Penkiolika A. Mončio namų-muziejaus metų. Ką darom toliau?

Praėjusį savaitgalį Antano Mončio namuose-muziejuje, jo pirmojo aukšto parodų salėje, kuri, kaip ir antrajame aukšte esanti ekspozicijų salė, anot įrašo Lietuvos kultūros vertybių registre, savo išplanavimu primena trinavę bažnyčią, tarp visus muziejaus veiklos metus, per juos vykusias parodas ir renginius primenančių plakatų, solidžių ir ne tokių solidžių leidinių, peržiūrint muziejaus veiklai ir paties A. Mončio atminimui skirtus filmus ir laidas kalbėta apie penkiolika muziejaus veiklos metų, skaičiuojamų nuo 1999-ųjų liepos 10 dienos. Ir ieškota atsakymo, suformuluoto sukakčiai skirtos konferencijos temoje: „15 metų: ką darom toliau?“

Susitikimo vieta: namai-muziejus

Pasak konferencijos šeimininkės, A. Mončio namų-muziejaus direktorės Loretos Turauskaitės, parengusios konferencijai pranešimą „Susitikimo vieta: Antano Mončio namai-muziejus, S. Daukanto g.16, Palanga“, per penkiolika veiklos metų A. Mončio namų-muziejaus surengtų konferencijų sąrašas nėra didelis. Visai kiti skaičiai ir apimtys būtų pateikus įgyvendintų meno ir kultūros projektų sąrašą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje per 15 muziejaus veiklos metų.

„Bet juk visi esame įpareigoti ir reguliariai – nustatytais terminais teikiame metines veiklos ataskaitas, todėl vietoje tradicinių statistinių skaičių pateikimo už 15-os metų laikotarpį buvo apsispręsta surengti apžvalginę muziejaus plakatų parodą, plakatų tų, kuriuos pavyko išsaugoti, – sakė L. Turauskaitė. – Paroda apima didžiąją vykusių projektų dalį, bet jokiu būdu ne visus. Ne visada muziejus ar savo parodą rengęs menininkas turėjo galimybių išleisti plakatus, o neturint saugyklos muziejuje – ir juos išsaugoti... Plakatų paroda sudaryta chronologine tvarka, pradedant 1999 metais ir baigiant 2014 m. pabaigos parodos autoriumi ir pavadinimu“.

Kalbėdama apie konferenciją ir jos pavadinimą „15 metų: ką darom toliau?“ muziejaus direktorė sakė, jog pats pavadinimas susilaukė gana netikėtos reakcijos ir interpretacijų.

„Šiuo atveju verta užsiminti apie labai paprastą pavadinimo atsiradimo istoriją, kuriai yra gal 4-5 metai. Pavadinimo dalies „ką darom toliau?” autorius – jaunosios kartos menininkas, muziejaus leidinių (ir šios konferencijos plakato) dizaineris – Gytis Skudžinskas, su kuriuo, dar jam gyvenant Palangoje, diskutuodavome muziejaus meninės veiklos temomis, aptardavome kultūrinį gyvenimą didžiausiame Lietuvos kurorte, kituose miestuose, užsienyje. Gytis išvyko gyventi ir dirbti į Vilnių, palikęs tą patį kirbantį klausimą. Manau, kad klausimas „Ką darom toliau?“ iškyla kiekvienam muziejui ar galerijai, ypač tam, kurio veikla dar nesiekia kelių dešimtmečių, bet jau turi suformuotą savo „veidą” ir jį reikia toliau tobulinti, puoselėti ir rodyti“, – sakė L. Turauskaitė.

Dalijosi patirtimi

Konferencijos, kurios moderatorė buvo Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė dr. Danutė Zovienė, savo patirtimi, taip pat ir tuo, kaip sprendžiamas klausimas „Ką darom toliau?“ dalijosi Jolanta Paškauskienė, Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus Vilniuje direktorė Jolanta Paškaiskienė, skaičiusi pranešimą „Muziejus – vilnietiškos dvasios saugotojas“, Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos Kėdainiuose direktorė Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė, pristačiusi

„Palikimo ir inovacijų jungtis po muziejaus skliautais“, Vida Mažrimienė, V. K. Jonyno galerijos Druskininkuose direktorė pristatė pranešimą „Svetinga V. K. Jonyno pastogė ir turtingi rinkiniai“.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje direktorė Kristina Jokubavičienė skaitė pranešimą „Mažosios Lietuvos dailės paveldo dvasia“, o K. Varnelio namams-muziejui, esančiam Vilniuje, atstovavusio direktoriaus dr. Vido Poškaus pranešimo tema buvo „Lobiai, dovanoti Lietuvai“. „Palangos tilto“ žurnalistė Livija Grajauskienė parengė apžvalgą „Antano Mončio namų-muziejaus atspindžiai Palangos spaudos veidrodyje“.

