Savaitė be mobilaus telefono – įmanoma?

Naujosios technologijos mokykloje vis labiau randa savo vietą. Šiandien net pats mažiausias mokinukas nebeįsivaizduojamas be mobiliojo telefono rankose. Neabejojama – tai reikalinga susisiekimo priemonė, tačiau dažniausiai telefonas mokykloje naudojamas ne pagal paskirtį ir neprotingai naudojantis netgi gadina mokymosi procesą. Tad Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos mokiniai metė iššūkį – „Savaitė be mobiliojo telefono“.

Mokiniai vis mažiau bendrauja gyvai
Iššūkio sumanytojai – Palangos V. Jurgučio pagrindinės mokyklos „Bendraamžių“ klubas kartu su socialine pedagoge Lina Kunickiene. Ši mintis kilo norint išbandyti jėgas, ar tikrai įmanoma mokykloje nesinaudoti mobiliuoju telefonu, o daugiau laiko praleisti bendraujant su bendraamžiais. „Kasdien darosi vis liūdniau žiūrėti, kaip vaikai nebebendrauja vieni su kitais, nebežaidžia lauke – visi „sulindę“ į savo mobiliuosius, o namie – į kompiuterių ekranus. Net mokykloje per pertraukas koridoriuose, klasėse visi susėda vienas priešais kitą ir žaidžia telefonais. Vaizdas tikrai liūdnokas, net vaikiško klegesio mažiau girdėt“, – teigė viena iš idėjos iniciatorių L. Kunickienė. Pedagogė stebisi, kad gyvo bendravimo tarp mokinių vis mažiau: „Ir dėl to labai gaila, vaikai kasdien vis labiau virtualėja“. Dėl per dažno naudojimosi mobiliuoju telefonu skundžiais ir pedagogai, ir tėvai. Pasak jų, smarkiai krenta daugelio mokinių pažangumas. Tėvai skundžiasi, kad prastėja mokymosi rezultatai, bandant atimti bent namų darbų ruošimo metu, kyla didžiausi protestai. „Tenka pripažinti, kad didžioji dauguma vaikų jau yra priklausomi nuo mobiliojo telefono“, – pastebi socialinė pedagogė.
Tad tai ir paskatino pabandyti bent savaitę atitrūkti nuo telefono ir rasti kur kas įdomesnių veiklų. Ištvermingiausi buvo apdovanoti vertingais prizais – klasės apsilankymu picerijoje, boulingo klube ar dalyvavimu asmeninėje fotosesijoje.

Priklausomi jau ir pradinukai
Iššūkyje dalyvavo mokiniai iki 10 klasės. Dalyvavimas ne priverstinis, o savanoriškas. „Mokykloje buvo paskelbta ši idėja, o prisijungti galėjo visi norintys, tačiau jei didžioji klasės dalės nesutiko, prievartos nebuvo“, – pasakojo pedagogė L. Kunickienė. Į akciją visus ragino įsitraukti ir klasių auklėtojai, ir seniūnai. Iš viso nepabūgo mesto iššūkio dešimt klasių: dalyvavo visos pradinės klasės, dvi šeštos ir viena devinta. Pedagogės paklausus, gal pradinio ugdymo mokinukai dar neturi tokios priklausomybės, ši nusišypsojo: „Patikėkite, dar ir kaip turi. Retas kuris pradinukas išbėga per pertrauką į lauką. Jie dalijasi įspūdžiais iš žaidimų, pasakojasi, kaip kuriam sekėsi – didžioji dalis jų laisvalaikio susijusi su virtualia erdve“. Tačiau pradiniame ugdyme taikoma didesnė prevencija nuo mobiliųjų telefonų ištisus metus: „Tokio amžiau vaikai dar lengviau sukalbami ir palenkiami, tad įtraukti juos į kitokias veiklas sekasi lengviau“.
Paskelbus šį iššūkį, daugelio reakcija buvo neigiama. „Savaitę??? Jūs turbūt juokaujate, čia juk neįmanoma!“ Štai tokiais žodžiais buvo pasitikta mintis apie iššūkį. Bandėme paklausti mokinių, kas jiems būtų sunkiausia šio iššūkio metu, o priežastys buvo pačios juokingiausios – kaip mes sužinosime, kiek valandų, o jei manęs kas ieškos ir pan.“, – pasakojo socialinė pedagogė. Ji kartu su kitais mokytojais bandė įtraukti ir paskatinti mokinius: „Klausėme mokinių, negi jiems patiems neįdomu išbandyti savo jėgas, sužinoti, ar taip jau visi pririšti prie telefono ir negali atsitraukti. Juo labiau, kad tik pusę dienos, kol vyksta pamokos“. Skatinimas vyko ir siūlant tikrai vertingus prizus, tačiau kad motyvacija nekristų, nebuvo iš anksto atskleidžiama, kokius.

