Bronius Martinkus: „Geriausiai jausiuos, jeigu dirbsiu ir būsiu naudingas“

Netikėtas infarktas ir širdies stentavimas privertė miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Bronių Martinkų atsisakyti cigaretės, daugiau valgyti žuvies, širdininkams naudingos dėl savo omega sočiųjų rūgščių, mažiau viską „imti į galvą“ ir džiaugtis kiekviena diena, bet į gydytojų patarimus vengti streso miesto politikos veteranas atsako juokdamasis: „Mažiau stresuosiu, jeigu dirbsiu – būsiu kam nors naudingas“. B. Martinkus tikisi, kad, naujoje savivaldybės administracijoje vietos atsiras ir jam, nors prisipažįsta, kad politiškai esąs „nuogas“ – be jokio partinio užnugario.

Tapo krepšinio klubo aistruoliu
Pastačius Palangoje universalią sporto areną ir joje kamuolį gainiojant „Palangos“ krepšininkams, B. Martinkus stengiasi nepraleisti nė vienų miesto reprezentacinės komandos varžybų.
„Surinkti pilną salę žiūrovų kol kas nepavyksta, bet jos atsiradimas gerokai kilstelėjo kurorto sporto renginių lygį. Tikiu, kad ji, kartu su renovuotu stadionu šalia, taps pagrindine treniruočių baze šalies krepšinio nacionalinei rinktinei, taip pat futbolininkams. Tikiu, kad artimoje ateityje pamatysime LKL žaidžiančius ir „Palanga“ krepšininkus“, – sakė B. Martinkus, kuris praėjusią savaitę kartu su ištikimiausiais komandos gerbėjais stebėjo „Palangos“ pirmąją pergalę atkrintamosiose rungtynėse prieš Joniškio „Delikatesą“.
Prisimindamas salės statybą, B. Martinkus sakė, kad ji buvusi „ypatinga“, nes „spaudė“ itin griežti projektavimo ir finansavimo terminai. „Praktiškai paskutinę termino naktį projekto dokumentai buvo vežami į Varšuvą, kad projektas suspėtų pretenduoti į Europos Sąjungos regioninio bendradarbiavimo fondų pinigus. Teko visiems nemažai pasinervinti, – prisipažino infarktą patyręs, bet po negandos visiškai jėgas atgavęs žvalus vyras. – Man sporto komplekso pastatymas yra brangiausias statinys mano „dūšiai“.
Vis tik, kad sporto arena su stadionu būtų visiškai funkcionalūs, pasiruošę priimti aukšto meistriškumo sportininkus, reikia paskubėti pakloti bėgimo takelių naują dangą – šie darbai „užstrigo“. Kaip sako B. Martinkus, dėl didelės orų kaitos.
„Iki birželio privalome tai padaryti, nes liepos mėnesį Palangoje numatytas šalies lengvosios atletikos čempionatas“, – sakė savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas.
Palangos planuose – ir uždaros, su dirbtine danga futbolo aikštės statybos.
„Turėdama universalią sporto salę, plaukimo baseiną ir stadioną, Palanga taps labai stipria sporto baze, – įsitikinęs B. Martinkus. – Tai – realu, pastaraisiais metais Palanga įveikia bet kokį aukštį, kurį, beje, ji sau nusistato“.
Palangiškis teigia, kad būtent tai – itin sparti naujų infrastruktūros objektų statyba – geriausiai apibūdins savo kadenciją baigiančią savivaldybės administraciją: „Įvertinkime visi, kas padaryta – ir Kurhauzas, ir sporto salė, ir kempingas, ir daugybė gatvių sutvarkyta, tai – daug“.

„Geriausias statybininkas mieste – aš“
Jau balandį bus suformuota nauja savivaldybės administracijos vadovybė – jos direktoriaus ir pavaduotojo pareigybės yra politinio pasitikėjimo.
Kad Akvilė Kilijonienė liks vadovauti savivaldybės administracijai, neabejojama: rinkimų naktį tai „Palangos tiltui“ patvirtino ir meras Šarūnas Vaitkus. Kam bus patikėta jos pavaduotojo ar pavaduotojos kėdė, kol kas neaišku.
Paprašytas apžvelgti ketverius bendro darbo metus su A. