Nepriklausomybė ir kultūra – ką jos turi bendro?

„Palangos tilto“ puslapiuose tęsiame jaunimo sambūrio „Aš esu kultūra“ leidžiamo to paties pavadinimo laikraščio trečiojo numerio, kurį galite rasti ir mūsų redakcijoje, pristatymą. Prieš tai rašytuose straipsniuose teigėme, jog šis „Aš esu kultūra“ numeris išsiskiria ne tik temų įvairove, bet ir straipsnių autorių įžvalgų gilumu. Šiandien jūsų dėmesiui – jaunosios žurnalistės Skaistės Miceikaitės pamąstymai ieškant, ką bendro turi Nepriklausomybė ir kultūra.

Nepriklausomybė ir kultūra  

Šalies arba valstybės nepriklausomybė reiškia visišką jos gyventojų savivaldumą arba suverenitetą. „Nepriklausomybės“ sąvoka vartojama kaip priešinga „priklausymui“, kai regionas arba teritorija politiškai ir kariškai yra kontroliuojama išorinės vyriausybės. Būtent tokiu apibrėžimu į rėmus yra įspraudžiama sąvoka nepriklausomybė.

Tačiau ką iš tiesų reiškia visiškas gyventojų savivaldumas ir suverenitetas? Ar tai tik sąvokos, kurių prasmė aiški, tačiau reikšmė neapčiuopiama?

Palangos senojoje gimnazijoje paklausėme mokinių ką jiems reiškia nepriklausomybė ir daugelis atsakė, jog tai laisvė daryti tai, ką nori, laisvė kalbėti sava kalba, laisvė išsakyti savo nuomonę, laisvė kurti kultūrą, gražią ateitį.

Na, o kas yra kultūra? Kultūra yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, tikėjimą, menus, moralę, teisę, papročius ir kitus vertingus, gerbiamus ir puoselėjamus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip konkrečios visuomenės narys konkrečiu istoriniu laikotarpiu.

Praeitis ir dabartis

Taigi - kuo svarbi nepriklausomybė ir kultūra; koks jų santykis praeityje ir dabartyje?

Jei nebūtume iškovoję nepriklausomybės, šiuo metu mūsų kultūra būtų kitokia. Daugelis senelių ir tėvų kartoja, jog tarybiniais laikais kultūra buvo kitokia, galbūt jiems artimesnė. Nebuvo mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir, žinoma, interneto. Žmonės daugiau bendravo vieni su kitais, jautėsi savotiškai saugūs dėl tuometinės vykdomos politikos (pabaigus mokytis tam tikroje mokymosi įstaigoje - profesinėje mokykloje ar universitete - žmonės iškart gaudavo galimybę įsidarbinti, o vėliau ir vietą gyventi, nors eilėse būstui gauti reikėdavo laukti iki dvidešimt penkerių metų).

Vis dėlto, jei būtume likę Tarybų Sąjungoje, viskas būtų buvę taip, kaip buvo ir iki atgaunant nepriklausomybę. Planinės ekonomikos varžomi, verslininkai negalėtų be korupcijos laisvai bendradarbiauti su kitomis užsienio šalimis ir vystyti savo verslo, žmonėms, kaip ir tada, trūktų įvairių maisto produktų, drabužių, baldų, o ką jau kalbėti apie kažkokią pasirinkimo laisvę.

Žinoma, maistas bei drabužiai, bendrine prasme, nėra svarbi kultūros dalis, tačiau reikalingiausių prekių turėjimas formuoja tam tikrą požiūrį į valdžią, į ekonominę santvarką. Jei politinė ir ekonominė sankloda netenkina, vadinasi, žmonės siekia šią padėtį ištaisyti, protestuoti, siekti geresnės ateities sau ir savo vaikams. Šią laisvę mes pasiekėme, todėl ir turime progą elgtis taip, kaip norime. Mes turime galimybę siekti savo tikslų, nebijodami, jog neįtiksime rusų valdžiai, mes turime galimybę rinktis kalbas, kurias norime mokintis, ir nepriklausyti nuo rusiakalbių pageidavimų. Būtent ši laisvė leidžia pasijusti laimingiems, o tik laimingi žmonės gali prisidėti prie gražios ir modernios kultūros kūrimo.

Kalbos kelias

Jei nebūtume iškovoję nepriklausomybės, neturėtume savo kalbos. Prieš dvidešimt tris metus, mokyklose buvo privaloma tvarka mokoma rusų kalbos nuo pat paruošiamosios grupės darželiuose. Tokia tuometinės švietimo ministerijos prievole buvo stengiamasi priminti lietuviams, jog jie yra Tarybų Sąjungos prieglobstyje, todėl rusų kalba turi tapti neišvengiama kasdienybe, būtent šia kalba turi būti kuriami eilėraščiai, meilės dainos, visi Rusijos vadovai turėjo būti apdainuoti, pagerbti, o rusų kalbos nemokėjimas reiškė, jog dar nesi pasiruošęs gyventi “kosmopolitiškoje” visuomenėje.

Tik atgavus nepriklausomybę, valstybine kalba buvo paskelbta lietuvių kalba. Tokia, kokia ji yra dabar – nesuteršta kirilicos, rusiškų posakių ir išsireiškimų bei rusų rašytojų, kurie dažnai užimdavo svarbesnę vietą literatūros pamokose bei paskaitose nei lietuvių poetai ir rašytojai. Būtent atgavus nepriklausomybę, mes galime džiaugtis savo kalba, ją  garbinti, ją mylėti, ją puoselėti. Žinoma, tai galima daryti ir rusų kalba, tačiau jau nebeprivalome klausytis pastabų, jog būtent Rusijos žemėse užgimė gražiausia pasaulyje kalba, o mūsiškė - tik nevisavertis bandymas sujungti keletą veiksmažodžių ir daiktavardžių. Atgavus nepriklausomybę, mes atgavome ir kalbą, o kalba – vienas svarbiausių kultūros elementų.

Tradicijos ir tikėjimas

Jei nebūtume iškovoję nepriklausomybės, neturėtume savo tradicijų. Tikriausiai žinote, jog Tarybų Sąjungos laikais nebuvo galima išpažinti katalikybės ir švęsti religinių švenčių, pavyzdžiui, Kalėdų. Vietoje jų,  žmonės paminėdavo naujuosius metus, o šią gražią ir šiltą šventę buvo stengtasi užglaistyti naujųjų metų fejerverkais ir vaikų pilnomis “Eglutėmis” (naujametinis renginys).

Atgavus nepriklausomybę, į Lietuvą atgužėjo ir Kalėdų senelis, žalios ir kalėdiniais žaisliukais puoštos eglės, dvylika patiekalų, vaizduojantys dvylikos apaštalų skaičių ir, žinoma, religija. Kaip Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laikais, Lietuvoje egzistuoja išpažinimo laisvė, todėl valstybinės religijos čia nėra. Vis dėlto, didžioji dauguma lietuvių (net devyni iš dešimties) išpažįsta katalikybę ir laikosi jos tradicijų bei apeigų. Nors religija ir nebėra tokia svarbi dabartiniam jaunimui, visgi smagu žinoti, jog galima laisvai išreikšti savo pozicijas tikėjimo klausimais, jog galima laikytis savo apeigų, savų tradicijų ir būti nevaržomiems tarybų sąjungos primestų nutarimų, kurie savotiškai žlugdo žmogaus asmenybę, neleidžiant jam tobulėti, atimant pasirinkimo laisvę ir galimybę tapti kitokios, modernesnės kultūros dalimi.

Neatsiejamos sąvokos

Taigi moderni, lietuviška kultūra ir nepriklausomybė yra dvi neatsiejamos sąvokos. Gera žinoti, jog nebereikia vadovautis pamąstymais „Jeigu iškovotume nepriklausomybę“, nes ją lietuviai jau turi.

Dabar mes visi esame laisvi prisidėti prie dabartinės kultūros kūrimo ir puoselėjimo, mes galime ir privalome mylėti, tausoti savo kalbą, mielai ja kalbėti ir vartoti, laikytis tradicijų ir galbūt jas atnaujinti, sukurti aktyvios gyvensenos modelius ateities kartoms ir papasakoti, kiek daug mums reiškia laisvė, nepriklausomybė, kultūra ir be abejonės – Lietuva.