Brėžė gaires ateičiai

Itin daug dėmesio sulaukė dr. Viktoro Liutkaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus direktoriaus pranešimas sąlyginiu pavadinimu „Veiklos idėjos ir perspektyvos: A. Mončio kūriniai laukia“.

Menotyrininkas, 2003-aisiais išleistos A. Mončiui skirtos monografijos autorius, prisiminęs, kaip 1993-aisiais, anot jo, „didžiuliu drandulietu, pilnu A. Mončio darbų“ buvo atvažiuota į Palangą ir per pusnis tie per 50 kūrinių sunešti į dabartinį muziejų.

„Pradėjom nuo nulio, dirbam 15 metų, – sakė V. Liutkus. – Kas toliau? Pasižvalgyti, kur dar esama skulptoriaus kūrybinio palikimo“.

Tokias „žvalgytuves“ V. Liutkus atliko šių metų sausį, apsilankęs Prancūzijoje, Soissons ir Laon miestuose bei Paryžiuje. Pirmajame iš aplankytų miestų esančiame Soissons municipaliniame muziejuje saugoma švininė 1956 m. sukurta A. Mončio skulptūra „Žvejys“, vienas privatus asmuo, ponas Michael, pažinojęs A. Mončį, savo kolekcijoje turi tiek švininių, tiek medinių jo skulptūrų. O Nathalie Turbil, kurios tėvas, žinomas tų metų architektas ir menininkas Francis Turbil, namuose – itin turtinga kolekcija, kurioje net specialiai šiems namams kurti vitražai.

Laone, šv. Marcelijaus bažnyčioje, esama garsiųjų A. Mončio kurtų stacijų. Beje, būtent šioje bažnyčioje 1952-aisiais buvo surengta pirmoji skulptoriaus paroda. Čia yra ir žymioji „Kelių madonos“ skulptūra.

Itin turtinga Paryžiuje gyvenančio A. Mončio sūnaus Žano Kristofo kolekcija: pasak V. Liutkaus, tėvo kūrinių esama visur – ant stalų, ant palangių ir po jomis. Beje, pirmoji A. Mončio žmona, Žano Kristofo motina, buvo vieno iš garsių to meto Prancūzijos dailininkų brolių Martelių dukra, tad jos namuose esama ir A. Mončio, ir Joel bei Jan Martel kūrinių.

„Dar viena sąsaja – A. Mončys ir Osipas Zadkinas. Kodėl – nors tai skamba gan utopiškai – nepamėginti surengti bendros mokinio ir mokytojo kūrinių parodos?“ – dalijosi sumanymais V. Liutkus, pridūręs, kad šis pasiūlymas – trečiasis. Pirmieji du – surengti bendras A. Mončio namų-muziejaus ir Soissons municipalinio muziejaus parodas Lietuvoje bei Prancūzijoje, antrasis – surengti A. Mončio, F. Turbil ir brolių Martelių kūrinių parodą.

Tarp V. Liutkaus pasiūlymų – sudaryti naujai išaiškintų darbų katalogą ir išleisti naują papildytą A. Mončio kūrybai skirtą albumą, be to, išleisti A. Mončio laiškus kartu su piešiniais bei jo iliustruotų Oskaro Milašiaus „Lietuviškų pasakų“ leidinį su faksimilėmis.

D. Zovienė savo ruožtu paminėjo, jog buvo rašytas projektas A. Mončio laiškams išleisti. „Gavome 6 tūkstančius – nei pradėti, nei pabaigti“, – replikavo ji.

L. Turauskaitė turėjo džiugesnę žinią: gautas dalinis finansavimas ir jau pradedamas kurti pilnametražis dokumentinis filmas „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, kurį režisuoja Linas Mikuta.

„Kartu su Prancūzijos ambasada ir A. Mončio paramos fondo valdybos nare Caroline Masiulyte-Paliuliene dar šį rudenį planuojame suorganizuoti lingvistikos ataše Luc Aubry paskaitą, o kitų metų pavasarį atgaivinti Frankofonijos dienas Palangoje. 2014-uosius metus užbaigti planuojame A. Mončio kūrinių nuolatinės ekspozicijos autoriaus – architekto Valdo Ozarinsko kūrybos paroda „FILTRAI“. Tai – geri ženklai“, – sakė L. Turauskaitė.