Telefonai šviečia pasuolėse
Akcija vyko visą pirmąją gegužės savaitę – 2-8 dienomis. Iššūkio dalyvius stebėjo mokytojai, kiti mokiniai. „Vieną kompaniją mokinių radau užsidariusius tualete. Visi sutūpę ant grindų ir nosis sukišę į telefonus. Nei bariau tų vaikų, nei gąsdinau, tiesiog paaiškinau, kad kiekvieną minusą galima paversti pliusu, tad šį „nuslydimą“ nuo iššūkio gali kitą dieną kompensuoti aktyvia veikla lauke – žaidimais, poilsiu pievelėje nieko neveikiant ar pan.“, – teigė pašnekovė. Buvo tokių mokinių, kurie iššūkyje dalyvavo vieni, be klasės pagalbos, be pretendavimo į prizus, nes didžioji klasės dalis nesutiko dalyvauti. Žinoma, tokių entuziastų buvo vos vienas kitas, bet idėjos iniciatoriai džiaugėsi, kad atsirado bent tiek. Iššūkis – sąžinės prieš save ir klasės draugus reikalas: „Viena mergaitė prisipažino, kad dėl kylančių pagundų telefoną visai palieka namie ir nesineša į mokyklą. Tai rodo tvirtą vaiko valią ir atsakingą požiūrį į priimtą iššūkį“. Buvo siūlymų, jei jau labai sunku, prieš pamokas sudėti telefonus klasėje į bendrą dėžę ir pasiimti tik po pamokos, tačiau šiuo siūlymu niekas nedrįso pasinaudoti.
Pamokų metu telefonu naudotis draudžiama, jis turi būti mokinio kuprinėje, tačiau mokytojai neslepia, kad ne vienas mokinys pričiumpamas su šviečiančiu mobiliuoju pasuolėje: „Pamokų metu dar kontroliuoti lengviau, tačiau pertraukos – mokinių poilsio laikas, jie elgiasi kaip tinkami, bet taip norisi, kad pertraukos būtų aktyvios, išjudinančios po sėdėjimo klasėje, kad vaikas įkvėptų gryno oro“.

Telefono maigymo alternatyva – žaidimai lauke
Savaitę mokiniai ne tik buvo draugiškai stebimi, ar neišsitrauks telefono pertraukos metu, bet ir skatinami rasti kitokios veiklos laisvu laiku: „Oras visą savaitę buvo geras, tad skatinome mokinius bėgti į kiemą, daugiau judėti, bendrauti vieniems su kitais matant akis, atlikti mankštą po pamokos“, – akcijos įspūdžiais dalijosi L. Kunickienė. Pedagogė pasakojo, kad net judėti mokiniai tingi: „Nepatikėsite, kokie mokiniai pastaruoju metu tingūs. Jie visą pamoką sėdi klasėje, per pertrauką koridoriuose vėl sėdi – visiškai nebėra fizinio aktyvumo. Tai dar viena problema, tad visais būdais skatiname vaikus kuo daugiau judėti“.
Iššūkio metu mokiniai buvo ne tik stebimi, bet ir sužinota jų nuomonė apie šią akciją: „Anoniminių anketų būdu klausėme mokinių, kas jiems sekėsi sunkiausia, ar pajuto, kad pasikeitė bendravimas su draugais, ar dalyvautų dar kartą tokiame ar panašiame iššūkyje. Apie 80 proc. dalyvavusių atsakė, kad bendravimas visiškai pasikeitė, sužinojo daugiau apie savo draugus“. Mokiniai anketose prisipažino, kad daug dažniau su draugais bendrauja virtualiu būdu nei gyvai, o kylančias problemas taip pat dažniau sprendžia ne su tėvais, bet su bendraamžiais.
L. Kunickienė pasakojo, kad negalima sakyti, jog mokiniai iššūkį įvykdė visu šimtu procentų: „Žinoma ne, bet džiaugiamės bent menku žingsniu į priekį. Gal kai kuriems pasirodė kvaila ir neįmanoma, o kitiems galbūt atsivėrė akys pamačius, kiek daug laisvo laiko lieka nesinaudojant telefonu be reikalo“.
Mokykla panašų iššūkį organizuoja ne pirmą kartą. „Anksčiau buvome vykdę projektą „Matyk mane ne ekrane“. Jis neturėjo tokio didelio pasisekimo kaip šis, tačiau poveikis vis tiek buvo. Ano iššūkio metu skatinome mokinius kuo daugiau bendrauti gyvai“, – pasakojo socialinė pedagogė.

