Palangiškiai miesto bibliotekoje vėl pagerbė lietuvių kalbos tarmes

Kuo kvepėjo ir ką galėjai jausti, girdėti, regėti, prisiminti lapkričio keturioliktąją apypiečiui Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje?
Beje, tą rytmetį, kai rinkomės į reto gražumo ir prasmingumo renginį „Lietuvių tarmės“ (žemaičiai – aukštaičiai) bažnyčios pašventorių vejose savo baltas, vasariškas akeles atmerkė keliasdešimt drėgnabūdžio Palangos lapkričio gėlių – saulučių, ir tai sielą savaime pakylėjo link šventiškumo.
O biblioteka, visų pirma, kvepėjo kiekvienam iš mūsų brangiais ir visą gyvenimą prisimenamais gimtaisiais namais. Teviškė, nesvarbu, kur ji bebūtų, - prie Dubysos, Nemuno, Žeimenos, Kražantės ar prie Ventos, Mituvos ar Merkio, Ronžės... Ronžės? Ar Rąžės? O gal „sengadinis“, tikriausiai palangiškių gyvybės arterijos vardas – „Riouži“, tik „mūsa pariejūna“ šito nežino ar nemoka ištarti?
Jeigu apie tai diskutuojame, mažamečiai ir senjorai, tai nesame abejingi nei savosios, lietuvių kalbos įvairumui, spalvingumui, patikimumui ir unikalumui pasaulio kalbų „skrynioje“: esu minėjęs laikraščiuose, kaip su talentinguoju buvusiu Palangos bibliotekos dailininku – fotomenininku Juozu Meškiu svarstėme apie dzūkų raudų ir Indijos kalnuotųjų sričių sanskrito bendrystes. Sanskritas – senovės ir viduriniųjų amžių (iš dalies ir dabartinės) Indijos literatūrinė kalba, sanskritu parašyta diduma klasikinės, religinės, mokslinės senosios indų literatūros.
Sanskrite, mokslininkų teigimu, daug – daug ir lietuvių vardynuose, žodynuose tebegyvų kalbinių „kruopų“.
Lietuvių kalba labai pagarbiai vertinama visame pasaulyje, taip pat ir visose be išimties Europos Sąjungos, kurios nariai esame, valstybėse. Lietuviški žodžiai, atėję ir mamų įsčių ir gimtųjų namų, esančių įvairiuose Lietuvos kraštuose, suformavo mūsų mąstyseną, susikalbėjimo simbolius-žodžius – lyg raktus savitai giminei atrasti ir vienas kitą suprasti. Lietuviški žodžiai – tarsi lapkričio viduryje Palangos centro pievutėse netikėtai atsimerkiančios ir praeivio širdį pamaloninančios, paglostančios mažosios, baltos „saulutės“, - kaip mūsų vaikai!
Tokia nedidelė Lietuva –
Kaip Vaižganto
Miegamasis Kaune.
Tokia spalvinga kalba
Mylimos Lietuvos –
Kaip Malaišos slėnio
Pievynai – dievynai.
Žvalgau nuo Birutės kalno.
Palangoje nuo tilto į jūrą,
Į Baltiją,
Į Pasaulį.
Tarp latvių – lietuvių Nidų:
Tokia graži
Mūsų Lietuva
Vaižganto žmonių rūbais, -
Kad ir Vaižganto sielą!..
...Su šventais – šventintinais
Keleiviais –
Naujais laivais,
Į naujus uostus
Ir per XXI amžių –
Link Šventosios.
Vienybės jūros.
Šventumo. Švelnumo.
Ir Atminties:
Gal lietuvis...
Nenuvertės?

Palangos miesto bibliotekininkai sykiu su mokytojais, auklėtojais atlieka neįkainojamos vertės darbą – ugdo humanitarinę, skaitymo – Knygos, tad ir minties, Proto, intelekto kultūrą, kuri atkreipdama mūsų sielos akis į iš pažiūros nepastebimas tarmių „gėles“ leidžia išdidžiai jaustis ir nepražūti nei tarp slavakalbių, nei tarp anglakalbių, o išdidžiuosius gerbia visi. Išdidūs žmonės niekad ir niekur nepasiduoda jokiai „slabofikacijai“.
Renginio „Lietuvių tarmės“ dalyvius šiltai pasveikino knygai nuo gimimo ištikimas Palangos miesto bibliotekos vadovas, atviraširdis Kęstutis Rudys. Čia nė vienas kolektyvo narys nemoka dirbti „bet kaip“, atmestinai. Palangos ir Lietuvos dvasinės atminties ir humanitarinės, istorinės kultūros sergėtojai ir skatintojai kiekvienam renginiui ruošiasi atsakingai ir sąžiningai. Tuo ir žavūs idealistai, kurių pinigais dar nelepino nė viena valdžia, tačiau jie smagūs žydi ir šypsosi visiems net rudenį, kaip tos baltos pašventorio saulutės ar poetiškai siūruoja, kaip rugiaveidės kopose palei jūrą, nepasiduodamos pasiučiausiems šio krašto vėjams. Pradėdamas renginį „Lietuvių tarmės“ („Žemaičiai ir aukštaičiai“), žinoma kraštotyrininkė, literatė, pastarųjų dešimtmečių Vaikų bibliotekos vadovė, anykštėnė Nijolė Bagdonienė labai vaizdingai „sudėliojo“ visus svarbiausiuosius akcentus. „2013 metus Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Tarmių metais. Mes juos pradėjome minėti praėjusiais metais. Pavasarį susitikome su žemaičiais, o rudenį su aukštaičiais. Šiandien gi į vieną vietą suėjo ir žemaičiai, ir aukštaičiai. Jeigu žvelgsime į mūsų literatūrą, tai pamatysime, kad pirmieji šiuos skirtingus žmones (nes sakoma, kad žemaičiui brėkšta vakare, aukštaičiui – ryte), pabandė suvesti visiems gerai žinomi rašytojai Motiejus Valančius (žemaitis) ir Juozas Tumas Vaižgantas (aukštaitis).
