K. Donelaičio jubiliejaus atgarsiai – Palangos miesto viešojoje bibliotekoje

 Praėjusį penktadienį Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta paroda „Kristijonas Donelaitis 300“, skirta lietuvių grožinės literatūros pradininko 300 metų jubiliejui. Parodoje eksponuojami 2011-aisiais ir 2012-aisiais Klaipėdos bei Kaliningrado tapytojų ir grafikų bei jų bičiulių iš kitų šalių kūriniai, kurti tiek plenere Tolminkiemyje, tiek kūrybinėse dirbtuvėse.

Amžiaus kodas – KDM

Parodos pristatymą pradėjęs Palangos miesto viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys prabilo mums visiems nuo mokyklos suolo žinomos K. Donelaičio poemos „Metai“ žodžiais: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...“ Ir priminė, jog būtent K. Donelaičiui, kurio gimimo 300 metų jubiliejų minime šiais metais, mes visi turime būti dėkingi už tai, kad galime jaustis esą modernios tautos atstovais. Tautos, kuri moka matyti, moka skaityti ir moka rašyti.

„Prisimenant mokyklos laikus, kai pirmą kartą perskaitėme K. Donelaičio ištraukas, tenka prisipažinti, jog pagalvodavau: ir ką jie visi, literatūrologai ir literatūros kritikai, tuose „Metuose“ rado? – leidosi į prisiminimus K. Rudys. – Ir tik vėliau supratau ne tik K. Donelaičio kalbos grožį ir turtingumą, bet ir tai, kad „Metuose“ bei kituose savo kūriniuose dvasininkas rašytojas kalba apie Tiesą, apie prieš beveik 300 metų gyvenusio žmogaus pasaulėjautos ratą. Ir suvokiau – bei norėčiau, kad visi suvoktų – jog K. Donelaitis – pirmasis, pradėjęs rašyti lietuviškai“.

Kaip šiandien suprantamas K. Donelaitis, gražiai pailiustravo Palangos senosios gimnazijos moksleiviai, mokytojų Nijolės Šakinienės ir Jolitos Vaičiulienės vadovaujami, parengę kompoziciją „Amžiaus kodas KDM“.

Trys parodos

Po jaunatviškos poetinės kompozicijos K. Rudys žodį suteikė tarptautinio projekto „Kristijonas Donelaitis 300“ kuratorėms: Klaipėdos galerijos vadovei Violetai Jusionienei ir Daliai Bielskytei. Jos pasakojo, jog prieš trejetą metų sumąsčiusios, kaip būtų galima pagerbti Kristijoną Donelaitį.

„Rengdamiesi Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejaus minėjimui, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus kūrėjai surengė bendrą Klaipėdos ir Kaliningrado tapytojų plenerą Tolminkiemyje. Nusprendėme, jog jubiliejus – tinkamiausia proga iš naujo prisiminti ypač svarbios Lietuvos kultūrai asmenybės ­– K. Donelaičio kūrybą, gyvenimą, atrasti naujų, šiuolaikinių interpretacijų, dailės išraiškos priemonėmis aktualizuoti K.Donelaičio fenomeną, jo istorinę reikšmę Lietuvai, paskatinti tiek Lietuvos, tiek Kaliningrado visuomenę saugoti kultūrinį paveldą“, – prisiminė V. Jusionienė.

Pasak D. Bielskytės, neatsitiktinai plenerui buvo pasirinktas Tolminkiemis, kuriame K. Donelaitis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį – anot plenero organizatorių, dailininko kūrybai didelę įtaką daro darbo vieta, jos istorinė praeitis.

„Erdvė kuria nuotaiką, asociacijas, diktuoja kompoziciją ir koloritą. Menininkai vaikščiodami prieš kelis šimtmečius garsaus kūrėjo pramintais takais, galėjo iš savo laikmečio pažvelgti į praeitį, kūrybiškai interpretuoti K.Donelaičio tekstus bei gyvenimą, prisiliesti prie senosios kultūros, jos atšvaitus perkelti į drobę“, – pasakojo projekto kuratorės, prisiminusios, jog gyventa Tolminkiemyje buvo itin prastomis sąlygomis – 10 dienų miegota senosios klebonijos palėpėje. Tačiau buvo pajusta tikroji Tolminkiemio dvasia...

