Gelbėtoja Daiva: „Vaikinai prašo telefono numerio, kviečia į pasimatymus“

Paplūdimio gelbėtojų profesijai Holivudo filmai iki šiol suteikia daug žavesio. Todėl nenuostabu, kad dalis Palangos jaunų atostogautojų paplūdimyje skuba prie patikusio gelbėtojo ar gelbėtojos „asmenukei“ pliaukštelėti. Ne vienam, matyt, teko karčiai nusivilti – gelbėtojams su uniformomis fotografuotis „asmenukėms“ draudžiama. „Mano darbas – ne jas darytis, o gelbėti į nelaimę pakliuvusį žmogų“, – juokėsi Palangos centrinėje gelbėtojų stotyje besidarbuojanti 31 metų gelbėtoja iš Jurbarko Daiva Valaitytė. Ji kurorte dirba pirmą sezoną, bet teigė, jog gelbėti skęstantį žmogų yra pasirengusi. „Palangos tiltas“ su ja šnektelėjo.
– Kodėl pasirinkai darbą Palangos gelbėjimo stotyje? Kuo šis darbas tave žavi?
– Mano du broliai dirbo Palangos gelbėjimo stotyje, todėl vedina jų pavyzdžiu ir atvykau čia. Šis darbas mane žavi, nes gali padėti žmonėms, juos gelbėti ir tuo, jog visą vasarą praleidi Palangoje – juk ne visi tai gali sau leisti.
– Ar gelbėtojų darbas, vaizduojamas filmuose, atitiko tavo realybę?
– Filmuose vaizduojami gelbėtojai labai toli nuo tikrosios gelbėtojų darbo realybės. Mes tikrai sunkiai ir atsakingai dirbame, o filmuose gelbėtojai stovi sau gražūs su akiniais nuo saulės ir „kabina“ paneles (juokiasi.)
– Ko tikėjaisi iš šio darbo? Ar lūkesčiai pasiteisino?
– Taip, pasiteisino. Sužinojau labai daug naujų dalykų, kuriais seniau nesidomėjau, pavyzdžiui, ko negalima daryti pajūryje. Šiuo metu šia tema tikrai daug žinau ir tuo labai džiaugiuosi.
– Ką veiki laisvalaikiu?
– Deginuosi paplūdimyje (juokiasi). Taip pat vaikštau po Palangą, aplankau įvairius muziejus, nueinu į Birutės parką.
– Esi atvykusi iš kito miesto: kokias perspektyvas matai Palangoje? Ką gero ir blogo įžvelgi didžiausiame Lietuvos kurorte?
– Nieko blogo Palangoje neįžvelgiu. Perspektyvų daug, miestas tikrai labai gražus, viskas sutvarkyta.
– Kokie tavo santykiai su gelbėtojais vaikinais?
– Santykiai – tobuli. Kitaip pasakius, kaip mamos ir sesers (juokiasi).
– Papasakok daugiau apie gelbėtojų darbą. Kaip prasideda tavo ir kitų kolegų diena?
– Ryte keliamės, septintą valandą jau bėgame krosą, sportuojame. Aštuntą valandą pusryčiaujame, o po to visus gelbėtojus išvežioja į postus, kur ir prasideda darbo diena. Dirbame aštuonias valandas per dieną, grįžę namo pusryčiaujame, vakarieniaujame, o vienuoliktą valandą vakare einame miegoti, aišku, jeigu nebudime, jog kitą rytą būtume žvalūs.
– Stereotipiškai dar pasakoma, kad moterys – silpnoji lytis. Dirbant gelbėtoju reikia tiek fizinio, tiek psichologinio pasirengimo. Ar turi jį?
– Streso darbe yra, tačiau per mėnesį jau pripratau. Kito darbo rinktis aš nenorėjau, nes gelbėtojo darbas – išbandymas man pačiai. Taip pat šalia savęs turėjau gerųjų pavyzdžių.
– Kaip sekėsi atrankoje į gelbėtojų darbą? Kokie išbandymai tavęs laukė?
– Atranka buvo sunki, tačiau sekėsi gerai, juk neveltui šiuo metu čia dirbu (šypsosi). Bėgome, plaukėme – ko tik nedarėme, tačiau jeigu reikia – aš galiu!
– Kokiais darbais šiais metais jau pasižymėjai kaip gelbėtoja? Ar jau teko gelbėti skenduolius?
– Skenduolių dar netraukiau ir galbūt jų gelbėti nereikės, nes dirbu Palangos gelbėjimo stoties centre, išmanau centro koordinavimą, žinau, kiek paplūdimyje yra postų, ką daryti gelbėtojams. Aš komanduoju ir esu kaip pagrindinė gelbėtoja. Centre gelbėtojams pranešu visus nurodymus, koordinuoju gelbėtojų bei greitosios pagalbos privažiavimą prie nelaimingo įvykio vietos, per garsiakalbius pranešu apie orus, apie vandens temperatūra, taip pat informaciją apie pasimetusius vaikus. Kalbu lietuvių, anglų, rusų kalbomis. Mano darbas daugiau siejasi su psichologija, atsakingumu ir drausme, tačiau jeigu jau šiandien reikėtų gelbėti skęstantį žmogų – aš pasirengusi!
– Gelbėtojo darbas yra labai atsakingas. Kaip suderini tokį atsakingą darbą su linksmu vakarėliu?
– Kažkaip suderinu, tačiau labai daug nesilinksminu. Jau praėjo tie laikai, kai į klubus eidavau.
– Sulauki daug vaikinų dėmesio... Kiek „asmenukių“ šiais metais jau teko pasidaryti?
– Vaikinų dėmesio sulaukiu, būna, jog prašo telefono numerio, kviečia į pasimatymus. Gelbėtojams „asmenukes“ daryti draudžiama, nes darbo metu vilkime uniformą – vadovas griežtas (juokiasi).
– Kokie tavo ateities planai?
– Planuoju išvykti į užsienį dirbti. Iš tikrųjų nelabai noriu išvažiuoti iš Lietuvos, tačiau gyvenimo sąlygos ir aplinkybės verčia. Aišku, iš užsienio kažkada į Lietuvą tikrai grįšiu.