Loreta Ubartienė: „Mūsų žmonės neretai bijo kitokių vaikų“

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015-05-28
Peržiūrėta
6225
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Loreta Ubartienė su dukra Ėve – dažnos Palangos viešnios.
Loreta Ubartienė su dukra Ėve – dažnos Palangos viešnios.

Tarptautinės vaikų gynimo dienos išvakarėse kalbėjomės su mama, auginančia du išskirtinius vaikus, kurių kiekvienas į šį pasaulį atsinešė skirtingą misiją. Loreta Ubartienė su dukromis Ėve ir Grėte – dažnos Palangos viešnios: jas gali sutikti Birutės parke ar pajūryje. Du vaikus auginančiai šeimai likimas atsiuntė tikrai nestandartines atžalas: vyresnėlė Grėtė – mokslo pirmūnė, geriausia klasės mokinė, puikiai skambinanti fortepijonu, skinanti laurus įvairiuose grojimo konkursuose ir jaunėlė Ėvė – nuolat besišypsanti, meilę pasauliui ir aplinkiniams spinduliuojanti išskirtinė mergaitė, gimusi su Dauno sindromu. Pasak mamos, tokie žmonės kaip Ėvė dėl aplink save sukuriamos itin šiltos atmosferos dar vadinami Saulės žmonėmis. „Aš nebijau viešumo, nebijau kalbėti apie savo jaunėlę, nes manau, kad kuo daugiau apie tokius vaikus bus kalbama, tuo greičiau keisis mūsų kol kas konservatyvios visuomenės požiūris į juos, mažės kitokių žmonių baimė“, – Tarptautinės vaikų gynimo dienos išvakarėse kalbėjo Saulės žmogučio mama.

Palangoje vaikšto princesės
Neretai Palangoje apsilankanti dviejų vaikų mama sakė su dukromis kurorte ieškanti ne pramogų ar šurmulio. „Į Palangą mes atvažiuojame į Tiškevičių rūmus, pasivaikštome Birutės parke. Toje vietoje yra kitokia aura – negaliu pasakyti, kodėl taip yra, bet galima tai jausti. Kai Palangoje pradėjo vaikščioti grafais persirengę žmonės, Ėvė pradėjo sakyti, kad ten vaikšto jos princesės. Nuo to laiko važiuojame į Palangą jų pasižiūrėti, – pasakojo pašnekovė. – Palanga man pačiai siejasi su jūra, parku, bet ne su J. Basanavičiaus gatve – pastarojoje yra tik viena kavinė, į kurią mes nuolat einame valgyti ledų, nes ten jie labai skanūs“.

Siūlė išsižadėti
Apie tai, kad į šeimą ateis nestandartinis vaikas, būsima mama sužinojo dar nėštumo metu. „Iš pradžių žemė slydo iš po kojų, bet neilgai – tik tol, kol suvokiau šį faktą. Kai Ėvė gimė, jau nebuvo šoko“, – prisiminė pašnekovė ir pridūrė, jog minties atsikratyti dar negimusios dukrelės niekada nebuvo. Pakankamai ramiai žinią apie kitokio žmogučio atėjimą priėmė ir giminaičiai. „Saviems pasakėme, aišku, iš pradžių jiems buvo šokas, manau, tai natūralu – juk lauki sveiko vaiko. Bet paskui šis įvykis jiems tapo natūralus dalykas“, – ramiai kalbėjo L. Ubartienė.
Saulės žmogučio mama sakė, jog, sužinojusi, kad laukiamas vaikelis bus kitoks nei dauguma, gydytojų priešiškumo nepajuto. Daugelis nebuvo priešiški ir ką tik į pasaulį atėjusiai naujagimei. „Tik viena daktarė man pasiūlė palikti dukrą vaikų namuose. Ji pasakė: „Esate jauni, susilauksite daugiau vaikų“. Bet tai buvo vienintelis toks pasiūlymas, vėliau visur sulaukdavome palaikymo“, – tikino mama. L. Ubartienė prisipažino, jog išgirdusi gydytojos pasiūlymą išsižadėti savo vaikelio, ji tiesiog susitvardė ir neparodė jokios reakcijos. „Viduje viskas užvirė, bet nieko neparodžiau. Tiesiog apsisukau ir nuėjau į vedėjos kabinetą – paprašiau, kad man pakeistų daktarę“, – prisiminė motina.
Pasak pašnekovės, gimęs ypatingas vaikelis šeimos gyvenimo labai smarkiai nepakeitė. „Gyvenime niekas nesikeitė, nes ji mūsų šeimoje buvo priimta kaip paprastas vaikas – tik mergaitei reikėjo daugiau medicininės pagalbos. Dukrytė gimė neišnešiota, laukėme širdies operacijos, todėl reikėjo priaugti kuo daugiau svorio – dėl šios priežasties vaikui iki šešių mėnesių neleidome verkti. Nevirkdėme vaiko“, – šypsojosi mama.
Ėvės vardas mergaitei duotas neatsitiktinai. „Pavadinome dukrą Ievos Simonaitytės garbei – jos aplinkoje tas vardas buvo tariamas kaip Ėvė. Kadangi žymi rašytoja, būdama kitokia, sugebėjo tiek daug pasiekti, gal ir mūsų mergaitei tai pavyks“, – kalbėjo ypatingo vaiko mama. Skaitytojams primename, kad žymi Klaipėdos krašto rašytoja I. Simonaitytė, sulaukusi penkerių metų, susirgo kaulų tuberkulioze. Dėl šio susirgimo visą likusį gyvenimą ją lydėjo fizinis luošumas.

Sesuo priėmė puikiai
Nestandartinio vaiko mama džiaugėsi, jog vyresnioji šeimos atžala sesutę priėmė labai gerai. Ir šiandien seserys gražiai sutaria, suranda bendros veiklos. „Kai dar tik laukiausi Ėvės, kaimynystėje buvo vienerių metukų mergaitė, ir vyresniajai dukrai būsimoji sesė siejosi su ja. Kai dukra atvažiavo naujagimės aplankyti į Vilnių, pamačiusi mažylę, gulinčią inkubatoriuje, visą apraizgytą laideliais, paklausė: „O kur mano sesė?“ Mes jai rodome, aiškiname, kad čia ir yra sesė, o dukra: „Ne, čia lėliukas, o kur mano sesė?“ – tikėjosi pamatyti metų amžiaus vaiką, – juokėsi pašnekovė ir pridūrė, jog ir šiandien vyresnėlė – viena iš didžiausių šeimos atramų. – Jai Ėvės nėra gėda, mažoji užaugo praktiškai su Grėtės klasės draugais – visi ją pažįsta ir labai gerai priima. Ir sesers lankomos mokyklos pedagogai ir sveikinasi, ir priima. Ne tik jie – ir direktorius, ir pavaduotoja. Ta mokykla būtų Ėvę priėmusi, tačiau to padaryti negalėjo, nes neturėjo tokio specialisto, logopedo, kuris galėtų su tokiu vaiku dirbti – čia gal visos Lietuvos problema“.
Savo aplinkoje Ėvė – visai savarankiška. „Visiškai apsitarnauja buityje, jokios pagalbos nereikia. Laisvalaikiu labai daug skaito, mano mama net juokiasi, sako, kad jei visi vaikai skaitytų tiek, kiek skaito Ėvė, jokių problemų dėl skaitymo nebūtų. Kartais ir kartu paskaitome, aptariame“, – pasakojo L. Ubartienė. Seserys taip pat suranda bendrų užsiėmimų: „Su sese Ėvė klausosi muzikos, kurią mėgsta jos bendraamžiai, turi apie ją savo nuomonę. Labai patinka folkloras. Tik trūksta pedagogo, kuris su tokiu vaiku dirbtų, bet ji muzikuoja, turi smuiką, groja sesės fortepijonu, labai gražiai improvizuoja. Vyresnėlės muzikos mokytoja net siūlė viską nufilmuoti. Kadangi nesu muzikė, negaliu dukros meno vertinti, bet muzikos mokytoja sakė, kad Ėvės improvizacijos yra super“.
Muzika – ne vienintelė Ėvės mėgstama sritis, kurioje mergaitei gerai sekasi. „Labai gražiai piešia, bet nėra pedagogo, kuris ja patikėtų. Fotografija – kadangi esame sudaužę fotoaparatą, tai šiuo metu tuo neužsiima. Bet anksčiau fotografuoti jai labai patiko, buvome net jos darbų parodą surengę. Labai mėgsta sėdėti prie kompiuterio – nežinau, ką ten daro, kadangi mes nesikišame, bet kažkuo užsiima. Labai patinka „Lego“, – dukros talentus bei pomėgius vardijo mama.

