Palangiškis Reinoldas Liaudanskas: „Praeina laikas ir vėl, blyn...“

Praėjusią vasarą Reinoldas Liaudanskas, pasakodamas man koks būsiąs jam įtemptas ruduo (parodos, seminarai, susitikimai su studentais, kolegomis, išvykos į kitus miestus ir šalis) nuoširdžiai prisipažino: „Norint padaryti gerai, reikia daug ir įdėti“. Apie savo klasės draugą R. Liaudanską, kaip „užkietėjusį" balandžių augintoją- jis ir Palangos balandininkų klubo pirmininkas-, gabų ir perspektyvų landšafto specialistą- Reinoldas ir Lietuvos architektų sąjungos narys-, esu rašiusi, tačiau  kaskart atvažiavusi atostogauti į namus jis stebina mane savo gyvenimišku maratonu lėkti nesustojant, o į klausimą, ar nepavargstąs, atsako: „Praeina laikas ir vėl, blyn...“

„Kas įkrito – nebeištrinsi“

„Buvau koordinatorius prieš porą metų surengtoje floristinių puokščių parodoje-konkurse „M. K. Čiurlionio ruduo“, skirtoje šio menininko 100-osioms metinėms pažymėti. Atidarant parodą į dangų buvo paleistas pulkas balandžių – M. K. Čiurlionio pamėgtas taikos ir ramybės nešėjų simbolis. Renginys turėjo didelį pasisekimą. Jis sutelkė Lietuvos Vakarų puokščių kūrėjus, kurių gretos pasipildė kūrybingu jaunimo būriu“, – pasakojo Reinoldas.

Renginio koordinatorius išreiškė viltį, jog tokia floristikos paroda-konkursas Palangoje įgaus pagreitį ir taps tradiciniu (pirmąjį jis buvo surengęs 2007 m. restorane „De Cuba“, kuriame dirbo landšafto specialistu-apželdininku). Na, o aš galiu tik pasidžiaugti Reinoldo sėkme ir pacituoti ištrauką iš I. Šeškevičienės straipsnio „Puokštės alsavo čiurlionišku rudeniu“: „Rudens grožį kūrėjai atskleidė, įsiklausydami į paukščio sparnų plazdesį ir tylos virpėjimą pūke, voratinklio grafiką ir žiogų puotos čirškesį, gėlių spalvų simfoniją. Sekant M. K. Čiurlionio kūrybiniais pėdsakais, muzika ir dailė čia skambėjo gėlėse“ („Pajūrio naujienos“, rugsėjo 20 d., 2011 m.). Pasak mano draugo R. Liaudansko, kas įkrito į širdį – to nebeištrinsi. Pagal horoskopą jis – liūtas, o liūtas – atkaklus žvėris.

Tūkstantis balandžių

Reinoldui iki šiol akyse užsifiksavęs įspūdingas momentas, kai 2009 m. gegužės 16 d., Palangos kurorto šventės atidarymo metu, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proga nuo pajūrio tilto pakilo tūkstantis į dangų paleistų balandžių. Balandžiai, kaip taikos ambasadoriai, nešė pasauliui žinią, jog Lietuva prie Baltijos jūros gyvuos dar ne vieną tūkstantmetį. Į šventę susirinkusiai 15 tūkst. žmonių miniai Reinoldui pirmam teko garbė ištarti pasveikinimo žodžius. „Blyn, buvo baisoka“, – prisimena jau istorija tapusį renginį, kuriame pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse buvo paleista tiek balandžių. Kita, nemažiau įspūdinga balandžių paleidimo į dangų šventė įvyko 2013 m. vasarą, kai Palanga buvo paskelbta Kultūros sostine. Tarptautinėje, dekoratyvinių paukščių parodoje lankytojai turėjo galimybę pamatyti daugiau nei 200 paukščių, o taip pat žavėtis rečiausiomis (nykstančiomis) balandžių veislėmis: Sūduvos baltagalviais, Liepojos baltauodegiais, Klaipėdos aukštaskraidžiais.

Niekada nebuvau susimąsčiusi apie tai, kokį jausmą gali suteikti  šis gležnas, baltas dangaus paukštis žmogaus akiai ir širdžiai. Praėjusią vasarą turėjau garbės ir aš tai patirti. Klasės draugų susitikimo proga, kiekvienas savo rankose pajautęs šio spurdančio paukščio širdies plakimą, kartu su aukštaskraidžiu į dangų paleidome ir savo mintis bei svajones.

Šią vasarą taip pat turėjau džiugią akimirką paleisti balandį į dangų ir apsilankyti II-ojoje tarptautinėje dekoratyvinių balandžių parodoje. Dar niekada nebuvau mačiusi tokios balandžių veislių įvairovės. Palangos balandininkų klubo prezidentas R. Liaudanskas eilinį kartą pasirodė kaip puikus renginio organizatorius. Tokios grandiozinės parodos turi ateitį. Jas galima rodyti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse.

