Vieni iš pirmųjų tremties pažymėtųjų Palangoje

Birželio 14-ąją buvo minima Gedulo ir vilties diena, primenanti skaudžią tautos istorijos dalį, kai žmonės buvo pradėti tremti 1941 metais į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Toji diena visada paminima buvusių tremtinių ir jų šeimų. Šiemet paminėtas ir tremties 70-metis, kai 1949 m. buvo vykdomi patys masiškiausi trėmimai. Dar kiek anksčiau nei dauguma buvo ištremta ir palangiškės Vidos Murauskaitės-Galdikienės šeima. Jie buvo vieni iš pirmųjų palangiškių, patyrusių tremties siaubą.

Nujautė laukiančią lemtį
„Mūsų šeima – tikri palangiškiai. Mano seneliai gyveno Užkanavėje. Senelis Laurynas Jurevičius nuskendo, liko mano močiutė Ona su šešiais vaikais. Mano dėdė Vytautas buvo matematikos ir fizikos mokytojas, dirbo gimnazijoje, teta Marija buvo ateitininkė, už tai vėliau nuteista kalėti, dėdė Albertas buvo partizanas, kurį nušovė jam sulaukus vos devyniolikos, teta Sofija buvo išvežta į Vokietiją, o grįžtant namo ji žuvo. Puikiai pamenu 1948 metų sausio 3-ąją, kai buvome priversti palikti savo namus“, – pasakojo V. Galdikienė, kuri papasakojo, kad tuomet buvo tarsi bandomasis žmonių trėmimas. Buvo vežamos partizanų šeimos iš Palangos, Kretingos, Telšių apylinkių.
Žmonės tuo metu buvo išvežti per pačius didžiausius šalčius. Vida tuomet buvo pirmos klasės mokinė, septynerių metų.
Tai, kad galima tokia lemtis, Vida papasakojo, šeimoje jau buvo aptarta. Kadangi jau buvo žinoma, kad dėdė buvo partizanas ir už tai jis buvo nušautas, akiratyje buvo ir kiti šeimos nariai. „Prieš tai buvo suimtas ir mano tėvas – Jonas Murauskas, kadangi jis buvo pasienietis ir vadovavo jaunuolių kuopai Šventojoje. Netrukus suėmė ir mano dėdę Vytautą, nes jis vadovavo nedidelei kuopelei ir priiminėjo jaunuolių, besiruošiančių išeiti į mišką, priesaikas. Tad visi šie įvykiai šeimą skatino svarstyti, kad visi gali sulaukti bausmės“, – prisiminė anuos įvykius palangiškė.

Išgabeno į senąją vaistinę
Kai buvo įžengta pro duris ir pareiškus, kad šeima bus išvežta, močiutė Ona nualpo. V. Galdikienė papasakojo, jog medikai tai paaiškino kaip apsaugine reakcija. Ji tokioje būsenoje prabuvo dvi dienas ir niekas negalėjo pažadinti. Tuomet rusų kareiviai ją norėjo nušauti, bet ją užstojo anūkas Jonas, Sofijos sūnus, ir taip ją išgelbėjo.
„Mums buvo liepta greit susirinkti daiktus. Turėjome puikius kaimynus Tapinus, kurie mums dar padėjo paskersti kiaulę, pasisūdėme mėsos ir dar jie mums davė duonos išsivežti. Mums leido pasiimti maišą grūdų, bet mano pusbrolis Jonukas sumaišė maišus ir vietoj kviečių paėmė avižas. O aš, septynmetė, nesuprasdama, ką tai reiškia, viską kroviau į maišus, o suaugę labiau pasimetė ir jie nebežinojo ką daryti“, – pasakojo Vida, pripažinusi, jog ir šiandien prisimenanti tų avižų skonį.
Visą šeimą tuomet išgabeno į senąją vaistinę. Už jos dabar pastatytas Tremtinių kryžius. Vidos atminty išliko ten besiglaudusi senutė su savo anūkėliais, iš kurių vėliau tik vieną anūkėlį beregėjo, vadinasi, kiti galėjo neišgyventi. Suvežtos buvo visos šeimos, kuriose buvo partizanų arba tos, kurios padėjo partizanams.

Baisi kelionė
„Nuvežė mus į Kretingos stotį, abu su broliu Zenonu labai verkėm, bijojom, kad tik mūsų neišskirtų. Vagonuose buvo sukalti gultai ir juose turėjo sugulti šeimomis. Kuo toliau važiavome, kuo buvome arčiau Sibiro, tuo darėsi šalčiau. Kažkiek gavome anglių, kad būtų galima pasišildyti, bet nepakankamai. Visą kelią turėjome gauti šilto viralo, bet mes jo negavome. Galiausiai nebegavome nei vandens. Žmonės mirė, kūnais buvo atsikratoma“, – apie baisiąją kelionę į Tomską pasakojo V. Galdikienė.
Bandydami išgyventi svetimoje žemėje žmonės visais būdais stengėsi verstis. Ir dabar Vida prisimena, jog eidavo rinkti uogų, valgydavo žoles. „Ir dabar, nuėjusi į pievą, užuodžiu pažįstamų žolynų kvapą, bet kokios tai žolės, negaliu pasakyti“, – sakė moteris.
Vida prisiminė, jog mama Teresė jautė didžiulę neviltį – visa šeima išblaškyta, reikėjo kęsti didžiulį nepriteklių, sveikata sušlubavo, ji netgi ketinusi užbaigti savo gyvenimą, tačiau ją sulaikė Vida, į kurią tą akimirką pažvelgė.
„Dievas dar mus gelbėjo. Mes buvome ne miške, o mieste. Mama sugebėjo susikalbėti rusiškai, taip mudu su broliu, kai stipriai sirgome, nebuvome palikti nuošaly, o gydomi. Toje sanatorijoje ilgai išbuvome. Po pusantrų metų aš jau beveik lietuviškai nebemokėjau. Mama mane vėliau mokė. O mūsų močiutė ten mirė, ji ten liko palaidota ir nebesugebėjome jos parsivežti perlaidoti, neberadome kapo“ ,– kalbėjo V. Galdikienė.

Gimtadienio dovana – kriaušė
Įsiminė jai ir jos mamos išskirtinė dovana gimtadienio proga. „Pamenu, kaip mama man davė keletą kapeikų ir pasakė, kad eičiau nusipirkti kriaušę, nes man šiandien sukanka dešimt metų. Dabar kai pagalvoju, kaip įvertintų tokią dovaną dabartiniai vaikai“, – apie įsiminusį gimtadienį papasakojo Vida.
Vėliau mamai pavyko rasti darbą, kuris išgelbėjo nuo bado. Ji ėmė vežioti duoną.
Murauskų šeima buvo paleista 1954 m. birželio 14-ąją.
Vėliau jie aiškinosi, dėl kokios priežasties jie buvo išvežti. Ir netgi gavo atsakymą, jog išvežti be kaltės. O prarasta tiek metų, išplėšti iš namų, kurie taip pat buvo prarasti, išblaškyta šeima, sutrikdyta visų sveikata.
Vida, išgyvenusi tremtį, visuomet jautė pareigą dalintis informacija, ką visuomet darė ir jos teta Marija, tad ji bendradarbiauja su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, daug yra nusiuntusi palangiškių šeimų daiktų, kuriuos jie parsivežė iš tremties. Ji ir pati yra padovanojusi ne vieną daug prisiminimų kėlusį daiktą. Už tai, kad padeda istorijai išlikti gyvai, ji yra gavusi ne vieną apdovanojimą.