Kurhauzas tapo Palangos merų ambicijų įkaitu

Palanga sulaukė dar vienų liūdno įvykio metinių.  Prieš 8 metus rugpjūčio 25 dieną sudegė XIX amžiaus pabaigoje pirmuoju kurorto viešbučiu ir tuomečių pramogų centru buvęs Kurhauzas.

2002 metais vasaros pabaigoje nuodeguliais ir Palangos gėda virtęs Kurhauzas nepajudinamai stovi iki šiol.  Nuo tos dienos Palangą valdė trijų kadencijų miesto tarybos.  Per tą laiką tarybos politinę daugumą sudarė konservatoriai, liberalai, dabartinė “Tvarka ir teisingumas”, socialliberalai, o miesto merais dukart buvo Pranas Žeimys, vėliau jį pakeitęs Remigijus Kirstukas, o dabar - Vytautas Stalmokas.

Pirmasis kurorto vadovas Kurhauzo dalies iš grafo Alfredo Tiškevičiaus nesiryžo pirkti už dabar juokingai atrodančią 600 tūkstančių litų sumą, kurią miestas galėjo pasiskolinti iš banko, ir pradėjo betikslį karą su atsiradusiu pastato bendrasavininku Gediminu Jacka.

Prieš puspenktų metų į mero postą išrinktas R.Kirstukas pirmiausia žadėjo išspręsti Kurhauzo klausimą.  Iš pradžių jis bent jau imitavo savo pažado vykdymą: subūrė komisiją, pradėjo derybas su Jackų šeima. Vėliau jis visuomenei pradėjo aiškinti, kad problema esanti gilesnė (girdi, neduosime Jackai uždirbti milijonų) ir viską užmetė.  Nė kiek į priekį nepasistūmė ir jį pakeitęs V.Stalmokas, kuris, užuot ėmęsis aktyvių veiksmų dėl istorinio miesto pastato atstatymo, užsiėmė žemės sklypo dalybomis.

Tiek daug politinių partijų ir jų lyderių turėjo realias galimybes išspręsti šią problemą, tačiau jiems patrypčiojus vietoje viskas liko kaip buvę, o Kurhauzo degėsiai pradėjo skaičiuoti devintus metus. Palangiškiai teisėtai klausia, apie kokius grandiozinius projektus gali kalbėti miesto valdžios, kurios per 8 metus nesugeba atstatyti svarbiausio miesto pastato?  Miesto valdžioms kažkodėl neišsprendžiama Kurhauzo problema yra tapusi jų kompetencijos ir noro dirbti miesto labui lakmuso popierėlis.

Kodėl Kurhauzo atstatymo nepavyksta išjudinti iš mirties taško? Šį pastatą skandinančių nesutarimų istorija tokia sena, kad, ko gero, nė vienas palangiškis negalėtų aiškiai atsakyti į šį klausimą.  Dėl nesibaigiančių žemės sklypo dalybų Jackų šeimą ilgai kaltinusi miesto valdžia dabar ietis nukreipė į Kultūros paveldo departamentą. Šis, girdi, neleidžia prie pastato formuoti tokio sklypo, kokio nori savivaldybė.

Iki šiol nieko reikšmingo mieste nesugebėjusi pastatyti Palangos valdžia neslepia, kad atstatyti savivaldybei priklausančios Kurhauzo dalies ji nesiruošia.  Po gaisro nedaug nukentėjusią mūrinę dalį galėjusi išsaugoti valdžia keletą metų nematė reikalo jos uždengti stogu.  Dabar jau dengti nebėra ant ko - per laiką dalis mūrinių sienų subyrėjo. Anot V.Stalmoko, savivaldybė savo dalį pasiruošusi parduoti nors ir už litą tam, kas imsis Kurhauzo atstatymo. Tačiau to negalima padaryti, kol prie pastato nesuformuotas žemės sklypas. Be šios būtinos sąlygos atstatymo darbų negali imtis ir Jackos.  Be to, pastato atstatymui reikalingas bendras techninis projektas, prie kurio savivaldybė nesiruošia prisidėti.  Paruošti tokį projektą bus įmanoma tik su būsimu savivaldybės dalies pirkėju.

