Maironio dvasios palytėta Birutės parko diena

Vėjo linguojamų pušų bei plačiai vakarų vilnimis išsisupusios Baltijos ošimas šeštadienį akomponavo Birutės parko dieną vykusiems renginiams, skirtiems paminėti didžiojo Lietuvos dainiaus Maironio atminimui. Čia, kur poeto vaikščiota ir kurta, septintą kartą rengiamos šventės organizatoriai kvietė palangiškius ir miesto svečius skaityti, prisiminti ir dainuoti Maironį.

Takais lydėjo eilių citatos
„Oi, kaip gaila, kad tavęs čia nebuvo – būtum išvydus, ko nemačius, ir išgirdus, ko seniai negirdėjai“, – telefonu bičiulei pasakojo šeštadienį po Birutės parką vaikštinėjusi ir – kaip absoliuti dauguma tądien čia atėjusių žmonių – vis stabteldavusi nufotografuoti vieną ar kitą parko kampelį ponia.
Stabtelėdavo ir fotoaparatais spragsėdavo žmonės ne vien todėl, kad juos kaskart pakeri grafų Tiškevičių sumanymu garsiojo prancūzų landšafto architekto E.F.Andrė kurtasis ir parku besirūpinančiųjų dėka nuolat rūpestingai puoselėjamas ir atnaujinamas vienas žaviausių Palangos ir visos Lietuvos kampelių. Sustodavo jie tam, kad perskaitytų, vėl atsimintų ir užfiksuotų prieniškių menininkų Editos bei Gintauto Ačų keletą savaičių iš vielos pintų bei džiovintomis žolelėmis dabintų Maironio eilių citatas, vienuolikoje parko vietų padabinusias jo vejas.
Išmoningai išrašytas citatas skaitę, o kai kurie ir posmą, ir net visą eilėraštį sugebėdavę prisiminti ir garsiai padeklamuoti parko lankytojai kažin ar žinojo, kad tekstams išpinti menininkai sunaudojo apie 60 kilogramų vielos bei maždaug 80 kilogramų šiaudų ir iš viso išpynę per 400 raidžių.
Tačiau ne raides skaičiavo, o mintyse – ir balsu – poeto eiles atsimindavo Birutės parko dienos svečiai. Ir vis giliau pasinerdavo į šventės organizatorių kurtąją atmosferą. Vis arčiau pajusdavo čia kažkada plevenusią ir vis dar tebeplevenančią Maironio dvasią, kurią, regis, kvietė ir prie išpintųjų žodžių dainas dainavusios bei kanklėmis, kurių skambesį taip mėgo poetas, pritardavusios dainininkės.

Skaitome, prisimename, dainuojame
Popiet, nebodami gan žvarbaus vėjo ir besiniaukiančio dangaus, prie rotondos rinkosi tie, kurie išsiilgo Maironio eilių skambesio. Vieni atėjo kiek anksčiau ir įsikūrė ant suolelių, kiti – susėdo ant atsineštų patiesaliukų tiesiai po vėjo linguojamomis pušimis, treti, eidami ar važiuodami dviračiais prošal, sustodavo ir pasilikdavo klausytis nuo vaikystės žinomų posmų. Buvo čia ir senų, ir jaunų, ir visai mažiukų, jaukiai įsikūrusių ant mamų ir tėvelių kelių. Ir visi įdėmiai klausėsi bei nuoširdžiai plojo lietuvių literatūros klasiko poeziją skaičiusiems Palangos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams bei mokiniams. Beje, Maironio poeziją skaitė ne vien palangiškiai – būta svečių iš kitų miestų. O itin daug aplodismentų sulaukė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja etnologė Gražina Kadžytė, perskaičiusi, kaip pati sakė ne chrestomatinį, o retai skambantį ir mažai žinomą eilėraštį „Ne taip senovės tėvai gyveno“. 1891-aisiais sukurtos eilės nuskambėjo taip, lyg būtų rašytos vakar. Ar net šiandien.
Išklausę skaitovų, kanklių skambesio lydimi šventės svečiai traukė į Gintaro muziejų. Čia, kur veikia 150-osioms poeto gimimo metinėms skirta paroda „Maironis ir Palanga“, muziejaus koplyčioje, tiesiog netilpo visi norintieji susitikti su knygos „Šešėlis JMM“ autore, Maironio muziejaus direktore Aldona Ruseckaite, pakalbinti ją kartu su leidinį pristačiusia Regina Makauskiene, paklausyti aktoriaus Dainiaus Vengelio skaitomų ištraukų bei tiek poezijos skaitymus rotondoje, tiek knygos pristatymą muzikos pynėmis iliustravusio smuikininko Juozo Staniulio.
O pavakare Gintaro muziejuje buvo surengta atsiminimų ir muzikos valanda „Maironis ir Palanga“. 
Tie, kurie pageidavo ne tik klausytis, bet ir patys dainuoti, turėjo tam puikią progą. Vakare ant Birutės kalno skambėjo Maironio žodžiais sudėtos dainos. Toną davė Palangos šaulių vyrų choras „Naglis“ ir iš Pakruojo atvykęs mišrus choras. Jiems pritarė visi, kas tik turėjo noro: šventės organizatoriai buvo išleidę specialų dainynėlį. Įstabu tai, kad be visiems žinomų, čia skambėjo dainos, kurios laikytos liaudies kurtomis, o išties tikrasis žodžių autorius – Jonas Mačiulis-Maironis.
Vainikuotas vakaras plačiai ir toli nuo Birutės kalno nuaidėjusia „Lietuva brangi“...

