Milžinas iš Olandijos mėgsta lipdyti dirbinius iš molio

Jo nepastebėti tiesiog neįmanoma: su 2 metrais ir 16 centimetrų jis yra aukščiausias kurorto reprezentacinio krepšinio klubo „Palanga“ žaidėjas per visą klubo istoriją, nors jo rekordas bus trumpalaikis – kitą savaitę „Palanga“ sulauks 2 metrų 24 centimetrų monstro iš Amerikos. 22 metų milžinas iš Olandijos, Bobas Van Zijverdenas, naujasis klubo centro puolėjas, jau pastebėjo, kad Palangoje praeiviai jį mažiau varsto žvilgsniais ir slapukaudami fotografuoja. „Žmonės čia – tikrai kitokie, ir, aišku, yra labai mylintys krepšinį“, – „Palangos tiltui“ sakė krepšininkas.
– Bobai, kaip jaučiatės Lietuvoje ir jos didžiausiame kurorte, Palangoje?
– Jaučiuosi čia labai gerai, nors čia ir vėsiau nei buvau įpratęs Ispanijoje. Joje gyvenu nuo 16 metų, o pastaruosius du sezonus žaidžiau už šios šalies antrosios krepšinio lygos klubą „Ourense Baloncesto S.A.D.“ Ispanijos šiaurinėje dalyje. Prieš tai žaidžiau krepšinį Ispanijos pietuose. Man Palangoje patinka bendra atmosfera, klubo „Palanga“ darbo etika ir imponuoja ambicijos, kurias klubas rodo.
– Lažinuosi, kad žmonės nuolat aptarinėja tavo ūgį. 2 m 16 cm – ne juokas. Ir aš su savo 1 m 90 cm jaučiuosi mažas prieš tave. Kaip jautiesi, kai žmonės baksnoja pirštais į tave?
– (Šypsosi). Išstypau, kai buvau dar vaikas mokykloje. Dėl mano neįprastai didelio ūgio mokyklos fotografijose jūs mane išvysite tik galinėje eilėje – manęs tiesiog paprašydavo, kad atsistočiau už visų. Per visus tuos metus aš jau susitaikiau, kad esu toks, koks esu. Ir, žinoma, susitaikiau su dėmesiu, kurio apsčiai daug gaunu.
Tiesą pasakius, lietuviai atrodo labiau mandagūs, nėra tokie įkyrūs kaip ispanai. Ten buvau įpratęs, kad man už nugaros „pleškindavo“ fotokameromis ir mobiliaisiais telefonais. Tas pas buvo ir Anglijoje. Mano mergina – anglė, esu ją nekart aplankęs, kai gyvenau Ispanijoje.
Lietuva – krepšinio šalis, čia žmonės labiau įpratę prie aukštaūgių. Toks mano pirmasis įspūdis. Tačiau mano ūgis krepšinio aikštelėje – mano privalumas. Jis man teikia pasitikėjimo savimi.
– O palangiškiai jau tave stabdo prašydami kartu nusifotografuoti?
– Tik vieną kartą. Lėktuve į Palangą. Mano bendrakeleivis, su kuriuo iškart radome bendrą kalbą – jis labai domisi krepšiniu – paprašė nusifotografuoti kartu.
– Kaip tau pavyksta tilpti lėktuvo sėdynėje?
– Tai nėra paprasta. Kiek įmanoma, stengiuosi sėstis prie avarinio išėjimo. O jeigu nepavyksta prie jo, stengiuosi gauti sėdynę prie praėjimo – kojas tiesiog iškišu į jį.
– Nesupyk dėl šio klausimo: kokia buvo tavo pravardė mokykloje Olandijoje, o vėliau Ispanijoje?
