Pirmoji Antano Venckaus premija – jaunajai poetei Rasai Kšatuckaitei

Mano viltys ir mano svajonės...

Senosios gimnazijos kūrėjai ir juos auginantys mokytojai turi ypatingą progą pasidžiaugti: iš Palangos kilęs Čikagoje gyvenantis poetas Antanas Venckus šiemet nutarė paremti jaunuosius literatus ir įsteigė savo vardo premiją. Pirmąja jos laureate tapo talentingoji Rasa Kšatuckaitė, kurios eilės ne kartą buvo įvertintos tiek gimnazijos „Poezijos rudenyse“, tiek respublikiniuose filologų konkursuose.

Poeto premija –
jauniesiems kūrėjams
Pernai išleistoje Antano Venckaus poezijos rinktinės „Lūžusios bangos“ anotacijoje rašoma, jog poetas gimė 1924-aisias Palangos pajūryje, žvejo šeimoje. Pirmuosius mokslus pradėjo Palangoje, čia 1944-aisias baigė tuometinę Vytauto Didžiojo gimnaziją. Dar būdamas gimnazijos suole ėmė reikštis kaip poetas ir debiutavo tuometinėje Nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Mokėsi kunigų seminarijoje Telšiuose, bet karo metai pasuko klieriką kita kryptimi – jis atsidūrė Vokietijos karo laivyne. Vėliau po dviejų bandymų pasiekė Švediją. Studijavo ekonomiką ir baigęs keletą metų dirbo finansų direktoriumi vokiečių bendrovės „Bayer“ filiale Švedijoje. Vėliau tęsė mokslus JAV ir iki pensinio amžiaus dirbo Čikagoje vienoje „Motorolla“ bendrovės grupuotėje finansų direktoriumi.
A. Venckaus ryšys su Lietuva nenutrūko. Tai jaučiama ir jo eilėse, o Lietuvoje išleistą rinktinę jis dedikavo poetui Antanui Miškiniui, nukankintam vyskupui Vincui Borisevičiui ir tiems, kurie iš Vorkutos kančių kelio negrįžo.
Ypatingi jausmai ir atsiminimai poetą sieja su Palanga ir su gimnazija, kurioje jis debiutavo kaip kūrėjas. To įrodymas – A. Venckaus sprendimas paskatinti jaunuosius dabarties kūrėjus: šiemet įsiteigta jo vardo premija. Ir nors visi reikalingi formalumai fondui įkurti dar tebeatliekami, jau žinoma pirmoji šios premijos laureatė – abiturientė Rasa Kšatuckytė, kurios poezija ne kartą jau buvo įvertinta tiek gimtojoje Palangoje, tiek respublikoje. Diplomas ir premija Rasai bus įteikti kartu su brandos atestatu.

Pirmasis eilėraštis - uta
Kartu su pirmąja Antano Venckaus premijos laureate Rasa Kšatuckaite jos talento įvertinimu džiaugiasi ir kurti eiles merginą paskatinusi Senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, poetė ir eseistė Elena Karnauskaitė Mažeikienė.
„Kaip aš pristatyčiau Rasą? Jauna, perspektyvi, sakyčiau, labai gili poetė, kūrėja, ir labai norėtųsi, kad ji ir toliau kurtų. Nors viskas priklauso nuo jos pačios – kokį kelią toliau pasirinks“, - sakė mokytoja, pridūrusi, kad ją išties džiugina, jog Rasa pasirinko būtent poeziją.
O kada Rasa pradėjo kurti, kada parašytas pirmasis eilėraštis?
„Bijau sumeluoti, regis, prieš devintąją klasę, o gal – devintoje,- trumpam susimąsto Rasa. – Tada, kai mokytoja uždavė mums parašyti utą – nerimuotą penkiaeilį“.
„Taip, tokia ta mokytoja, - juokiasi E. Karnauskaitė. – Iš tikrųjų, kartais duodu vaikams kūrybines užduotis. Paprastai jiems patinka. Kai kas parašo šiaip sau, kai kas parašo visai neblogai, o kai kas –  talentingai. Rasa gi parašė itin talentingai.“
O paskui, kaip sako abi poetės – viena pradedanti, kita pripažinta ir tituluota, - kažkas „atsirišo“. Tik, žinoma, turėjo būti kam „atsirišti“, nes jeigu žmogui talento neduota, „rišk“ „nerišęs“... Tačiau, kaip teigia mokytoja, kada nors talentas vis tiek būtų davęs apie save žinoti – klausimas tik kada ir kokia forma.
„Žinoma, įdomu, kaip toliau viskas klostysis: Rasa – abiturientė, kaip sakoma, stovi gyvenimo ir pasirinkimų kryžkelėj, ir ką žmogus rinksis – nuo jo priklauso“, - kalbėjo E. Karnauskaitė.
Ir ką gi žmogus ketina rinktis?
„Žmogus dabar laukia egzaminų rezultatų, - šypsosi Rasa. – O tada jau žiūrės. Bet bent jau šiuo metu galvoju apie socialinius mokslus.“
Tačiau socialiniai mokslai lyg ir mažai ką bendro su poezija turi...
„Aš nenorėčiau studijuoti, tarkim, filologijos. Jausčiausi suvaržyta. Nesakau, kad filologai negali būti poetai ar prozaikai, tačiau – tiesiog netraukia“, - prisipažįsta abiturientė.

