Jonas Šliūpas – pirmasis Palangos miesto vadovas

Šiemet spalio 10-ąją jau septintą kartą Lietuvoje buvo minima savivaldos diena. Palangai šiemet ši diena – ypatinga. 2013-aisiais mūsų miestas švenčia 80 metų savivaldos jubiliejų: 1933 metais Palangai gavus miesto statusą, buvo išrinktas pirmasis kurorto meras – burmistras Jonas Šliūpas, su kurio gyvenimu ir veikla galima susipažinti J. Šliūpo memorialinėje sodyboje, kuri, beje, įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Valstybės saugoma
kultūros vertybė
Vytauto g. 23A esantis pastatas, kuriame nuo 1989 m. įkurta dr. J. Šliūpo memorialinė sodyba, į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašytas 1993-iaisiais metais. Visuomenės veikėjo Jono Šliūpo namu įvardintajai kultūros vertybei suteiktas valstybės saugomo regioninio objekto statusas. Jo vertingųjų savybių pobūdis – istorinis, memorialinis bei architektūrinis.
Prie vertingųjų pastato savybių visų pirma priskiriamas pastato tūris, kuris yra pusiau atviras, „L“ raidės formos plano, su šoniniu fligeliu šiaurės vakaruose, vieno aukšto su pusaukščiu ir mansarda bei mezoninu pietryčių fasade. Prie šiaurės vakarų fasado fligelio XX a. antrojoje pusėje pristatytas priestatas. Namo stogo forma – dvišlaitė; dangos medžiaga – skardos lakštų tipas, stogo elementai – raudonų plytų mūro dūmtraukiai, dekoruotų raudonų plytų mūro dantytas profiliuotas karnizas.
Vertybė yra ir pastato išplanavimas – kapitalinių sienų tinklas, stačiakampės langų ir durų angos,  rombinės pusaukščio langelių angos.
Vertingos ir  fasadų architektūros tūrinės detalės – mezoninas pietryčių fasade; įstiklintos verandos su balkonu pietryčių fasade;  betoniniai dvipusių maršų laiptai ir dekoratyvios plytų mūro tinkuotos sienutės su turėklais; taip pat fasadų apdaila ir puošyba – medinio profiliuoto ir kiaurapjūviu ornamentuoto karnizo, juosiančio verandą ir namo pagrindinį tūrį tarp I aukšto ir pusaukščio, tipas; pagrindinio namo tūrio pietvakarių, šiaurės rytų fasadų skydų ir pietryčių fasado mezonino skydo medinių profiliuotų karnizų tipas; pagrindinio namo tūrio stačiakampių langų ir balkono durų medinių profiliuotų ir kiaurapjūviu ornamentuotų karnizų tipas; medinės balkono tvorelės iš profiliuotų ir kiaurapjūviu ornamentuotų turėklų ir apvadų tipas; medinių profiliuotų langų ir balkono durų apvadų tipas; pastato kampų medinių apvadų tipas; sienų apkalimo horizontaliomis medinėmis profiliuotomis lentomis tipas; verandos polanginės sienų dalies medinių įsprūdinių panelių tipas; betoninis liūto galvos horeljefas laiptų sienutės centre pietryčių fasade bei kitos fasadų detalės – atminimo lenta su įrašu „DR. JONAS ŠLIŪPAS, 1861-1944, AUŠRININKAS, PALANGOS MIESTO BURMISTRAS 1933-1939“ pietryčių fasade.
Saugotinos yra ir pastato konstrukcijos, nuo Vytauto g. link namo šiaurės vakarų kryptimi vedantis takas bei lapuočių medžių alėjos fragmentai.
Kultūros vertybės būklę 2009-ųjų lapkritį tikrinęs tuometinis Kultūros skyriaus specialistas paveldosaugai Dainius Sobeckis konstatavo, jog būklė esanti gera. Šiemet tikrinimą atliks paveldosaugininkė Kristina Litvinienė.

