laisve širdyje, o su ilgesiu. O, Evora, gal po 20 metų aš kasdien minsiu dviračio pedalus savo studijos link tavo siauromis jaukiomis gatvelėmis.

Nuostabus svetingumas
Tranzavome. Žmonės mielai stojo. Klausė, kur važiuojame, norėdavo pametėti bent porą kilometrų. Visi su klausimais, kas mes, ir savo istorijomis, kas jie tokie. „Jei nieko nesusistabdysite, užsukite pas mane. Aš gyvenu va ten, tame įvažiavime“, – į svečius kvietė vietiniai. O vienas vairuotojas net, galima sakyti, pravedė ekskursiją – papasakojo apie kamštinius ąžuolus, kaip iš jų žievės gaminami kamščiai, rodė kaip žymimi medžiai ir tikino, kad Europoje Portugalija yra lyderė šioje srityje. Važiavome ir pro miestelį, kurio šaligatviai iškloti marmuru. Ir ne, ne todėl, kad čia gyveno paskutinis Portugalijos karalius, pro kurio rezidenciją – kunigaikščių rūmus Vila Vicoca, kadaise buvusį svarbiausią pastatą Portugalijoje, buvome pravežti, tačiau dėl netoliese esančių marmuro kasyklų. Ir iš tiesų, vos išvažiavus iš miestelio teritorijos, tai iš vienos, tai iš kitos pusės mus stebino didžiausi marmuro luitai ir šalia jų įsikūrusių dirbtuvių dirbiniai. Ir vėl pagalvojau, kad jei ne autostopas, vargu ar žinočiau, kad štai, kelyje tarp Evoros ir Elvas yra dar tiek daug istorijos ir įdomių dalykų!

UNESCO paveldo miestas
Paskutiniai mus vežusieji – tai smagi trijulė, kaip supratau, grįžtanti iš žvejybos. Tėvas su sūnumi ir sūnaus draugu. Mane net trikdė nuolat besišypsančio pagyvenusio vyro veidas – kaip ten bebūtų, mūsų žemėje daugiau rimtų akių. O gaila, nes nuo vairuotojo buvo taip lengva užsikrėsti gera nuotaika. Pavežę mus iki pačio Elvas, palinkėjo gero kelio, apsisuko ir nurūko savais takais. O mes žengėme į dar vieną UNESCO pasaulinio paveldo sąrašui priklausantį miestą. Beje, kaip ir Evora.
Dar nebuvo vėlus vakaras, todėl nusprendėme šiek tiek pavaikštinėti po šį nelabai didelį miestelį. Juolab, kad labai norėjau arbatos, nes mano kosulys dar nebuvo praėjęs. Mūsų kairėje stūksojo didžiulis romėniškas akvedukas, kurio nei galo, nei pradžios aš nemačiau. Perėjome tiltą, nors po juo nebuvo upės, tik gražus parkelis su vaismedžiais ir žaidimo aikštele. Tikėjau, kad išaušus rytui suprasiu, kodėl šiame miestelyje jaučiuosi lyg kokiame įtvirtinime.
Priėjome bažnyčią ir pagrindinę miesto aikštę. Žmonių buvo nedaug, tačiau galėjai suprasti, kad tikrai esi pietuose – pagyvenę vyrai gėrė alų ir temperamentingai, bet kartu ir ramiai dalinosi savo mintimis ir dienos įspūdžiais. Buvo jau visai tamsu, todėl šviesos kūrė ypatingą atmosferą. Žinojau, kad rytojaus diena atneš man visai kitą Elvas vaizdą – gal jis nebebus toks jaukus, gal net nebebus toks gražus, kokį dabar man dovanoja nakties šešėliai.

Netikėti keisti lankytojai
Neužsibuvome – patraukėme į labai keistą kavinukę, kurios pavadinimo niekaip negaliu atsiminti, tačiau visas interjeras sukurtas taip, lyg jaustumeisi kino studijoje, o vienoje iš mažyčių salyčių net buvo rodomi filmai. Labai norėjau čia užsukti, nes galvojau, kad tai galėtų būti puiki menininkų susibūrimo vieta. Tiek publika, tiek moteris, stovėjusi už baro, buvo tokie pat keisti kaip ir visa kita čia. Įdomių, netradicinių veido bruožų lankytojai priminė arba komedijų aktorius, arba cirko pasirodymo artistus, kur tokie personažai, kaip moteris su ūsais arba neūžauga vyrukas su didelėmis akimis ir plačia gąsdinančia šypsena yra privalomas atributas. Mano dėmesį ypač patraukė vienas nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo žmogus, kuris ne tik teatrališkai gėrė alų, tačiau ir kaip senuose filmuose prisišliejęs prie sienos su sulenkta koja rūkė cigaretes. Jei jis būtų dar šiek tiek žemesnis, būčiau galėjus prisiekti, kad tai tas vyras, kuris Tvin Pykso miestelyje FTB agentui Deilui Kūperiui pasirodydavo „Raudonajame kambaryje“. Neskubėdama gėriau savo arbatą, o JIS savo alų – gaudėme kiekvieną šios mistiškos vietos detalę, stebėjome priešais esančius personažus.

Nakvynei – į alyvmedžių giraitę
Dar labiau temo, mūsų aktoriai ėmė skirstytis, išėjome ir mes. Šiandien nakvosime prie pat romėnų akveduko esančioje alyvmedžių giraitėje, kurią nusižiūrėjome vos tik atvykę į Elvas. Buvo keista statyti palapinę visai netoli gigantiško statinio – prieš jį jaučiausi tokia mažutė, jo dydis mane net baugino ir gąsdino. Gal dėl to kalta naktis, o gal mano vaizduotė. Kaip ten bebūtų, jaučiausi šiek tiek nejaukiai – taip, kaip tą kartą Mulay Idriss, kai nakvojome prie policijos komisariato. Lyg ir saugu, bet krebždantis vėjas kaitino vaizduotę.