– Olandijoje mane mokykloje – ir draugai – vadino Eifelio bokštu. O Ispanijoje mane nepiktybiškai pravardžiuodavo T-Rex‘u – pagal dinozaurų rūšį, tiranozauras. Vadino taip todėl, kad kai aš įkraunu kamuolį į krepšį, mano rankos susilenkia – man nereikia didelių pastangų įdėti kamuolį į krepšį. Bet krepšinio aikštelėje su tokiu ūgiu esu labai vikrus. Tuo krepšinio sirgaliai čia galės įsitikinti. Žinoma, „sugaudyti“ gerokai mažesnius žaidėjus – nelengva. Ispanijoje nuolat man kas nors aikštelėje apdaužydavo kelių sritis.
– Ar lengvai telpi į lovą viešbutyje? („Palangos“ žaidėjai gyvena viešbutyje „Amberton“ – aut.)
– Man čia parūpino didesnę nei paprastai lovą. Ačiū už tai klubo vadovams. Vis tik mano kojos kyšo per lovos galą, bet aš esu prie to įpratęs jau.
– Iš kokios šeimos tu esi kilęs? Ar turi brolių ir seserų?
– Esu gimęs trečiame pagal dydį Olandijos mieste. Turiu brolį ir seserį, kurie iki šiol gyvena Olandijoje. Kai man buvo 16, su tėvais persikėlėme gyventi į Ispaniją. Jie jau buvo išėję į pensiją ir norėjo gyventi ten, kur nuolat šviečia saulė.
– Bobai, kalbi puikia anglų kalba, su jaučiamu amerikietišku akcentu. Iš kur jis pas tave?
– O, ačiū. Tai dėka mano pomėgių – muzikos ir filmų. Visą gyvenimą klausausi muzikos, dažniausiai – anglų kalba, ir ypač amerikiečių repo, taip pat žiūriu filmus anglų kalba, vėlgi – dažniausiai amerikiečių.
– Kokie tavo kiti pomėgiai?
– Man labai patinka save išreikšti ką nors lipdant iš molio, pavyzdžiui, ar plastiko, ar popieriaus. Žodžiu, kūrybinė amatininkystė. Kadangi esu krepšininkas, neretai yra sunku suderinti treniruotes ir varžybas su šiuo pomėgiu, bet tikiuosi ir čia, Palangoje, jam atrasiu laiko.
– Jeigu dabar prieš tave padėčiau kibirą molio, ką su juo veiktum?
– (Šypsosi). O, bet ką! Svarbiausia „įjungti“ savo vaizduotę ir pirmyn.
– Ar atsivežei savo dirbinių į Palangą parodyti komandos draugams?
– Ne. Nes mano kūriniai – trapūs, jų į lagaminą nesukiši taip paprastai. Mano darbų kolekcija rūpinasi mano mergina, kuri, kaip sakiau, gyvena Anglijoje, East Midlando.
– Išsiskyrimas su šeima ir ypač mergina turi būti tau, jaunam vyrukui, labai sunkus?
– Tiesą pasakius, esu jau įpratęs gyventi atskirai nuo tėvų. O dėl merginos – nelengva. Tokie, kaip vadinu, ilgų atstumų santykiai – tikras išbandymas. Paprastai man gerai sekasi palaikyti tokius santykius.
– Ar tavo mergina jau nusipirko bilietą į Palangą?
– Ne, dar ne. Ji – studentė, dar nežino tikslaus savo paskaitų grafiko, tad man teks jos čia palaukti.
– Spėju, kad dabar didžiausią įspūdį nori padaryti „Palangos“ sirgaliams. Ar esi tam pasirengęs?
– Išties, taip. Jau sakiau: komandos ambicijos, siekiant aukščiausių tikslų, yra labai didelės. Man didelį įspūdį daro „Palangos“ vyriausiojo trenerio (Povilo Šakinio – aut.) dėmesys treniruočių proceso detalėms, kiekvienai smulkmenai už aikštelės ribų. Aš to Ispanijoje nemačiau. Pavyzdžiui, treneris čia eina kartu su žaidėjais į restoraną ir skanauja visą maistą. Teiraujasi žaidėjų, kas jiems skanu, kas nelabai, ir panašiai. Ispanijoje buvo taip: kas nors iš trenerių pasakydavo: „Eik valgyti pusryčių į tą restoraną, o pietų – jau į tą...“ Žinoma, treneriai kartu su žaidėjais ten nevalgydavo. Toks susitelkimas detalėms čia, Palangoje, mane ir kitus žaidėjus labai motyvuoja ir suburia.
