Čikagoje „nuskridome“ ir į Saulę, „aplankėme“ Marsą bei Mėnulį

Baigiantis 2017 metams vėl teko viešėti Čikagoje. Internete nuolat godžiai gaudydavome informaciją apie Lietuvos įvykius, o taip pat ir orus, kurie gyventojams, ir net mums, visą rudenį įkyriai stengėsi vis pateisinti mūsų lietingos šalies pavadinimą. Tuo tarpu Amerikoje mes mėgavomės nepaprastai švelnia šiluma, saulėtomis ir visiškai nevėjuotomis dienomis, o jau vakarai, vakarai su cikadų melodijų „muzikiniu“ fonu buvo nepakartojami.
Čikaga per tris mėnesius pabėrė nepaprastai daug ir malonių įspūdžių: šįkart nepasakosiu kaip malonu buvo stebėti ir mėgautis anūkų pasiekimais gimnastikos bei sportinių šokių varžybose, sūnaus organizuotuose medžioklės bei žvejybos renginiuose, tačiau šiandien norėtųsi prisiminti ir su mielais „Palangos tilto“ skaitytojas pasidalinti keturiais šios viešnagės akcentais.
Pirmiausia noriu prisiminti nuostabų Čikagos botanikos parką, kuris gausių ir turtingų rudeninių spalvų fone atrodė tikras gamtos stebuklas. Parkas bemaž prieš šimtmetį įkurtas, kruopščiai prižiūrimas ir kūrybiškai tobulinamas šiandien tapo žinomas kaip vienas iš gausiai lankomų tiek vietinių gyventojų, tiek užsienio turistų populiariausių objektų. Jau parenkant parkui vietą, matyt, buvo atsižvelgta į nepaprastai įdomų daugiau nei 200 akrų ploto arealą. Vietovė išdėstyta sudėtingame reljefe, kur gausu įvairaus aukščio kalnelių, slėnių, akmenynų ir įvairiame lygmenyje tvyrančių vandens telkinių. Žemės ūkio reikmėms toks arealas matyt netiko, tačiau parko sumanytojai perspektyviai įžvelgė ir gana išradingai pritaikė vandens apytakos dėsnius, sukurdami ne vieną ir nepaprastai įspūdingą krioklį bei sraunių upelių sistemą.
Ypatingai tai ryškiai matėsi „Japoniško parko“ dalyje, o jame kartu su specifine Rytų Azijos augmenija į akis krinta ir paprastos mūsiškės pušaitės. Jos, žinoma, suformuotos pagal grynai japoniško įvaizdžio stilių ir sudaro įspūdį lyg tai būtų ne mūsų krašto medis. Pačiose netikėčiausiose tokio parko vietose rasdavome šaunias ir patogias pavėsines, kurios tarp suformuotų ežerėlių, krioklių ir upelių suteikė tikrai palaimingą poilsį.
Maloniai nustebino, kai vienoje parko dalyje užtikome išradingai eksponuojamus tik daržo augalus – kopūstus, batvinius, ridikėlius, salotas ir kitas daržoves. Beje, labai gausiai lankomus plotus. Ypač puikiai atrodė kopūstų spalvinė įvairovė, o jų išradingas ir meniškas išdėstymas kėlė ne tik praktinį, bet ir estetinį susižavėjimą.
Čikagos centre esantis Adlerio planetariumas ir Astronomijos muziejus lankytojų dėmesiui pateikia nuostabią, moksliniu pagrindu sukomplektuotą, autentiškų eksponatų kolekciją. „Dailus“ ir visai nedidukas, tačiau virš 700 kg sveriantis asteroidas, mėnulio uolienos gabalėlis, sėkmingai panaudoti ir jau muziejaus eksponatais tapę kosminių laivų įrangos agregatai, įžymiųjų amerikiečių astronautų garbei sukurti bei įspūdingomis pozomis sustingę skulptūriniai jų portretai ir t.t., ir t.t.