Gajūs stereotipai
Saulės žmogutį auginanti šeima ne kartą susidūrė su visuomenėje vis dar gyvais stereotipais, trukdančiais tokiems vaikams sėkmingai integruotis į įprastą gyvenimą. „Susidūrėme su visuomenės, pedagogų požiūriu, kad tokie vaikai neugdytini, kad iš jų nieko negalima padaryti. Viena pedagogė man netgi pasakė: „Kam reikia laiką gaišti, jei vis tiek rezultatų nebus?“ Ir dabar, kai einu su Ėve, žmonės atsisuka ir žiūri – nors tokių vaikų gimsta pakankamai, bet gatvėje jų nepamatysi. Sovietiniais laikais šio sindromo vaikas laikytas gėda, veikė stereotipas, kad tokius vaikus gimdo asocialios mamos. Iš tiesų tai yra netiesa – jie gimsta ir labai protingiems tėvams, turintiems aukštąjį išsilavinimą. Tarp tokių vaikų tėvų – labai daug gyvenime pasiekusių žmonių. Vis dėlto, manau, tas stereotipas dar labai gyvas mūsų visuomenėje, gal todėl tėvai bijo žmonių pasmerkimo, bet aš nieko nebijau“, – tikino pašnekovė, savo ypatingą dukrelę vedžiojanti į įvairius vaikiškus spektaklius, renginius, įdomias vietas ir visiškai neslepianti jos nuo aplinkinių.
Tarptautinės vaikų gynimo dienos išvakarėse L. Ubartienė neslėpė nuoskaudos, kalbėdama apie visuomenės nepakantumą kitaip atrodančiam ar mąstančiam vaikui. „Aš nebijau viešumo, nebijau kalbėti apie savo jaunėlę, nes manau, kad kuo daugiau apie tokius vaikus bus kalbama, tuo greičiau keisis mūsų kol kas konservatyvios visuomenės požiūris į juos, mažės kitokių žmonių baimės. Dabar mūsų žmonės neretai bijo kitokių vaikų. Kai kurie tėvai, vos išgirdę, kad jų atžalos klasėje mokysis vaikas su negalia, net nežinodami, kokia ta negalia, reikalauja tokį vaiką braukti iš klasės sąrašų – žinau tokį atvejį, kai su tokiu priešiškumu susidūrė klausos negalią turinčio vaiko tėvai. Manau, tai ne vaikų, o tėvų problema ir baimė. Ko jie bijo – nežinau, gal patys savęs išsigąsta. Ėvė nesužalos kitų vaikų, jos būsena neužkrečiama, todėl nereikia tokių vaikų bijoti“, – svarstė mama.