– Ar laikaisi dietos? Ar šlemšti ir skanėstus?
– Esu didelio ūgio ir mano medžiagų apykaita – labai sparti, tad galėčiau pernelyg nesirūpinti, ką metu į skrandį. Tačiau esu profesionalas: bet ką valgyti tiesiog negaliu, kad neapsunkčiau. Bandelės ir torčiukai nepadės būti energingesniam krepšinio aikštelėje. Juos šveisi, būsi silpniausia grandis komandoje. Tikrai nenoriu ja būti.
– Vadinasi, Bobo niekas niekada nepamatys „McDonalds“?
– Nesu toks šventuolis: retsykiais sau leidžiu suvalgyti kokybišką sumuštinį ar picą. Bet tai būna nedažnai.
– Ką veiki laisvalaikiu Palangoje?
– Tiesą pasakius, čia esu vos kelias savaites ir, nepatikėsite, dar nespėjau nueiti iki Palangos tilto, apie kurį man užsiminė komandos draugai. Ketinu tai padaryti artimiausiu metu. Dabar svarbiausia gerai pasirengti artėjančiam čempionatui. Kai turiu laisvo laiko, stengiuosi ilsėtis – tiesiog būti viešbutyje. Jau keliskart esu pakvietęs komandos draugus į savo kambarį pasižiūrėti kartu filmo ar Europos krepšinio čempionato rungtynių.
– Kur nori matyti save ateityje?
– Nelinkęs labai toli galvoti. Noriu pirmiausia maksimaliai pasinaudoti „Palangos“ man suteikta galimybe. Tik prieš pusmetį dar negalėjau įsivaizduoti, kad aš kada nors atvyksiu į Lietuvą. Būti krepšininku – keista profesija, ji gali tave bet kur nuvesti, ir bet kada. Tai įrodo mano pavyzdys.
– „Palangos“ žaidėjų algos – nedidelės, palyginti su tomis, kokias gauna geriausi žaidėjai geriausiuose klubuose. Kažkoks komentatorius po straipsniu apie tavo atvykimą į Palangą parašė tokį komentarą: „Bobas už daugumą darbų Olandijoje gautų didesnį atlyginimą...“ Koks tavo atsakymas jam?
– Išties, kai kurių krepšininkų kontraktai – įspūdingi. Mano – tikrai ne. Šiuo metu mano tikslas – tobulėti, siekti meistriškumo. Tam „Palanga“ – puiki vieta. Žinau ne vieną labai gerą krepšininką Ispanijoje, kurie pakliuvę į aukščiausioje ispanų krepšinio lygoje rungtyniaujantį klubą, tegauna kelias minutes žaisti, nors jų alga – gerokai didesnė nei lygoje, kurioje mes kartu žaidėme. Tikiu, kad mano karjeroje pinigai ateis vėliau.
– Ar spėjai jau įsigyti kokį nors išsilavinimą?
– Deja, ne. Kaip sakiau, kai man buvo 16 metų, kėlėmės gyventi į Ispaniją ir čia prasidėjo mano, kaip krepšininko, kelias. Gerai tai, kad aš laisvai kalbu trimis kalbomis: ispanų, anglų ir, aišku, gimtąja olandų. Palangoje gal truputį ir rusų pramoksiu, esu gabus kalboms.
– Kokie trys žodžiai geriausiai apibūdina tave?
– Žavus, mėgstantis bendrauti ir draugiškas. Man išties sunku vienam būti kambaryje, nors tenka.
– Po mūsų pokalbio pridurčiau, kad esi paprastas ir protingas bičas.
– Manau, kad esate teisus. Ačiū.