Impresionizmo dvasios apgaubtas „Mosto“ pleneras Mingėje

„Sunku turėjo būti tiems impresionistams – apšvietimas keičiasi kelis kartus per dieną. „Užsimeti“ darbą – o šviesos, šešėliai, spalvos jau kiti“, – po pirmosios plenero dienos įstabiojoje Mingėje dalijosi pastebėjimais kūrybinės grupės „Mostas“ narė, dailininkė Reda Ščerbakovienė. Ir išties ten, beveik „ant vandens“ vykusiame aštuntajame „Mosto“ plenere intriguojančiu pavadinimu „SuIrutė“ vyravo nuo Minijos sklindanti impresionizmo dvasia...

Susirinko aštuntąjį kartą

Į aštuntąjį plenerą suvažiavo visi mostiečiai: kūrybinės grupės vadovas Juozas Griušys, tapytojas Romas Paulikas, dailininkės Gražina Oškinytė-Eimanavičienė ir Dovilė Oškinytė, Reda Rimkutė-Ščerbakovienė, Ieva Litvaitytė, Rasa Užpelkytė, Eglė Lipinskaitė. Šiemet „Mosto“ dailininkai prisijungti prie plenero pakvietė medžio drožėją Giedrių Venckų.

Menininkų buitimi, kaip ir kasmet, rūpinosi galerijos „Mostas“ šeimininkė Nijolė Griušienė, šįkart turėjusi du rimtus pagalbininkus: kartu su krikštavaikiais savo atostogas leido ir „parankiniu“ virtuvėje triūsė Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys, o jiems abiems talkino miestiečių mama švelniai vadinamos Nijolės Griušienės sesuo Irena Taurienė.

Į nuostabiuosius ant Minijos kranto esančius svečių namus kūrėjai iš Palangos važiavo dviem „reisais“ – vieni atvažiavo trečiadienio vakare, kiti gi – ketvirtadienio rytą. Pastariesiems „senbuviai“ surengė priėmimą: it kokiems vestuvininkams užtvėrė „vartus“, prie kurių puikavosi ant molberto pastatytas užrašas: „Mosto“ pleneras „SuIrutė“.

„Kodėl „suirutė“? – kirbėjo galvoje klausimas. Nes juk čia, vieninteliame Lietuvos (o, ko gero, ir ne tik Lietuvos) kaime, kuriame esama vienintelės gatvės – Minijos upės, o kaimynai vieni pas kitus valtelėmis keliasi, tokia ramybė, kokios niekur kitur nerasi.

„Ne „suirutė“, o „SuIrutė“, – šypsojosi Nijolė ir Juozas Griušiai. Mat Irutė pirmąkart per aštuonerius metus atvažiavo prisijungti prie „Mosto“ šeimos, tad nuspręsta šį įvykį įamžinti.

O kai jau išsiaiškinimo dėl plenero pavadinimo, atėjo laikas išsiaiškinti, kodėl plenerui pasirinkta Mingė.

„Kasmet būna galvosūkis, kur surengti plenerą, – prisipažino N. Griušienė. – Šiemet gi mums labai pasisekė: apie galvos skausmą dėl plenero papasakojau gydytojui Martynui Sokolovui, Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjui. Ir jis, pirmąkart per visą mūsų istoriją, tapo „Mosto“ rėmėju: pasiūlė mums susiburti Mingėje“.

„Gal ir negalima manęs pavadinti rėmėju, nes aš daugiau idėjomis parėmiau – pasiūliau apsistoti pas pažįstamus svečių namuose, – nusišypsojo M. Sokolovas. – Reikia juk remti kūrėjus, ir ne kokius niujorkiečius ar iš Sidnėjaus, o mūsiškius, iš Palangos“.

Kur pažvelgsi – motyvai kūrybai

Tad, M. Sokolovo patarti, mostiečiai ir atvažiavo į Mingę. Sąlygos čia – nuostabios: tiek įkvėpimui, tiek poilsiui.

