Prisiminimas apie lietuvio berniuko mažametį žudiką mano tremties metais...

Mano vaikystės ir brendimo metai praleisti toli nuo tėvynes, tolimoje tremtyje. Tai – Rytų Sibiro Irkutsko sritis, Šamankos kaimas. Kasdien į Šamankos vidurinę mokyklą eidavome 5 km. 1955 m., kuomet mokiausi septintoje klasėje, daugiau kaip pusė kartu besimokiusių buvo lietuviai, tremtinių vaikai. Kartu su manimi mokėsi iš to paties kaimo labai neramus ir padykęs berniukas, rusas Tokariov Vitka-Vitalijus. Už blogą elgesį buvo pašalintas iš mokyklos. Pamenu, buvo nedidelio ūgio, nedirbo jokio darbo. Tad neturėdamas ką veikti, išdarinėjo daugybę nesąmoningų dalykų. Kartą pasiėmė šratais užtaisytą šautuvą. Kitiems vaikams bežaidžiant, nusitaikęs sušuko: „Rankas aukštyn!“ ir šovė į bėgančius berniukus. Buvo nušautas lietuvis, Kaziukas Meškauskas, kuriam tada buvo tik dešimt metų. Pataikė tiesiai iš nugaros į galvą, per kurią šratai perėjo kiaurai. Buvo baisu žiūrėti į sudarkytą vaiko veidą. Mums, lietuviams, o ypač tėvams tai buvo didžiulė netektis ir tragedija. Kodėl jis taip galėjo pasielgti? Kitaip tokio žudiko aš negaliu pavadinti. Nužudyti nekaltą berniuką, iki šiol skauda širdį...
Buvo teismas, kuris nusprendė berniuką žudiką metams pasodinti į nepilnamečių koloniją. Jeigu taip būtų pasielgęs lietuvis, mažiausiai penkis ar daugiau metų būtų gavęs. Mes, tremtiniai, neturėjome didelių teisių. Mus valdė vergoviška socialistinė Rusija, kuri laikėsi iš užgrobtų šalių, vergų kalinių, be teisių ir su menku atlygiu. Visi mes buvome tos sistemos aukos.
Kitu atveju, prisimenu, vaikai žaidė kalno papėdėje, kur netoli iš rąstų padaryto tvarto buvo atvežtas šienas. Buvo tokia vieta kalno papėdėje: iš rąstų padarytas senas tvartas, prieky mažos iš lentų durys ir tik vienas nedidelis langelis. Kairiau buvo aikštelė, kur nuo kalnų mes žiemą čiuožinėdavome rogutėmis ar slidėmis. Du sutvirtinti rąstai buvo mūsų rogutės. Ta vieta buvo pamėgta kaimo vaikų. Prisimenu, buvo toks nutikimas. Buvome gal trylikos ar keturiolikos metų paaugliai. Žiemą ant kalno užsitempėme dideles roges, kurias traukdavo arkliai. Susėdom visi, kiek tilpom, iš galo du reguliavo, kad rogės nenukryptų ir važiuotų mums reikalinga kryptimi. Pasileidome nuo to kalno rėkdami: „Duokit kelią!”. Mums belekiant, kalno apačioje per aikštelę bėgo penkerių metų berniukas Sizyk Valera. Jis buvo parblokštas, krito išilgai rogių, o mes tą berniuką pervažiavome. Išsigandome, bet, laimė, berniukui nieko rimto nenutiko. Rogės buvo aukštos, sniegas lygus, tad atsipirkome tik mažu išgąsčiu. Ačiū, Dievui.
Nors nuo šių ryškių vaikystės įvykių praėjo jau daug metų, iki šiol jie gyvi mano atmintyje.

Palangiškis Petras NEVERAUSKAS, tremtyje praleidęs penkiolika metų.

1955 m. Rytų Sibiras, Irkutsko sritis, Shamankos kaimas, vidurinė mokykla.
Viršuj pirma eilė iš kairės antra – Valatkaitė; ketvirta – Derevenskutė; penkta – Bronė Barasaitė; mokytoja Rufina Inskentjevna; Emilija Ketlerytė; Veitaitė; Stašiutė; Tiuriumina; Irena Ketlerytė; Perevalova Liudmila; Tokariova Vitka-Vitalijus – lietuvio berniuko žudikas; Petras Neverauskas; Antanas Tranizas; Andrejev; rusų berniukas; Kolodimas; Antanas Ketlerys; Prelgauskas; Vasia Popovas; Vasia Koškinas; Chaehriakovas; Jonkuta; pavardės neatsimenu; Jonkutė; Nina Čiurakova; lietuvė, pavardės neatsimenu; Kachtys; Petrov Kolia; Čiurakovas.
Kai kurių mokinių lietuvių šioje nuotraukoje trūksta. Vieną gerai prisimenu – lietuvis Petras Kazlauskas. Dar noriu priminti, kad iš šio būrio vaikų lietuvių buvo dvi lietuvaitės: Veitaitė ir Stašiutė, kurios įstojo į komjaunimą. Už tokį elgesį mes jas smerkėme, o visi tremtinių vaikai į jas žiūrėjo taip, lyg būtų padariusios kažką baisaus.