Mokyklos nepasiruošusios
Šiandien Ėvė – bendrojo lavinimo mokyklos trečiokė, integruota į standartinių vaikų klasę, kurioje mokytis pagal individualią programą mergaitei padeda logopedė-spec. pedagogė. Tačiau rasti mergaitei mokyklą nebuvo paprasta – kol surado tinkamą, mama apsilankė ne vienoje uostamiesčio ugdymo įstaigoje. „Kai pradėjau ieškoti mokyklos, apėjau jų daug. Iš pradžių nuėjau į specialiąją mokyklą. Čia pirmas klausimas buvo: „Ar jūsų vaikas yra integruojamas?“ Pasakiau, kad taip, tada sako: „Jums čia nėra ką veikti“. Tada sužinojau, kad tokie vaikai kaip mano yra integruojami ir pradėjau eiti per bendrojo lavinimo mokyklas. Priimti mus sutiko tik dvi mokyklos. Kitose oficialiai man buvo pasakyta: „Mūsų pedagogai nepasiruošę dirbti su tokiu vaiku“. Nors visiems sakiau, kad stovėsiu šalia ir padėsiu kiek galėdama, mokysimės kartu – aš pati ir šiandien mokausi, nes neradau knygų, kuriose būtų parašyta, kaip dirbti su tokiais vaikais, todėl mokausi iš dukros – daugelis mokyklų mūsų priimti nesutiko“, – nuoskaudos neslėpė Saulės vaiko motina.
Iš dviejų nestandartinį vaiką priimti sutikusių mokyklų, tėvai pasirinko tą, kurioje dukra turėjo patekti į mažesnę klasę. „Mokytojai, vaikai bei jų tėvai ir šiandien Ėvę labai myli, labai gerai priima. Buvau tėvų susirinkime, tai direktorė sakė: „Ėvė mus kiekvieną išmokė pasisveikinti – ji pati taip elgiasi“. Tikrai, dukrytė su visais pasisveikina, visiems šypsosi, apkabina. Tokie žmonės dar vadinami Saulės žmonėmis, nes aplink save sukuria labai šiltą, gerą atmosferą. Į ją žiūrėdamas žmogus nejučia pradeda šypsotis – po akimirkos jis jau gali galvoti apie ką kitą, bet tuo metu, kai Ėvė pribėga, pasisveikina, nusišypso, sunku susilaikyti nesišypsojus“, – apie dukros skleidžiamą dvasinę šilumą bei meilę pasauliui pasakojo mama ir pridūrė: „Pašaipų, užuojautų nebuvo. Nei man, nei mano šeimai užuojautos nereikia, nes esame tokie patys kaip ir visi“.
Šiuo metu Ėvė skaito, rašo, skaičiuoja, deklamuoja eilėraščius, piešia. „Didesnius skaičius leidžiame su skaičiavimo mašinėle skaičiuoti, bet ji suvokia sudėtį, atimtį, daugybą, dalybą, – sakė L. Ubartienė. – Į mano gyvenimą ji pritraukia garsius žmones – tikriausiai tuos, kurie turi ateiti. Jei ne Ėvė, tie žmonės neprieitų, nepakalbintų, ir aš jų nepažinčiau. O dabar jie patys prie mūsų prieina - vien dėl Ėvės“.