Valdžia prie Kurhauzo siekia suformuoti kuo mažesnį sklypą. 2008 metų vasarį ji prie pastato mėgino priskirti 65 arus, o liepą - tik 37 arus. Tačiau tokių dydžių sklypams nepritaria Kultūros paveldo departamentas, kuris teigia, kad sklypas prie valstybės saugomo pastato turi sutapti su kultūros vertybės apsaugos teritorija - 1,05 ha.  To reikalauja ir šalies įstatymai.  Palangos valdžia mėgino purkštauti ir departamentą padavė į teismą.  Savivaldybė pralaimėjo abu teismus.  Ir Klaipėdos apygardos ir Vyriausiasis administracinis teismas pasakė, kad nesutikdami su mažesniais sklypais paveldosaugininkai yra teisūs.

Kodėl Palangos valdžia taip bijo prie Kurhauzo priskirti didesnį sklypą? V.Stalmokas aiškina, kad priskyrus mažesnį, likusi žemė atitektų visuomenės poreikiams - fontanui ir iki Vasaros estrados prieinačiai alėjai.  Tačiau kas tuos poreikius iš visuomenės atimtų, jei Kurhauzo sklypas būtų 1,05 ha?  Juo labiau, kad Jackos savivaldybei siūlo tą sklypą dalinti taip:  apie 32 arus prie jų medinės dalies, o likęs sklypas - prie savivaldybei priklausančios mūrinės.  Ir sufleruoja galimus tolimesnius veiksmus - savivaldybė vėliau kažkam parduoda savo dalį pastato, bet sau pasilieka kiemo įrenginius:  fontaną ir plytelių dangą.  Tokiu atveju ateityje Kurhauzo sklypą valdytų trys bendrasavininkai:  32 arus Jackos, tokį pat plotą mūrinę Kurhauzo dalį nusipirkęs pirkėjas ir savivaldybė, kuriai liktų apie 40 arų su fontanu ir prieiga prie Vasaros estrados.  Svarbiausia, kad tokiu būdu Palangos valdžia išlaikytų visos šios teritorijos kontrolę.

Kodėl toks, regis visas puses turėjęs tenkinti scenarijus netinka savivaldybei? Žemėtvarkininku virtęs V.Stalmokas atkerta:  “Prie Kurhauzo priskirsime hektarą, o Jackos ims ir pareikš, kad jie nori pusės sklypo”.  Tačiau tam yra sutartys, kurias abi pusės gali pasirašyti prieš sklypo formavimą.  Be to, Jackos ir dabar neslepia, kad daugiau žemės jie nenori, nes tuomet jiems teks mokėti didesnius mokesčius.  Dar vienas V.Stalmoko baubas - privačiose rankose atsidūręs atstatytas Kurhauzas bus aptvertas tvora.  Tačiau nebūtų spėtas įkasti nė pirmasis tokios tvoros kuolas, nes aptverti valstybės saugomą kultūros vertybę draudžia įstatymas.

V.Stalmokas žurnalistams teigia siūlęs Jackoms jiems priklausančią pastato dalį parduoti už pusantro milijono, o šie užsiprašę 10 milijonų litų.  “Melas”, - atsako G.Jacka.  - “Niekada mums iš savivaldybės pusės tokio siūlymo nebuvo, o neva mūsų prašomi 10 milijonų - mero fantazijos vaisius”.

Kurhauzo griuvėsiai dar stovės.  “Kol aš meras, hektaro Kurhauzui neduosiu”, - užvakar žurnalistams rėžė miesto valdovu pasijutęs V.Stalmokas.  Dideliu Palangos ir palangiškių interesų gynėju vaizduojantis miesto meras, atrodo, nepajėgus suvokti, kas svarbiau palangiškiams - sklypo dydis prie Kurhauzo, ar kuo greičiau atstatytas istorinis pastatas.