Štai ką mano, paklajojęs po Lietuvą Palangos Juzė: „Perėjęs tiek parakvijų, datyriau, jogei lietuviai yra visur geri, visur stiprūs savo katalikų vieroj, visi teisingi, nes nė vienas užmokesčio man nenutraukė. Kiek reikalavau, tiek užmokėjo. Tačiau ryžaus grįžti į savo pusę“. („Palangos Juzė“, Motiejus Valančius).
Pragiedrulių veikėjas, aukštaitis, žvelgia šiek tiek kitaip: „Už dukters galvos ir tėvas žemaitis darėsi aukštaičiui nebeaiškus. O juk ir kiti bus tokie pat. Ak, tie žemaičiai su savo „Juostomis“ – ant kaklo. Jie gal ir nagines ant ausių, ne ant kojų aunasi... Kaip čia dabar bebus, atsiradus šalia naujų žmonių visai kitokiais papročiais, kitokia gyvenimo rėda? Kaip ir kokie susikraus santykiai su žmonėmis, kurių viskas taip priešinga?.. Kas jis bus žemaičiams – ponas ar mužikas? Norėtusi pabūti lyg kokiu bajorėliu... “
Dabar jau tokių abejonių turbūt nebekyla. Palangos klasėse ir darželiuose yra ir žemaičių, ir aukštaičių. Šiandien ir pažiūrėsime, kaip pavyks susikalbėti aukštaičiams su žemaičiais“. Geras dvi valandas Palangos bibliotekoje buvo gyviau, negu Europos krepšinio čempionate, kai žaidžia lietuviai, o tarp jų ir darbštusis palangiškis – šventojiškis Renaldas Seibutis, pats natūraliausias Baltijos Mėguvos krašto kranto ambasadorius pasaulyje! Biblioteka nesutalpino visų žiūrovų: „Mere Šarūnai, ir miesto bibliotekai reikėtų priestato“.
Vaikų bibliotekos fotomenininkė Monika Rukšėnienė vos spėjo suktis. Patys tėveliai nustebtų, kokie gabūs kalbočiai, išminčiai, profesionalūs gimtosios kalbos žinovai yra optimistiškiausieji Palangos gyventojai – vaikai, darželiuose ir mokyklose. Kalba gyva, gyvutė, gyviausia! Čia vėl tuoj prisimintina ir Palangos „Mėguvoje“ likimiškai, kaip tas netikėtas rudeniškas „kvietkas“ išaugusi visaip gabi šių ir visų Lietuvos kraštų pasišventėlė, patriotė Loreta Mukaite-Sungailienė.
Tarmių metams skirtame koncertėlyje išradingai ir nepriekaištingai pasirodė žemaičiai ir aukštaičiai darželinukai, moksleiviukai iš Moksleivių klubo vaikų ansamblio „Kikilis“ (vadovė – Diana Šeduikienė), „sudzūkėję“ aukštaičiai ir žemaitukai iš „Nykštuko“ lopšelio-darželio, kuriuos į pasakiškus gimtosios kalbos „Stiklo kalnus ir slėnius“ veda išradingos, fantazijos turtingos auklėtojos Alma Viskontienė ir Ona Šleiniuvienė. Pagyrimo nusipelnė ir šeštokas Dominykas Čepys iš „Baltijos“ pagrindinės mokyklos (vadovė – mokytoja Asta Kuzmickienė), aštuntokų ansamblis, Valdonės Juozapavičienės pavyzdingai parengta muzikalioji „Gintarėlio“ komanda, Pradinės mokyklos mokytojos Rasos Lingaitienės „Ąžuoliukų“ 2 klasės atstovai Ema Petrulevičiūtė ir Kazimieras Eglynas. Patiko Senosios gimnazijos žemaičiai Augustas Perminas ir Ernestas Jarmola (mokytoja – Jūratė Galinauskienė), taip pat „Pasakos“, „Žilvino“, „Ąžuoliuko“, Vlado Jurgučio pagrindinės ir Meno mokyklos žemaičių „meninės pajėgos“. Ačiū visiems, o ypač – entuziastingoms savo darbo žinovėms – mokytojoms, auklėtojoms – „Patrepsiuko“ karalienei Aistei Strakšienei, Birutei Motiejauskienei, Inai Cholinai, Dovilei Kisielienei, Nijolei Petrauskienei, Algirdui Karačionkai, Salomėjai Dobromilskienei, Birutei Remeikienei, Mildai Kucevičienei, Vandai Juodikienei, Rimai Šalkauskienei, Danutei Petkienei, Zofijai Klapatauskienei, Birutei Čepienei, Elenai Bendikienei, Daliai Latonienei, visiems miesto ugdymo įstaigų vadovams ir kiekvienam, kuriam nemeluotai rūpi gimtosios lietuvių kalbos grožis, spalvos, paupio pievų gėlių kvapumo žodynas, - Vaivorykštė, kuriai privalu išlikti ir po 50, ir po 100 – net 200 metų. Dar rūpi, kaip 2013-ųjų rudenį. Nes šitaip išlieka Lietuva. Ir ne tik Ji – visų tautų siela, kūnas ir kraujas yra kalba, kasdieniški net mažiausio kaimelio gyventojų žodžiai. Jie padeda laisviau kvėpuoti net ir emigrantams. Tėvelių kalba vaikų mintis augina, per gyvenimą veda taip pat ryžtingai, kaip pro asfalto luobą saulės besižvalganti žolė.