Titulų nesureikšmina
Grįžkim prie poezijos. Pirmasis eilėraštis, kiek Rasa prisimena, buvo uta. O paskui?
„O paskui viskas kažkaip labai greitai įsisuko. Po neilgo laiko tarpsnio buvo respublikinis jaunųjų filologų konkursas. Į jį nusiunčiau dvidešimt eilėraščių. Rezultatai? Buvau pakviesta jame dalyvauti“, - prisimena Rasa.
„Jaunųjų filologų konkursui savo darbus nusiunčia apie 150 rašančių eilėraščius moksleivių. Iš jų pakviečiami dalyvauti pačiam konkurse atrenkami apie dvidešimt. Tad būti pakviestam- didelis pasiekimas ir įvertinimas“, - priduria mokytoja.
Jeigu kalbėtume apie laurus ir premijas – kokių dar būta?
„Dalyvavau „Poezijos rudenyje“, tapau laureate. Nors, tiesą sakant, man ties titulai ir premijos nėra taip jau baisiai svarbu. Man daug maloniau, kai mokytoja pasako „gerai“ ar draugai pasidžiaugia. Tokie paskatinimai daug svarbesni ir mielesni“, - sako Rasa, pridūrusi, jog dar vienas malonus, kaip ji vadina, paskatinimas toliau kurti – tai, kad draugė jos eilėraščiams kuria muziką ir dainuoja dainas Rasos žodžiais.

Kurti – kaip kvėpuoti...
O jei kalbėtume apie tai, kas labiausiai džiugina jauną poetę, jauną kūrėją – tai susitikimai su bendraamžiais ir bendraminčiais, kurie ne tik džiugūs, bet ir įkvepia toliau kurti. O sunkiausia, ko gero, pati pradžia. Pripažinti ir prisipažinti. Juolab kad atsirasdavę keistų naivių žmonių, kurie pristodavę su klausimais: tai ką čia tu rašai? Poeziją rašai? O kaip ją reikia rašyti? Gal naktį? Gal per pilnatį?.. O kaip parašomas eilėraštis – tai juk amžinas neatsakomas klausimas. Tai – kaip kvėpuoti: ar gali kas nors atsakyti į klausimą, kaip jis kvėpuoja?
Viena, ką Rasa gali pasakyti – vasarą jai kurti sunkiau. O va rudenį eilėraščiai vos ne patys rašosi. Nes rudenį daugiau rimties...
Paklausta, ar turinti dar kokių nors pomėgių be poezijos, Rasa sako net devynerius metus šokusi. Žinoma, mėgsta kiną, žinoma, mėgsta muziką: „Pink Floyd“, „The Doors“, iš lietuvių – „Atikos“, bardų Domanto Razausko, Andriaus Kaniavos kūrinius.
Ir labai patinka skaityti. Ypač dabar, kai galėjo mesti į šoną visą privalomą literatūrą, kurios sąrašas, anot mokytojos E. Karnauskaitės, sudarytas taip, lyg būtų norima moksleivius atbaidyti nuo skaitymo. O šiuo metu – prisipažįsta su šypsena akyse – su malonumu ir pasimėgavimu skaitanti neseniai nusipirktą knygą „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“. Autorė – Elena Karnauskaitė.
„Labai mėgstu Haruki Murakami kūrybą. O iš to privalomosios literatūros sąrašo patiko Jono Apučio ir Jurgio Savicko kūriniai. Kokie poetai man patinka? Mėgstu Vytauto Stankaus, Rimvydo Stankevičiaus, Donaldo Kajoko, Jurgio Viningo, Kęstučio Navako poeziją“, - vardija Rasa.   
Ko palinkėtume Rasai?
„Būti su poezija, su literatūra, su humanitarine kultūra. Ir kurti. Galbūt tai nuskambės kiek patetiškai, tačiau manau, kad kūryba įprasmina žmogaus gyvenimą“, - sakė Elena Karnauskaitė.

Iš Rasos Kšatuckaitės kūrybos:

prancūzuos prie bedugnės

užsimerk –
čia nieko nėra
tik aprūkę noktiurnai
tirštos tylos voratinkliuos
žiemoja

balsas slysta vandens paviršiumi
mažos versmės supa rankas
garsas užpildo lietų
garsas praleidžia lietų
manęs nei lašo

sūpuok
migdyk
visai tai tėra
byrėjimas
į
šipulius

tekantys

žaviuosi sugebėjimu
žiūrint į jūron išplaukiančius tikėt
kad po audros jie grįš - -

aš niekada
nesugebėjau žvelgti

jie niekada
nesugebėjo grįžti

koks neįmanomas tavo buvimas
koks iki skausmo nebūsimas

užkalbėjimai

menamu valso žingsniu
baigiančiom išrudenėti kojom
parnešiu šviesą akyse

vaikysiu kaukus iš palovių
nebyliomis naktimis
nustosiu raganauti

nusileisiu šerkšnu tau ant odos
pakilsiu audra vidurvasarį
nubyrėsiu vyšnių žiedais po kojom
pragysiu lakštingala ir

suoksiu tave

iki kol gyvenimas
mane įveiks