Puikioje muziejaus salėje lankytojams rengiamos nuostabios virtualios kelionės. Visiškai nesitikėjau tokio įspūdžio, tačiau šiuolaikinėmis technologijomis apginkluota demonstravimo įranga kiekvienam dalyviui suteikia tokį pojūtį, tarsi stebėtų realią kosminę erdvę. „Nuskridome“ į Saulę, „aplankėme“ Marsą, Mėnulį, o toliau jau nebesinori minėtus veiksmažodžius net kabutėmis žymėti. Viskas mūsų pojūčių pasaulyje atrodė taip realu, o ypač, kai sukinėjomės po Paukščių taką, po įvairių galaktikų centrus, stebėjome netgi tokį vaizdą, kai vieną tokių kosminių objektų siaubingai praryja Juodoji visatos skylė. Po to sėkmingai grįžome į Žemę ir „atsipaipaliojome“ muziejaus salėje.
Iš Antikos epochos pripažintų septynių pasaulio stebuklų šiandien yra išlikusios tik Egipto piramidės. Žmonės kūrė ir realiai pastatė dar daug nuostabių statinių, kuriuos sugebėjo „žmoniškai“ ir sunaikinti. Kodėl? Mat buvo ne jų kūrinys, kuris potencialiai galėjo konkuruoti su pavydžių kūrėjų naujaisiais sumanymais. Vieną gražią popietę aplankėme Palataine esančią Budos šventyklą ir pavaikščioję po ją įsitikinome, koks tai nuostabus statinys. Apskritai Indija garsi savo puošniomis šventyklomis ir, matyt, ši tauta labiau tokiu specifiniu būdu išreiškia savo dvasinio pasaulio turinį. Pastaraisiais dešimtmečiais į JAV atvyko daug emigrantų, kadangi jie visi anglakalbiai – puikiai šioje šalyje įsikūrė ir atsidėkodami Dievui bei juos priglaudusiai naujajai Tėvynei, papuošė ją savo nuostabia ir neapsakomo grožio šventykla. Kūrinys dar neseniai užbaigtas ir galima manyti, kad jis tikrai bus pripažintas vienu iš tradicinių pasaulio stebuklų.
Kaip ir visos Jungtinėse Valstijose esančios šventyklos, bažnyčios, sinagogos, cerkvės – tai didžiuliai edukaciniai centrai. Matyt ir indų šventykla išlaikė tos pačios paskirties tendenciją, tačiau interjeras mus tiesiog pribloškė išskirtiniu puošnumu ir preciziškumu. Didžiuliai balto marmuro luitai išraižyti taip kruopščiai, kad jais sumontuotose salėse kelia lyg sapnų, lyg Rojaus pojūčius. Ant šildomų marmurinių grindų sėdėdami arba gulėdami žmonės meldėsi, meditavo arba tiesiog čia pat maloniai bendravo. Nepaisant mūsų elgsenos arba įvaizdžio išduodančių detalių, jog mes ne jų tikėjimo, iš indų pusės jautėme visapusišką pagarbą. Kad šventykloje draudžiama fotografuoti, buvome mandagiai įspėti dar paliekant savo apavą rūbinėje.
Dar norėtųsi paminėti vieną Čikagos garsų objektą – tai nuostabus restoranas „Medieval Taims“ (viduramžiai). Jau seniau viename rajone pastebėjau šauniai atrodantį viduramžiško stiliaus pastatą. Vokietijoje, Čekijoje, Olandijoje ar Ispanijoje – normalus architektūrinis arba istorinis statinys, tačiau Amerikoje – kažkas neįprasto. Kai tik pasidomėjau kas jame, anūkai suorganizavo apsilankymą šiame originaliame restorane. Stiprių pojūčių mėgėjams – teatralizuotas renginys su sočiu maitinimu ir giros degustavimu. Vėliau pilies menėse galima ir individualiai pasivaišinti. Be to, visos galimybės įsigyti viduramžiškų ginklų, skydų, šalmų ir kitokių suvenyrų.
Pasirodo, kad ne visada galima bilietus čia gauti, nes yra tik du spektakliai: dieninis ir vakarinis. Šio spektaklio tema – karalius ieško savo dukrai gero žento, jaunikių daug, visi šaunūs ir čia visos galimybės pademonstruoti savo kovinę parengtį. Tradicinėje smėlio arenoje – tikras riterių turnyras: lūžta ietys, skamba plienas, lekia kibirkštys, žvengia žirgai, o komentatorius dar primena: „Please, don‘t try this at home“ (Prašome, nebandykite to daryti namie).

Donatas ŽUOLYS