O sekmadienį, baigiamąją jubiliejinių renginių dieną, prieš atidarant menininko Beno Šarkos parodą „Silkeborgas. Balis. Klaipėda“, susirinkę konferencijos dalyviai prisiminė ir nerimą keliančius ženklus dėl paties pastato, kuriame prieš 15 metų įsikūrė A. Mončio namai-muziejus. Jie surašė

Palangos miesto savivaldybės administracijai, Klaipėdos apygardos prokuratūrai ir laikraščio„Palangos tiltas“ redakcijai adresuotą kreipimąsi, kurį žemiau pateikiame.

Konferencijos, skirtos Antano Mončio namų-muziejaus 15-os metų veiklai paminėti, dalyvių kreipimasis
Lietuvoje iškilioms meno, kultūros asmenybėms skirtų namų-muziejų nėra daug. Palanga gali didžiuotis, kad šiame mieste jau penkiolika metų gyvuoja unikalus įžymaus XX a. lietuvių skulptoriaus A. Mončio (1921–1993) kūrinių muziejus, kurio ekspozicijai pradžią padarė paties dailininko dovanoti miestui kūriniai – neįkainojama vertybė visai Lietuvos dailei. Per savo veiklos metus A. Mončio namai-muziejus tapo žinomi Lietuvoje ir užsienyje, dailininko kūriniai rodyti įvairiuose šalies miestuose, juos matė Vokietijos, Danijos, Prancūzijos parodų lankytojai. O ir pačiame muziejuje kasmet surengiamos tarptautinės ir lietuvių dailininkų parodos, organizuojamos meno dirbtuvės, seminarai, teminiai renginiai. Jie yra svarbūs miesto kultūros gyvenimo akcentai.

Konferencijoje, greta kitų giminingų muziejų Lietuvoje veiklos klausimų, buvo aptarta ir A. Mončio namų-muziejaus tolesnės veiklos perspektyva. Paradoksas: kuo labiau muziejaus veikla tampa garsi, tuo tirščiau virš jo „tvenkiasi“ debesys, sunešti asmeninių turtinių insinuacijų, teisinių kolizijų ir pan. Didelį nerimą mums kelia nuolat žiniasklaidoje (spaudoje ir TV) pasirodanti informacija apie jokioje kultūros ir meno erdvėje nežinomų asmenų pretenzijas į muziejaus pastatą, jų teisines intrigas ir apeliacijas. Paskutinysis atvejis – platus straipsnis apie nesibaigiančias teisines peripetijas, susijusias su muziejaus pastatu („Virš A.Mončio namų-muziejaus tvenkiasi debesys“. Palangos tiltas, 2014 m. rugsėjo 9 d., nr. 67). Asmuo, kurio pavardė niekad nebuvo greta nei muziejaus steigimo ir kūrimosi, nei kolekcijos atsiradimo istorijos, be jokios moralinės atsakomybės apeliuoja į A. Mončio, kurio net nepažinojo, nebendravo, atminimą, tariasi esąs ko ne dailininko artimu draugu. Tai – absurdas, nuskambantis ir skleidžiamas viešai visiems palangiškiams ir Lietuvos dailininkams, meno istorikams.

Pritariame Palangos miesto savivaldybės, vieno iš muziejaus steigėjų, administracijos pozicijai išsaugoti šį meno židinį, ir, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, galutinai išspręsti muziejaus pastato statusą. Tikimės, kad atsakingos teisėtvarkos institucijos deramai įvertins muziejaus atsiradimo, jo kūrimosi istoriją, susijusią su pastatu Kęstučio g. 17/S. Daukanto g. 16, pasvers, kad po muziejaus stogu sukaupta ir rodoma meninė kūryba yra visuomenei ir kultūrai reikšmingesnė vertybė už privačias turtines ambicijas. A. Mončio, ramaus būdo žemaičio iš Mončių kaimo, kūriniai yra dovanoti visiems – ir Palangos miesto gyventojams bei svečiams, ir Lietuvai, jos meno ir kultūros paveldui.

Jolanta Paškevičienė, Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus (Vilnius)

Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė, Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija (Kėdainiai)

Vida Mažrimienė, Vytauto Kazimiero Jonyno dailės galerija (Druskininkai)

Kristina Jokubavičienė, Lietuvos dailės muziejus, Prano Domšaičio galerija (Klaipėda)

dr. Vidas Poškus, Kazio Varnelio namai-muziejus (Vilnius)

dr. Viktoras Liutkus, Vilniaus dailės akademijos muziejus (Vilnius)

dr. Danutė Zovienė, Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė (Vilnius)