Mokiniai: „Visai įmanoma ištverti ir ilgiau!“
Kalbinti iššūkį priėmę mokiniai buvo nusiteikę optimistiškai ir sakė nebijantys panašių projektų. „Nieko baisaus, tikrai galima rasti ir kitokių veiklų, nebūtina nuolat sėdėti su telefonu rankose“, – pasakojo septintokė Aja. Ji pateikė ne vieną pavyzdį, kaip telefonas ar kompiuteris gali pakenti pažangumui ir mokymosi rezultatams: „Tiesiog prarandi laiko nuovoką, pamiršti, kad reikia ruošti namų darbus, o paskui padarai labai greitai, kad tik būtų atlikta. Pati buvau „nusivažiavusi“ su mokslais dėl telefono, bet susiėmiau ir dabar daug ką matau visai kitomis akimis“. Pasak mokinės, bendraujant gyvai atsiskleidžia visai kitoks žmogus: „Bendraujant telefonu tu gali už jo pasislėpti, o pašnekovas nežino, kaip jautiesi iš tikrųjų. Netgi charakteris žmogaus bendraujant akis į akį pasirodo visai kitoks – dažnai atsiskleidžia ir neigiamos savybės“.
Aja pasakojo, kad stengėsi įtraukti ir kitus klasės draugus kuo aktyviau dalyvauti priimtame iššūkyje: „Bet visa tai darėme ne tik dėl pasiūlytų vertingų prizų. Buvo patiems įdomu visai kitaip leisti laiką pertraukų metu. Manau, kad daugelio įpročiai po šios akcijos bent kažkiek pasikeis, nes daugelis pamatė, kiek daug laiko „suryja“ tūnojimas internete“.
Iniciatyvi ir veikli devintokė Vytautė pasakojo, kad iššūkį ištverti sekėsi puikiai: „Jokio sunkumo, tokių akcijų reikia kuo daugiau. Siūlau ką nors panašaus arba tą pačią akciją padaryti ne vienkartiniu reikalu, o vykdyti net ne vieną kartą per metus. Daugelis bendraamžių paskęsta telefonų žaidimuose, bendrauja socialiniais tinklais, pamiršta apie namų darbus. Galiausiai trūksta gyvo bendravimo“.
Buvo ir tokių, kuriems sekėsi sunkiau ir į mestą iššūkį žiūrėjo su šypsena. „Gana sunku. Reikia pasižiūrėti, gal kas skambino ar rašė, reikia pasitikrinti tvarkaraštį TAMO dienyne – ne visada telefonas naudojamas socialiniams tinklams ar žaidimams. Susisiekiu ir su tėvais pertraukų metu, pasakoju, kaip sekėsi viena ar kita užduotis“, – pasakojo devintokė Deimantė.

Telefonai ne tik mokinių draugai, bet ir priešai
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Loreta Kulienė pasakojo, kad telefonų ir kompiuterių neigiama įtaka išties jaučiama: „Jei pažvelgtume keletą metų atgal, raštingumas dabar yra išties suprastėjęs. Mokiniai nebededa taškų ant ė, pamiršta nosines ar paukščiukus virš č, ž, – ir tai tikrai ne dėl nežinojimo, o dėl nuolatinio bendravimo telefonais ne lietuvių kalba. Ne tik kad rašo nelietuviškais rašmenimis, bet dar ir trumpindami“.
Pedagogė pastebi, kad neigiamą įtaką mokymosi rezultatams daro toli gražu ne tik telefonai ar kompiuteriai, bet ir literatūros neskaitymas: „Privalomos literatūros visiškai nebeskaito, renkasi sutrumpinimus ar analizes internete. Laisvalaikio su knyga šiuolaikiniai vaikai jau nebeįsivaizduoja“. Pasak lituanistės, dažniausiai prasti raštingumo ir mokymosi rezultatai pasireiškia 7-oje ar 8-oje klasėje: „Vaiku tėvai dažniausiai labiausiai rūpinasi iki penktos klasės, o po to vadelės atleidžiamos, manoma, kad jis jau pakankamai savarankiškas, kad galėtų už savo mokymąsi atsakyti pats – nieko panašaus, tokiame amžiuje, paauglystės laikotarpiu, kontrolė dar labiau reikalinga“.
L. Kulienė pastebi, kad mokiniai ne tik mažai bendrauja tarpusavyje, bet ir su tėvais: „Ne vieno tyrimo metu buvo fiksuota, kad tėvai su vaiku per dieną bendrauja 5-7 minutes – tai labai mažai. Būtent dėl šios priežasties labai dažnai mokiniai anoniminių apklausų metu atskleidžia, kad iškilusias problemas pirmiausia sužino draugai, bet ne tėvai“.