Daivos Stonkuvienės šilkinis „Mano“ – visiems ir kiekvienam

Tiek gėlių, kiek praėjusį penktadienį, Palangos viešosios bibliotekos erdvės seniai bebuvo mačiusios. Gėlės žydėjo eksponuojamuose šilko paveiksluose, gėlės žydėjo itin gausiai į biblioteką susirinkusiųjų rankose, kurie atėjo čia pasveikinti dailininkės, Senosios gimnazijos dailės mokytojos Daivos Stonkuvienės, tądien atidariusios trečiąją personalinę parodą.

Paroda „Mano“
„Gyvenu prie jūros nuo dešimties metų, – rašo parodos anonse darbų autorė D. Stonkuvienė. – Palanga mano jau trisdešimt septynerius metus. Palangos senoji gimnazija – mano darbovietė dvidešimt treji metai. Esu dailės mokytoja, tapau ant šilko, mano „Šilko klubui“ – jau penkeri. Auga ketvertas nuostabių mano vaikų. „MANO“ – jau trečioji autorinė paroda, iškeliaujanti gyventi savarankiško gyvenimo“.
Padėti išlydėti trečiosios D. Stonkuvienės personalinės parodos savarankiškam gyvenimui susirinko gausus būrys jos bičiulių, kolegų iš Senosios gimnazijos, mokinių – tiek gimnazistų, tiek „Šilko klube“ tapybos ant šios įstabios medžiagos paslapčių besimokančių moterų. Ir visi tie, kas žino autorės darbus, kartojo: „Taip, iš šių darbų žiūri Daiva, taip, tikrai ši paroda – jos, ir su niekuo to nesupainiosi“.

Sveikinimai, sveikinimai...
„Labai simboliška, kad ši paroda atidaroma tokiu metu: lygiadienis, Žemės diena, Vandens diena – viskas greta. Su Tavo pavasariu, miela Daiva“, – sakė sveikinimų ir linkėjimų maratoną pradėjusi Senosios gimnazijos kūno kultūros mokytoja ekspertė Dalia Rakauskienė, perskaičiusi kolegės lietuvių kalbos mokytojos ekspertės poetės Elenos Karnauskaitės eilėraštį „Žiemos etiudas“ bei perdavusi jos linkėjimus parodos autorei.
„Jau kabinti šią parodą buvo didžiulis malonumas, nes biblioteka pražydo taip pasiilgtomis pavasario spalvomis, – kalbėjo Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Aura Banevičienė. – Labai džiaugiamės, kad galime jus pasveikinti su trečiąja paroda. Ir galiu pasakyti, kaip mes jus vadiname: tiesiog šilko Daiva“.

„Negaliu nepiešti“
„Ko gero, teisingausia yra viską planuoti. Gimus Gabijai, užsisakiau bibliotekos salę, nes suplanavau, kad lygiai po dviejų metų surengsiu trečiąją autorinę parodą. Laiko tikrai pakako, nors paprastai būna, kad iki parodos atidarymo autoriui, lyg tiems studentams, vis pritrūksta paskutinės nakties. Šįkart buvo ne taip, ir prieš jus – mano dviejų metų kūriniai“, – kreipėsi į susirinkusiuosius pati parodos autorė.
Kodėl paroda pavadinta „Mano“? D. Stonkuvienė prisipažino, kad darbinis parodos pavadinimas buvo „Žiedas“. Tai, jos nuomone, geriausiai atspindėję visus darbus. Jeigu pirmoji paroda vadinosi „Rožių šilkas“ ir buvusi, pasak dailininkės, „bendro pobūdžio“, antrosios darbai buvę probleminiai, atspindėję pačius įvairiausius pamąstymus. „Tada ir Gabiją sau nusipiešiau. Dabar to jau nebepiešiau“, – pajuokavo D. Stonkuvienė.
O dabartinis parodos pavadinimas gimęs tada, kai tapomus darbus išvydo dailininkės draugė, kuri, apžiūrėjusi juos, pasakė: „Žinai, Daiva, TAVO“. Paskui autorė gavo vienos bičiulės laišką, kuriame būta tokio įvertinimo: „Tai vėl grįžai į savo stilių?“
„Pasižiūrėjau aš į savo darbus, ir supratau: tikrai mano. Čia yra mano poilsis. Juk, be to, yra šeima, darbas, „Šilko klubas“, patys įvairiausi projektai. Tapydama gi galiu pabūti su savimi, tad visa, ką matote – išties MANO“, – sakė autorė.
Dailininkė prisipažino, jog prieš parodos atidarymą labai jaudinosi. Nes yra mokytoja, ir jai labai svarbu mokinių – tiek gimnazistų, tiek „Šilko klubo“ narių įvertinimai.
„Nežinau, ar pavyko išlaikyti autoritetą jūsų akyse. Laukiu sprendimų ir kritikos. Tačiau turiu prisipažinti: negaliu nepiešti. Dabar tai supratau. Manau, kad tai supranta ir mano vyras, ir vaikai. Kai piešiu, esu laiminga. Ir manau, kad turiu viską, ko man reikia“, – paatviravo D. Stonkuvienė.

Gėlės ir šypsenos
Sprendžiant iš visų susirinkusiųjų sveikinimų, kritikos dailininkė nesulauks.
„Mylim jus, gerbiam, linkim, kad ir toliau spinduliuotumėte visomis spalvomis. Ačiū, kad esat“, – kalbėjo gausus būrys moterų, prisistačiusių dailininkei „Tavo Šilko klubas“.
„Esu gimnazijos vardu įpareigota pasveikinti tave ir perduoti, kad mes visi visi labai didžiuojamės, kad tu visada pridedi, jog esi Senosios gimnazijos mokytoja. Aš asmeniškai buvau ir tavo pirmosios, ir antrosios parodos atidaryme, ir pamenu, kad per kiekvieną atidarymą šalia tavęs žydėdavo štai toks pumpurėlis. Žinoma, geriausiai kūrybai paskatina meilė. Tad linkiu dar parodų ir dar pumpurėlių“, – rodydama į prie mamos besiglaudžiančią mažąją Gabiją sakė Senosios gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Zinaida Bružienė.
Smagią sveikinimo kalbą pasakė ir dovaną – dailininkės mylimos „proškos“ – kavos – bei šampano butelį įteikė su palaikymo komanda atėjusi gimnazijos teatro mokytoja Rimtautė Radzevičienė, pajuokavusi, jog šampanas skirtas tam, kad jei vyras trukdysiąs tapyti, būtų kuo nuo jo atsišaudyti.
Gėles D. Stonkuvienei teikė ir „Nykštuko“ lopšelio-darželio direktorė Biruta Mazrimienė bei jos pavaduotoja Birutė Remeikienė, pajuokavusios, jog „Nykštukas“ taip pat prisidedąs prie D. Stonkuvienės kūrybos – mat padeda jai auginti vaikus. Ir viso kolektyvo vardu pasidžiaugė, kad ugdymo įstaigą puošia dailininkės bei „Šilko klubo“ moterų darbai. Ir ne tik: „Nykštukas“ jau pasipuošė ir D. Stonkuvienės sūnų darbeliais.
Itin originalią puokštę įteikė Senosios gimnazijos moksleiviai kartu su buvusiu D. Stonkuvienės kolega, dabar vadovaujančiu Palangos moksleivių klubo kūrybinėms dirbtuvėms Raimondu Daukša.
Ir ilgai dar penktadienio vakarą Palangos viešojoje bibliotekoje žydėjo gėlės ir šypsenos bei skambėjo patys gražiausi žodžiai bei linkėjimai Šilko Daivai Stonkuvienei.