„Reik daryti, ir viskas“

Idėja surengti pirmąją personalinę fotografijos parodą R. Liaudanskui kilo tada, kai tvarkydamas savo archyvą namuose atrado prieš tris dešimtmečius darytas skaidres su Palangos vaizdais. Skaidres jis parodė „Palangos fotoklubo 705“ administratoriui Adui Sendrauskui, kuris parėmė jo mintį ir talkino jam organizuojant pirmąją fotografijos parodą. Prieš septynetą metų „Ronžės uosto“ kavinėje fotomenininką sveikino jo buvęs mokytojas Vytautas Kusas, rašytojas (klasės draugas) Rolandas Rastauskas, kino fotoklubo pirmininkė A. Kairytė, kolega A. Sendrauskas. Parodos lankytojai galėjo pasidžiaugti sustabdytomis akimirkomis, kurios galbūt kai kam priminė vaikystės ar prabėgusios jaunystės metus. Anot fotomenininko, jam labiausiai patinka fotografijose atskleisti senosios Palangos vaizdus, kurių šiandien jau nebepamatysi.

Mūsų pokalbio metu Reinoldas vis įterpdavo žodžius, skirtus jo mokytojui V. Kusui. Su šiuo menininku jį riša daugiametė draugystė: „Jis – mano mokytojas ir draugas. Jo griežti žodžiai „reik daryti, ir viskas“ yra ta varomoji jėga, be kurios būtų sunku organizuojant įvairius renginius“.

Reinoldas, be fotografijos, visada labai mėgo piešti. Piešimas jį buvo užvaldęs jau mokyklos suole. Pieštuko jis nepaleidžia ir šiandien. Jo piešinių parodas jau matė ne vienas Lietuvos miestas bei miestelis. Jam ypač patinka nedidelių miestelių gyventojai: „Žmonės čia yra ypač šilti ir nuoširdūs“.

Mėnulio šviesa

Dar daug galėčiau savo dienoraščio skaitytojams papasakoti apie šį energingą, mylintį gamtą ir žmones menininką. Jis ne tik  kūrėjas. Jis – žmogus, kuris supranta, jog neišsaugoję gamtos, nepasirūpinę savo kraštovaizdžio unikalumu, nieko naujo šioje žemėje nepaliksime. Pasak Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nario R. Liaudansko, norėdami išsaugoti žaliąjį mūsų planetos genofondą,  turime ko pasimokyti iš mūsų netolimų kaimynų (tarptautinė paroda „Želdynai – tai gyvenimas“, vykusi 2008 m. Varšuvoje ) ir tą patį perkelti į mūsų miestus ir miestelius.

Gerai žinau, jog savo patirtį mano klasės draugas perteikia moksleiviams, studentams, tad, manau, jo gražios mintys ir džiaugsmą žmonėms dovanojantys darbai kalba ir ateityje kalbės patys už save. Man ši vasara buvo dosni bendravimu su Reinoldu. Žinojau, jog mano klasės draugas kolekcionuoja visa, kas susiję su balandžiais (pašto ženklai, atvirutės, skulptūrėlės), todėl ir aš jam padovanojau „balandę“, kurią atvežiau iš savo namų Anglijoje. Reinoldas savo ruožtu padovanojo man savo kūrybos piešinį, romantišku pavadinimu „Mėnulio šviesa“. Parsivežusi jį į namus, pasikabinau ant sienos. Kiekvieną sykį, kai aš į jį žvelgiu, jis man „šviečia“ vis kitomis spalvomis. Kas tai? Mėnulio takas, kuriuo atkeliauja tai, kas lieka už paveikslo rėmų? Blyn, nežinau, bet tai ir puiku.

Pabaigai

Liepos 25 dieną mano klasės draugui R. Liaudanskui – 60 metų. Kaip pasakytų jo geras bičiulis, žurnalistas ir rašytojas Gediminas Griškevičius: „Nubėgo metai kaip vanduo“. Ir dar maestro paaiškintų: „Juk išties Laikas mus visus, visas „apvaginėja“ kiekvieną sekundę, brandindamas lyg vynus ąžuolo statinėse, sendindamas, nusinešdamas jaunatviškas aistras ir geidulius, jėgas, energiją, išretintas šypsenas, galop palikdamas raukšles ir patirtį, išmintį ir galimybes gėrėtis, grožėtis, mylėti pasaulį sielų akimis – viena yra norėti, kita – mokėti, o trečia – galėti. Ir taip „nuo ... iki... Nuo gimimo iki paskutinio atodūsio. Visą gyvenimėlį..“

Su gimtadieniu, Reinoldai.

Irena VALUŽĖ

http://irenavaluze.wordpress.com/