Birželio 1-oji – ypatinga
Birželio 1-oji šeimai išskirtinė ne tik dėl to, kad tą dieną minima Tarptautinė vaikų gynimo diena. Likimas lėmė, kad šią išskirtinę dieną pasaulį išvydo ir antroji šeimos atžala – Ėvė. Mama Loreta prisipažino, jog dar iki dukrytės gimimo ji nebuvo abejinga šiai datai. „Kol dar Ėvės neturėjau, pykdavau ant viso pasaulio, kodėl net tą vieną dieną per metus – visų vaikų gimtadienį – niekas jiems neparodo tokio dėmesio, kokio sulaukia, tarkime, moterys per kovo aštuntąją ar kiti per panašias šventes. Kai gimė Ėvė, vyras pajuokavo, kad nuo šiol bus ramus, nes birželio pirmąją žmona turės ką veikti. Iš tiesų nebepykstu ir organizuoju dukrai ypatingą gimtadienį, – šypsojosi pašnekovė ir pridūrė, jog norėtų, kad ši diena taptų ypatinga visiems vaikams. – Birželio pirmoji – Vaikų gynimo diena. Ji vaikams turėtų būti ypatinga – galėtų politikai vaikams tortus išdalinti, mokyklos suorganizuoti vaikams šventę – tuomet žinotume, kad visi vaikai pasveikinti“.
Kalbėdama apie Lietuvos vaikus, pašnekovė tikino mananti, jog nėra gerai, kad mūsų visuomenė skubina mažuosius suaugti. „Mes per anksti nutraukiame vaikų žaidimus ir pristatome atžalas prie knygų. Mes turėtume leisti jiems būti vaikais tiek, kiek jie nori“, – pastebėjo L. Ubartienė ir tikino, jog dabar neretai atsitinka taip, kad mama vos pradėjusiam mokyklą lankyti vaikui sako: „Tu jau didelis, eini į mokyklą, todėl žaislų tau nebereikia“ – ir surenka mažojo dar taip trokštamus žaislus. „Jei dvylikos metų mergaitė dar nori žaisti su lėle, turėtume leisti jai tai daryti. Žinoma, jei vaikas pats renkasi knygas, nereikia ir to drausti. Turiu du skirtingus vaikus. Didžioji dukra vis klausdavo, kokia čia raidė, kokia čia – taip ir išmoko anksti skaityti. Ėvė taip pat pakankamai anksti išmoko raides. Bet sąmoningai paimti iš vaiko žaislų nereikėtų. Mes ilgai žaidėme, vaikai dabar tų žaidimų, tokių kaip šokinėjimas per gumą, nebemoka. Aišku, kažką pakeičia kompiuteris, bet trūksta ir tėvų dėmesio. Kai tėvai, teisindamiesi tuo, kad reikia eiti į darbą, neranda laiko kartą per pusmetį ateiti į tėvų susirinkimą, aš tokio elgesio nepateisinu – juk retkarčiais galima atsiprašyti iš darbo ar susikeisti su kolega. Stengiuosi skirti savo vaikams visą dėmesį“, – tikino dviejų dukrų mama.
Paklausus, ko Tarptautinės vaikų gynimo dienos išvakarėse norėtų palinkėti mažųjų tėvams, L. Ubartienė sakė: „Parodyti vaikams dėmesį – tą birželio pirmąją vaikui skirti ne tas statistines septynias minutes, bet visą savo dėmesį. Kad jie paskaitytų savo vaikams pasaką ar kur nors kartu nueitų – nesvarbu, ką veiktų, bet kad būtų kartu – bent vieną dieną panaikintų tą statistiką“.

Šeimos misija
Pasiteiravus, ar niekada nesinorėjo kaltinti Dievo, likimo ar dar kažko už tai, kad šeimai atsiuntė nestandartinį vaikelį, L. Ubartienė nedvejojo: „Niekada nebuvo nusivylimo. Aš tai priėmiau kaip gyvenimo iššūkį, nes manau, kad būtent man ne veltui ją atsiuntė. Matyt, reikia parodyti, kad galima priimti tokius žmones – tuomet jie ir užaugę neatstums kitokių žmonių, taps pakantesni, geresni, tolerantiškesni. Manau, mūsų šeimos misija – parodyti visuomenei, kad tokie žmonės – jie net nėra su negalia – gali gyventi tarp kitų, jų nereikia slėpti ar izoliuoti. Mes kiekvienas esame kitokie – kaip mano daktarė pasakė, net identiški dvyniai nėra visiškai vienodi. To ir moko tokie vaikai. Tai, ką mes pradėsime daryti, vėliau tęs ir aplinkiniai žmonės – iš pradžių klasės draugai, paskui jų aplinkoje esantys žmonės, ir taip ta grandinė tęsis. Aš nežinau, kiek gyvensiu šioje žemėje. Vyresnioji dukra, be abejo, gyvens ilgiau, todėl jai teks padėti Ėvei. Bet Ėvė neturi būti seseriai našta. Mes siekiame, kad užaugusi ji sugebėtų užsidirbti pragyvenimui. Mūsų visuomenėje dar labai gajūs stereotipai, o užsienyje tokie žmonės sėkmingai dirba. Toks žmogus gali gatves šluoti, gėlynus ravėti. Vakarų šalyse labai daug Saulės žmonių dirba viešbučiuose kambarinėmis“.
Trumpai:
Gimė Klaipėdoje.
Zodiako ženklas – Vėžys.
Hobis: „Šiaip turiu daug hobių, bet šiandien man labai patinka siūti“.
Šūkis, kuriuo gyvenime vadovaujasi: „Reikalauju daug ir iš savęs, ir iš kitų“.
Apie Palangą: „Palanga man reiškia atostogas“.
 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Kasdien kantriai ir nuoširdžiai vedate mūsų jaunąją kartą mokslo bei žinių keliu, mokote nebijoti iššūkių bei sunkumų, neišsigąsti mažų nesėkmių, o – priešingai – su dar didesniu užsidegimu siekti išsikelto tikslo bei ryžtingai ir užtikrintai eiti link savo svajonės. Žinios, moralinės vertybės, kurias diegiate savo mokiniams, meilė bei rūpestis, kuriais kasdien apgaubiate savo auklėtinius, yra...


