Nepraraskim optimizmo: visi dantys – laikini!

„Baisu, kas daros! – net triskart trumpadienio vieną rytą aršiai pakartojo, – ne, „sumaurojo“! – prielaiptyje rūkęs, čia pat ant takų spjaudęs ir nuorūkas mėtęs pusamžis „entelektualus“ kaimyninės Sodų gatvės daugiabučio gyventojas – Teisybės niekur ir niekad nesurasi dabar nė su halogeninėm lempom. Liūdniausia, kad niekam nepasiskųsi, blyn, tarakonai...“
Bandžiau įterpti savo „trigrašį“ ir aš, nors mano 9 metus ištikimiausioji „meilužė“, keturkojė Lita, nors senmergė, nekantravo bent  „oriškai“ pasiuostyti su jos vistiek pasiilgstančiu, visų mikrorajono “aičių“ numylėtiniu, net ir kažkiek žilsterėjusiu Rikiu.
Kaimyninio namo Kormoranas, beje, gyvenantis gan pasiturinčiai, smulkiau detalių neaiškindamas tekartojo: „Baisu, kas daros, Gedi, romaną parašytum, ko atsisakai rimtai pasirokuoti, – neleid žmonėms gyvent tie sukapitalistėję svolačiai‘. Jis nekonkretino. Plūdosi ir tiek.  Badė dangų špygom, kaip dauguma mūsų tėvynainių, socialistinės gyvensenos (lygiavos) „trupiniai“, – o išsišnekėjus KAŽKAM, žinia, bent tuo momentu visada palengvėja.
Nors... pasunkėja „vampyro išpažinčių“ klausytojui. Telieka priminti, kad ir „brežnevizme“ buvo keikiama už nesąžiningumą į privilegijas nespjaunanti „raudonoji buržuazija“. Telieka vadovautis vienintele teisybe – nesukim sau galvos dėl to, „ko“ mes negalime pakeisti. Arba: „Pasišiukšlinti visada reikia išsivalomai ir neprimesti nepalikti savo charakterio, elgsenos, kalbėsenos, būdo nuolaužų, nuograužų, dvasinės impotencijos – kitam, net ir žurnalistui“.
Juk ir aš daug kuo galėčiau pasiguosti: toks Arūnas penkis metus naudojosi mūsų garažu ir pabėgo, prišiukšlinęs, o nesumokėjęs nė lito, – svetima gėda! Galiu net į teismą eiti. Mano pensijos staže nėra finansinių dokumentų, kad 1990-1992 m. buvau „Palangos“ laikraščio redaktorius.
Dabar visad gerbiamam savo tekstų skaitytojui priminsiu esminį faktą, besiremiantį vienu – vieninteliu klausimu: „O kada lietuviui buvo... GERAI?” Liūdnoka tautos istorija, bet... Išlikom – ir mes, ir dainos, ir knygos. Kokį guodžiantį žodį rublinės lygiavos išlepintam tarybiniam lietuviui surasti, kad jis būtų finansiškai turtingas „Po-o-o-nas“ dabar, tuojau pat?
Ir ar ponystė – siekiamybė? Kur, kokią, kaip mes ponystę suprantam? Ne kiekvienam(-ai) Tiškevičiaus dvare ponavoti. Man, pavyzdžiui, pagarbiausias Palangos ponas yra mokytojas Jonas Brindza.
Va, ir mūsų prekybos centre vienos iš gražiausiai tvarkomos sodybėlės šeimininkas Juozas „prirėmė“ savo kaimo žurnalistą „prie sienos“: „Parašyk, kodėl mūsų pensijų vis dar nepadidina, juk žadėjo... Parašyk, kad piketuoti reikia... Parašyk... Juk baisu, kas daros“.
Baisu, kad nemirę neliksim, ponas Juozai, kuris šiandien esi sveikas ir pavasariškai žmona šalia dar šypsosi, pilnos sienos jos meniškų darbelių, baisu, senatvės negalios neužkluptų, o kad kaimyno sąskaita banke didesnė – nepergyvenk: jis jaunesnis. Kapitalizmas vis labiau valdo mūsų likimus. Bet ir dėl santvarkų kaitų nepergyvenkim – nieko greitai, nieko dykai, nieko – amžinai: iškris nuosavi dantys, atrasim protezus. Tik nesulaužykim ir nepameskim, neužminkim savo protezų. Brangūs, gyvatės. Dantistai dabar už klebonus turtingesni. Tačiau, artėjant Naujiesiems 2014-iesiems metams, be kitų, užrašysiu ant atvirukų ir šitą, viltingą savo linkėjimą: „Nepraraskim optimizmo: visi dantys – laikini! O negerovių gyvenime buvo, yra ir bus...
„Baisu, kas dabar daros“, - girdėjau 1953 metais, kai Čekiškėje gimė brolis, beje, dažnai ir talentingus analitinius publicistinius tekstus apie lietuviškas ir ne problemas nuo Ukmergės piliakalniukų parašantis žurnalistas Kęstutis, kai mirė J. V. Salinas, o iš Vilkijos į Čekiškės miestelį sykį (!) per savaitę atvažiuodavo į krautuvę „polutorka“ su laukiamiausiu kroviniu – dar kepyklos karščiu tvoskiančiais juodos forminės duonos kepaliukais, ir močiutė „kukindavo“ jau 7 -8 valandą ryto mane, anūką, jau stovėti eilėje prie kasdieninės duonos. „Baisu, kas daros“, - aimanavom kolūkiuose, fabrikuose, jūrose, o taupydami sau statėm mūrinukus.
Įsidėmėkim amžinam  visi vargai žemėje yra laikini, kaip dantys. O lietuvis, ypač karingasis vienišius palangiškis (su kokybės ženklu) bėdavoja ne todėl, kad jam blogai, bet „KODĖL KITAM GERAI sekasi?“
Kai išgirstu 2013-ųjų lapkričio žvarbanose dar elektrošoko lygio palangiškio atodūsį – „baisu, kas dabar darosi!“ – prisimenu (ir dabar kai kam linkęs priminti!) savo, „Optimisto rožinį“, kuris išspausdintas 2002 metais išleistoje mano satyrinių „pyrstfiksacijų“ knygutėje „Būrai ir strasbūrai“. Ar kas pasikeitė? Kur tau! Tos pačios „bėdos vijosi 1992, 2002, tos pačios – ir 2013-11-26, - juk mes, lietuviai, nepasikeitėm, „linksniuotė“ – ta pati: „Čia buvo AŠ ir AŠ, ir MES, ir tu, ir Jie, ir Jos, ir Jūs...“
Taip išrantyta peiliu ant medinių Palangos promenadinio tilto į jūrą turėklų. O juk nieko naujo – „Kur lietuvis kelia koją, KITAM kelią apkakoja“. Man graudu jausti MORALUMO KRIZĘ.