2011-ųjų rugpjūtį plenere „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“ dalyvavo aštuoni profesionalūs Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkai. Klaipėdai atstovavo – Arūnas Mėčius, Dalia Skridailaitė, Algis Vadoklis, Virginijus Viningas, Simas Žaltauskas, Kaliningradui – Sargis Gogorianas, Vladimiras Karnilovas, Andrejus Mašichinas.

Per dešimt kūrybinės stovyklos dienų menininkai sukūrė apie 50 paveikslų, dalis jų buvo eksponuojami Seime, trys iš jų ten ir pasiliko. Daugelyje paveikslų – Tolminkiemio peizažai, kiekvieno autoriaus skirtingai interpretuojami, atlikti skirtinga technika.

Sklando K. Donelaičio dvasia

Tęsiant projektą, 2012-aisiais Lietuvos ir Kaliningrado dailininkai apie K. Donelaitį prabilo grafikos kalba. Kaip juokavo V. Jusionienė, nuspręsta grafikų „nekankinti“ – jie K. Donelaitį interpretavo savo kūrybinėse dirbtuvėse.

Parodai darbus K. Donelaičio ir jo kūrybos tema kūrė trylika grafikų: klaipėdiškiai Gražina Oškinytė, Virgilijus Burba, Lydija Kuklienė, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Danutė Žalnieriūtė, Agnė Matulionytė, Ona Račkaukienė ir kaliningradiečiai Nadežda Matvejeva, Michail Matvejev, Evgenij Pečerskij, Jekaterina Seičiuk, Boris Mironov, Vladimir Ščerbakov.

Kaip nekart akcentuota pristatant šią parodą, kuri, kartu su tapybos darbais, apkeliavo ne vieną galeriją bei parodų sales Lietuvoje, Rusijoje, Suomijoje, projektu siekiama prisiminti svarbaus Lietuvos kultūrai žmogaus kūrybą ir gyvenimą, atrasti naujų, šiuolaikinių jo kūrinių interpretacijų vaizduojamajame mene, priminti K. Donelaičio tekstų unikalumą, istorinę reikšmę. Aprašomų peizažų, portretų, siužetų vaizdingumas, dinamiškumas, archaizmas, unikali, talentinga K. Donelaičio asmenybė ir slėpinių kupinas gyvenimas įkvėpė dailininkus įspūdingiems darbams, kuriuos turi progą įvertinti palangiškiai ir miesto svečiai, apsilankę ar dar apsilankysiantys miesto bibliotekoje.

Pernai K. Donelaičio tema kūrė mažosios plastikos meistrai.

„Čia – ne vien paroda. Čia – laiptai į Tolminkiemį. Laiptai į mūsų istoriją, mūsų kalbą. Nepamirškime jų, prisiminkime. Juolab, kad kartais susidaro įspūdis, kad K. Donelaitis nuo mūsų tolsta – kaip tolsta Tolminkiemis, kurį dažniau aplanko ne Lietuvos, o Kaliningrado srities turistai“, – sakė D. Bielskytė, perskaičiusi į tas 2011-ųjų rugpjūčio plenero dienas nukėlusį savo eilėraštį.

Po oficialiosios pristatymo dalies parodos atidaryme dalyvavusieji svečiai dar ilgai nesiskirstė: žavėjosi tapytojų bei grafikų darbais, žiūrėjo fotografijose užfiksuotas plenero akimirkas ir klausėsi jo dalyvių – tiek V. Jusionienės, tiek D. Bielskytės, tiek dailininkės D. Skridailaitės prisiminimų: ant kokių čiužinių miegota, kaip patys dailininkai aplink kleboniją sužėlusią žolę pjovė, kaip į improvizuotą plenere sukurtų paveikslų parodą atėję, pasak D. Bielskytės, pirmąkart per ilgą laiką išsiblaivę ir nusiprausę vietiniai gyventojai bažnyčioje susėdo nugaromis į altorių – mat nuo viškų pasigirdo vargonų garsai, tad visi į juos atsisuko. Ir – apie įstabią ten sklandančią nuotaiką bei iš paties K. Donelaičio tekstų alsuojančią dvasią, kurią galima pajusti žiūrint ir į tapybos, ir į grafikos, ir į mažosios plastikos darbus.

Ir – perskaičius K. Donelaitį. Gal derėtų visiems jį dar kartą perskaityti, ir taip patiems atšvęsti jo jubiliejų.