Palangos apsisprendimas gali nulemti politinę šalies ateitį

Nugalėtojo poza televizijos studijoje ant kėdės išsidrėbęs ir rankas į kelnių kišenes susikišęs darbiečių lyderis Viktoras Uspaskichas net paraudęs rėkia ant ekonominius argumentus dėstančio premjero Andriaus Kubiliaus.

Tokį „vaizdzialį“ po rinkimų žiūrovai išvydo vienos televizijos politinėje laidoje.

Po rinkimų daugiamandatėje apygardoje tik 17 vietų Seime gavusios Darbo partijos vadovas atvirai įsijautė į būsimo premjero vaidmenį ir, net užgoždamas savo partnerį socialdemokratą Algirdą Butkevičių, viešai dėsto apie Lietuvos planus gerinti santykius su Maskva bei aiškina apie būsimus naujos vyriausybės žingsnius.

Ar ne per anksti? Juk kartu su vienmandatėje apygardoje pirmame ture gauta viena Seimo vieta V.Uspaskicho kišenėje viso labo – 18 mandatų, kurie dar nesuteikia nei laimėtojo aureolės, nei garantuotos teisės jau šiandien dalintis valdžios postais.

Tokias viltis darbiečiams suteikusi Lietuva dabar purtosi nuo sekmadienio rinkimų pagirių. Į valdžią braunasi popieriniais banknotais kelią pasiklojusi pažadukų partija, kuri bet kuriam politiniui partneriui taps ašaka gerklėje.

Gal dar pamenate garsiąją Darbo partijos programą, kai prieš 8 metus eidamas į Seimą V.Uspaskichas žmonėms žadėjo geras permainas po 1, 11, 111, 1111 dienų? Nė vienas, matyt, jau nepasakys, ką jis žadėjo. Tačiau po to, kai iš jo visų pažadų teišėjo šnipštas, V.Uspaskichas ciniškai apkaltino pačius rinkėjus. Girdi, norint, kad Darbo partijos programa būtų įgyvendinta, jo partijai reikėję suteikti absoliučią daugumą Seime.

Kokia trumpa už šią partiją vėl balsavusių žmonių atmintis, jei jie susigundo žadamu 1509 litų minimaliu atlyginimu. Darbiečiai sakosi žiną, kaip tai padaryti, bet nekalba, kada tai bus. Didžiąją dalį darbo vietų Lietuvoje sukūrusiems verslininkams nuo tokio darbiečių pažado plaukai šiaušiasi. Jei valdžia pamėgintų įvesti žadamą minimumą, tektų atleisti pusę darbuotojų, nes tokios algos visiems mokėti nėra iš ko.

Beje, prieš rinkimus vienoje televizijos laidoje jo valdomose įmonėse 1509 litų minimalų atlyginimą mokėti paragintas V.Uspaskichas išsisuko aiškindamas, kad tai iš pradžių turi būti padaryta visos šalies mastu.

Kas laukia Lietuvos, jei jos žmonėms protas neapsišvies spalio 28 dieną?

Turėsime įdomią darbiečių, socdemų ir nubuksuotų tvarkiečių koaliciją, kurioje du „vyresnieji“ broliai viena kryptimi ilgai netrauks. Jau šiandien dėl premjero posto dalybų tarp jų kyla įtampa. Po antrojo turo daugiausiai mandatų besitikįs gauti V.Uspaskichas viešai tvirtina, kad premjeru bus jis.

Ko gero nė viena pasaulio valstybė neturėjo ir neturės už finansines partijos machinacijas toje pačioje šalyje teisiamo vyriausybės vadovo, kuris viešai taip ir neišdrįsta parodyti aukštojo mokslo baigimo diplomo. Kurio partija rinkimuose pagarsėjo, kaip dosni rinkėjų balsų pirkėja. Kuris žmones į priešrinkiminę agitaciją vilioja nemokamomis savo įmonių vaišėmis ir dar kvailina visus, viešai aiškindamas, kad su garsiosiomis degustacijomis nėra susijęs.

Ar gali ilgai išvien dirbti tokie politiniai partneriai, kai išsigandę būsimo V.Uspaskicho diktato socdemų vadai savo skyriams paslapčia rekomenduoja antrame ture nebalsuoti už darbiečius. Kad tik jie, gink Dieve, negautų daugiausia vietų Seime. Tačiau toks apsidraudimas socialdemokratų vis vien neišgelbės. Jei vyriausybės vadovo postas ir atiteks A.Butkevičiui, faktinis šalies premjeras bus V.Uspaskichas. Kad ir mažiau balsų gavę darbiečiai socdemus visada šantažuos pasitraukimu iš koalicijos.

Taip jau buvo atsitikę 2004-2008 metų Seime, kai 2006 metų balandį Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai konstatavus, kad tuometis ūkio ministras V.Uspaskichas nesuderino viešų ir privačių interesų, jis pasitraukė iš pareigų ir savo darbiečius išsivedė į opoziciją. Tuomet socialdemokratų valdomai mažumos vyriausybei politinį stabilumą suteikė konservatoriai, pasižadėję balsuoti už priimtinus valdžios sprendimus.

Akivaizdu, kad neramūs laikai būsimai Lietuvos valdžiai gresia ir naujoje kadencijoje. Vienintelis vaistas nuo galimos politinės krizės – antrame ture nebalsuoti už darbiečius ir neauginti jų apetito. Kol kas sunkiai tikėtina, bet stabiliausia būtų socdemų ir konservatorių su Liberalų sąjūdžiu dauguma.

Anksčiau ar vėliau ateinančią kadenciją tokią valdančiąją koaliciją mes turėsime. Tokia priešingų politinių jėgų dauguma būtų net naudinga Lietuvai, nes politiniai partneriai vienas kitam neleistų nukrypti į dausas. O susitarti svarbiausiais Lietuvos gyvenimo klausimais jiems vis vien teks, nes kitokia koalicijos dėlionė jau bus pražūtinga valstybei.

Tačiau, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai taptų tuo valstybės stabilizatoriumi, ji turi gauti pakankamai mandatų antrame balsavimo ture.

Palanga, kurioje antrame balsavimų ture susidūrė konservatorius Pranas Žeimys ir prieš 10 metų atsitiktinai į politiką patekusi bei ne savo valia darbiete tapusi mokytoja Genoveita Krasauskienė, turi istorinį šansą bent maža dalimi prisidėti prie ramesnės Lietuvos ateities.