Aktualu ir šiandien
Jau kelinti metai Birutės parko dienos jų svečiams asocijavosi su pasivaikščiojimais kartu su epochiniais rūbais pasidabinusiais aktoriais, įkūnijančiais grafus Tiškevičius bei ano meto, kai kurtas parkas, personažus. Šiemet gi vadinamasis šventės formatas – kitoks.
„Mums yra labai svarbi kurorto istorija. Palangoje poilsiaudavę garbūs žmonės neišvengiamai palikdavo savo pėdsaką mieste. Kaip žinia, Maironis Palangoje ilsėdavosi labai dažnai, jis yra išvaikščiojęs visą Birutės parką. Tad nuspręsta šiemetinę Birutės parko dieną skirti išskirtinai šiam poetui“, – prieš šventę sakė Palangos kultūros centro renginių režisierė Aušra Latonienė.
„Palanga, galima sakyti, pataikė į dešimtuką, – paklausta apie šių metų šventę sakė visuose Maironiui skirtosios Birutės parko dienos renginiuose dalyvavusi Gražina Kadžytė. – Juk šie metai paskelbti Maironio metais. Ir būtų tiesiog keista, jeigu poetas nebūtų prisimintas čia, Birutės parke, kurį jis taip mėgo, jeigu Palanga būtų nutylėjusi šią sukaktį. Man išties džiugu, kad šiandien mes išvydome įvairų Maironį, kad renginio sumanytojai pristatė jo poetinį, prozos bei dainuojamąjį palikimą. Kad prisimintas ne tik poetas – romantikas, dažnai parodomas kiek „patosiškai“, kad prisiminėme jį kaip žmogų – tokį pat, kokie esame mes visi. Prisiminėme, dėl ko jis sielojosi, kas jam skaudėjo, ir dėl ko jis pasidžiaugdavo. Prisiminėme tuos jo tekstus, kurie ir šiandien skamba taip, lyg būtų parašyti ne devynioliktojo amžiaus pabaigoje, o dabar. Kartu prisiminėme, kad tai, kas buvo aktualu Maironiui, aktualu ir dabarties šviesuoliams, apie ką kalba ir kalbėjo ir iškilūs nūdienos kultūros veikėjai, pavyzdžiui, šviesios atminties Justinas Marcinkevičius“.
G.Kadžytė pasidžiaugė, kad renginyje būta įvairios publikos – ir brandaus amžiaus, ir jaunimo. Ir tuo, kad moksleiviai skaitė Maironio eiles nė kiek ne prasčiau už savo mokytojus, ir buvo galima pajausti, kad eilėraščius pasirinko tuos, kurie jiems artimi.
O pati Maironiui skirtoji Birutės parko diena buvusi išskirtinė ir tikrai nepradingsianti eilinių švenčių šurmulyje.