Palangoje – dešimt metų
Lietuvos kultūros vertybių registre grafoje „faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes“ nurodoma, jog dešimt metų – nuo 1930-ųjų iki 1940-ųjų – šiame name
gyveno gydytojas, nacionalinio atgimimo veikėjas, aušrininkas, daugelio kultūros, mokslo, politikos draugijų steigėjas ir narys, publicistas, Palangos miesto pirmasis burmistras, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų garbės daktaras Jonas Šliūpas (1861-1944).
Tinklapyje samogitia.mch.mii.lt spausdinamas Jurgos Palangytės parengtas pokalbis su Palangoje gimusiu ir JAV gyvenančiu dr. Jono Šliūpo sūnumi Vytautu Jono Šliūpu, pasidalijusiu prisiminimais apie tėvą ir papasakojusiu svarbiausius jo gyvenimo faktus.
Jonas Šliūpas gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžiuose. Jis turėjo du brolius – Stanislovą ir Roką. Siekiant mokslo, berniukus materialiai rėmė jų dėdė kunigas Aloyzas Šliūpavičius. Jis savo, kunigui netinkamu elgesiu, naudodamas jėgą prieš mažuosius giminaičius padarė itin didelę neigiamą įtaką savo sūnėnams. Jonukas ėmė šalintis dėdės ir atsidūrė laisvamanio kelyje.
1880 m. Jonas Šliūpas Latvijoje baigė Mintaujos gimnaziją. Tėvai labai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, tačiau Jonas, dar šeštoje klasėje ėmęs skaityti Buchnerį, Draperį ir kitus filosofus, skaudžiai nusivylęs dėde Aloyzu, atsisakė stoti į kunigų seminariją. Baigdamas gimnaziją Jonas Šliūpas jau laisvai kalbėjo penkiomis kitomis kalbomis: latviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir lotyniškai. Žmogus jis buvo labai savarankiškas, imlus. Skaitė daug. 1880 metais išvyko į Maskvą, toliau mokydamasis įsijungė į kultūrinę švietėjišką veiklą, kartu su kitais bendraminčiais ėmėsi leisti pirmąjį hekrografuotą laikraštėlį „Aušra”.
1882 metais studijas tęsė Petrapilyje. Čia jis greitai kartu su kitais prieš valdžią protestavusiais studentais buvo suimtas ir išsiųstas į Lietuvą be leidimo ar vilties būti kada nors priimtam į bet kokį Rusijos universitetą. 1883 metais Jonas Šliūpas, matydamas, kad tęsti studijas jam čia nepavyks ir vengdamas kariuomenės, slapta apleido Lietuvą. Atsidūrė Ženevoje, po to persikėlė į Bitėnus (Rytų Prūsija) ir čia ėmėsi redaguoti „Aušrą”. 1884 m. kovo 15 d., iškilus pavojui, kad gali būti suimtas, pasinaudodamas Martyno Jankaus pasu, slapta grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Marijampolėje. Po to spaudos atgavimo reikalu lankėsi Varšuvoje, vėliau grįžo į Mintaują pas savo sužadėtinę ir būsimąją žmoną Liūdą Malinauskaitę, su kuria netrukus Amerikoje sujungė savo gyvenimą.
Lietuvoje, pajutęs, kad yra sekamas, žvejų laiveliu per Palangą pabėgo į Klaipėdą, vėliau pasiekė Hamburgą, o iš ten išvyko į Ameriką. Niujorką jis pasiekė 1884 m. birželio 16 d. Jo kelionės, be abejo, tuo nesibaigė. Apie tai ir jo švietėjišką veiklą šiandien jau galima daug kur pasiskaityti.
Susirgus žmonai Liūdai, Jonas Šliūpas apsigyveno Kaune. Ten 1922 metais mirė jo motina, o 1928 m. balandžio 7 d. ir žmona Liūda.

Sutiko tapti burmistru
Gyvenimo negandų slegiamas, vaikų apleistas J. Šliūpas ieškojo gyvenimo šilumos. Tuo laiku svarbiu jo gyvenimo įvykiu tampa pažintis su palangiške Grasilda Grauslyte. 1929 metais po vestuvių J. Šliūpas su savo naująja žmona nusprendė įsikurti Palangoje. Ten 1930 metų spalio 24 d. jiems gimė sūnus Vytautas.
Gyvendamas Palangoje, J. Šliūpas, nors ir turėdamas jau 70 metų, dirbo toliau. Gyventojų prašomas jis sutiko tapti Palangos miesto burmistru. Jo dėka Palangai buvo iškovotos pilnos miesto teisės. Tuo laikotarpiu jis toliau rašė ir leido knygas. Iš jų vertėtų paminėti „Tikri ir netikri šventieji”, „Lietuvių, latvių bei prūsų mytologija”, „Katalikų bažnyčios veikimas Lietuvoje”, „Senovės ir viduramžių medicinos istorija”, „Palyginamoji pasaulio religijų istorija”, „Du žymiu darbuotoju Lietuvos naudai: Juozas Zauka ir kun. Aloyzas Šliūpavičius”, „Dievų sutemos”, „Dievo idėjos raida arba evoliucija”. 1939 m. buvo parašęs didelį darbą „Žydija ir talmudas”, tačiau 1940 metais rankraštis dingo spaustuvėje ir darbas nebuvo išspausdintas.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, draugai jam patarė likti Amerikoje. J. Šliūpas jiems atsakė, kad „pavojaus atveju reikia grįžti ir dirbti tėvynės labui”. Lietuvoje jis rado didelę suirutę. Jo mylimoje Palangoje buvo daugybė internuotų lenkų karių. Sugrąžinus Lietuvai Vilnių, J. Šliūpas išskubėjo ten, nes jam labai knietėjo pačiam tokiu lemtingu momentu pamatyti senąjį Gedimino miestą ir pilį.
1940 metais, Lietuvą užėmus rusų armijai, įvedus Sovietų valdžią, J. Šliūpui buvo pasiūlyta įeiti į naujai sudaromą vyriausybę, tačiau jis griežtai atsisakė. 1941 metais, atėjus vokiečiams, J. Šliūpas Palangoje buvo išrinktas miesto burmistru, tačiau greitai jį įskundė vokiečiams už tai, kad užtarė žydus. Po to J. Šliūpas buvo suimtas. Paleido jį greitai, tačiau su sąlyga, kad burmistru daugiau nebedirbs ir ramiai sėdės namuose. Atsidūręs laisvėje tėvas parašė keletą memorandumų gen. Kubiliūno valdžiai. Buvo parašęs memorandumą ir Hitleriui, kad Lietuvai suteiktų daugiau teisių, tačiau, draugų įkalbėtas, jo neišsiuntė.
­1944 m. spalio mėn. J. Šliūpas kartu su šimtais kitų besitraukiančių lietuvių traukiniu išvyko į Vakarus –­ pradžioje į Vieną, vėliau ­ į Bregenzą. Čia vokiečių valdžia jį susirado ir išvežė į Berlyną, kad jis per radiją pasakytų kalbą Amerikos lietuviams. Apie tai liudija ir dokumentas, kurį pasirašė buvęs Lietuvos generalinis konsulas dr. Antanas Trimakas ir Lietuvos ministras Londone Vaclovas Sidzikauskas: „Mes žemiau pasirašiusieji šiuomi liudijame, kad dr. Jonas Šliūpas, karo aplinkybių priverstas apleisti Lietuvą ir laikinai apsistojęs Bregenze, Austrijoj, 1944 m. lapkričio 3 d. buvo iškviestas į Berlyną, kame jis turėjo įkalbėti į plokštelę atsišaukimą į JAV lietuvius. Jo paruošto atsišaukimo teksto Berlynas nepriėmė, gi šio pastarojo pasiūlytus pakeitimus dr. Jonas Šliūpas atmetė. Dėlėi to susijaudinęs dr. Jonas Šliūpas gavo širdies smūgį ir 1944 m. lapkričio 6 d. ryte Berlyne mirė eidamas 84 metus. Iki paskutinės savo gyvenimo valandos dr. Jonas Šliūpas buvo taurus, savo tautai ištikimas ir jai daug nusipelnęs lietuvis patriotas”.

(Bus daugiau)