„Mano studija – pati geriausia, – džiaugėsi R. Paulikas, įsikūręs vieno iš svečių namų balkone, pro kurį atsiveria nuostabūs vaizdai į Miniją ir jos krantus, į senas ir naujas sodybas, prie jų prisišvartavusius didesnius ar mažesnius laivelius bei jachtklube išsirikiavusias jachtas. – Vakar vakare, tik atvažiavęs, iškart vieną darbą nutapiau, šiandien jau trečią pradedu. Pats stebiuosi, kad taip „įsivažiavau“. Tiesiog atsigavau aš čia, plenere“.

Kiti dailininkai pasklido po patį kaimelį. Beinant paminiju vingiuojančiu keliuku buvo galima išvysti tai vienoje, tai kitoje vaizdingoje vietoje molbertus pasistačiusias tapytojas.

„Ne, geresnio dailininko, negu gamta, nėra ir nebus“, – mąsliai nutęsė R. Ščerbakovienė, žvelgdama į rugsėjo paspalvintus kaštono lapus.

„Kur bepasisuki – temos, motyvai patys prašosi perkeliami į drobę“, – sakė R. Užpelkytė ir I. Litvaitytė.

Savo motyvus ir temas Minijos pakrantėse bei sodybose rado ir seserys Dovilė ir Gražina Oškinytės, J. Griušys aptiko ir svečių namų kieme, prie čia iškasto tvenkinuko. O G. Venckus – net ir tvenkinuke: įsikūręs prie jo su meškere jis traukė žuviokus. Įdėmiai apžiūrėjęs, paleisdavo – tik su prie tvenkinuko gyvenančia ūdra pasidalijo. O paleidęs žuvis, skubėdavo į garaže įsikūrusią improvizuotą dirbtuvę, kurioje kaip mat atgamindavo „modelį“ medyje, o jau išdrožtąją žuvį įkurdindavo Neptūno ir Undinės palydoje.

Visą aibę motyvų ir temų dailininkai parsivežė iš tris valandas trukusio pasiplaukiojimo Minija ir mariomis iki Uostadvario nuo upės pakrančių ir marių platumų iki plaukiant pamatytų paukščių – netgi baltųjų gervių. 

Pristatys palangiškiams

Ilgai būtų galima pasakoti apie, kaip visada, nuostabią plenero atmosferą, apie patiekalus, kuriais lepino Nijolė, Kęstutis ir Irena – beje, N. Griušienė net prieš penktą valandą ryto kėlėsi, kad pusryčiams prikeptų mielinių blynų, – apie ramius vakarus prie žvakių šviesos ir neramius stebint Lietuvos rinktinės kovas pasaulio čempionate. Ir labai gaila, kad tos kelios dienos Mingėje taip greitai prabėgo.

Kiek kūrybingos jos buvo mostiečiams, sekmadienio rytą įvertino aplinkinių namų gyventojai ir pas juos svečiavęsi poilsiautojai bei svečių namų šeimininkai. Vietiniai džiaugėsi dailininkų drobėse aptikę savo namus, o šeimininkas Augustinas Jankevičius pasidžiaugė, kad kūrėjai išties nestokojo įkvėpimo.

„Jau išsirinkome ir paveikslus, kuriais papuošime svečių namų sienas. O sienų daug – taip kad jeigu „Mosto“ nariai norėtų atvažiuot dar kartą, bus laukiami“, – sakė A. Jankevičius.

Džiaugėsi ir „Mosto“ pirmininkas J. Griušys: „Visų darbų nesuskaičiavau – vien Giedriaus žuvis suskaičiuoti daug laiko reikėtų. Bet darbų šis pleneras tikrai turtingas, o ką mes sukūrėme, mėnesio pabaigoje galės pamatyti ir palangiškiai bei miesto svečiai – Palangos viešojoje bibliotekoje „Mostas“ surengs parodą“.