Kiek daugiau nei ketvirtadalis šalies gyventojų turi finansinių įsipareigojimų. Iš jų daugiau nei pusė labiausiai bijo netekti darbo, 36 proc. – tapti nedarbingi dėl sunkios ligos, rodo bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi šalies gyventojų apklausa.


Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba tęsia gražią tradiciją pagerbti Žemaitijos etninei kultūrai nusipelniusius žmones.


Neteisingas orų prognozes rodančios mobiliųjų telefonų programėlės gadina vasaros sezoną Palangoje. 


Nors Palangą kaip ir visą šalį kausto karantinas, gatvės yra tuščios, tačiau Palangos miesto savivaldybės komunalinio įmonės, UAB „Palangos komunalinis ūkis“ darbuotojų, vilkinčių ryškiomis liemenėmis, mieste galima pamatyti visur – tarsi miesto kurortinis sezonas jau prasidėtų rytoj.


Į Palangos viešąją biblioteką, nešinas rankraštiniais tarmiškais eilėraščiais, užsuko medicinos mokslų daktaras Vladas Kusas. Jo rankose – Jūratės Klovienės, žymaus kompozitoriaus, operos „Pilėnai“ autoriaus žmonos, žemaičiavimai apie gimtus namus – Palangą bei ranka rašyti atsiminimai. „Gimiau Palangoje. [...] 1944 metai...


Palangos kaip miesto politiką vykdo miesto Taryba ir jos pirmininkas, miesto meras, tačiau, vaizdžiai tariant, darbščiosios bitutės yra savivaldybės administracijos darbuotojai, kurie politikų sprendimus įgyvendina praktiškai. Joms jau septintus metus vadovauja Akvilė Kilijonienė, savivaldybės administracijos direktorė. Ji davė išskirtinį interviu „Palangos...


Tarptautinės vaikų gynimo dienos išvakarėse kalbėjomės su mama, auginančia du išskirtinius vaikus, kurių kiekvienas į šį pasaulį atsinešė skirtingą misiją. Loreta Ubartienė su dukromis Ėve ir Grėte – dažnos Palangos viešnios: jas gali sutikti Birutės parke ar pajūryje. Du vaikus auginančiai šeimai likimas atsiuntė tikrai nestandartines atžalas:...


Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras vasario 4 dieną paminėjo Pasaulinę vėžio dieną. Šių metų dėmesys buvo skirtas temai „Paneikime mitus apie vėžį“. Atsižvelgiant į pernai vykusią sėkmingą vėžio prevencijos kampaniją, šiemet dėmesys bus sutelktas ypač į vieną tikslą – mažinti atskirtį ir išsklaidyti mitus apie vėžį.


Reikia pačiam praleisti nors metus Niujorke, kad suvoktum, jog tik moterys iš tokio „katilo” kaip Niujorkas gali būti tokios laisvos, atviros, nepriklausomos ir...kartais pakvaišusios. Būtent tokios yra Niujorke kuriančios „Betty” muzikinės grupės narės – seserys Elizabeta ir Amy Ziff ir Alyson Palmer, kurios neseniai surengė koncertą ir...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius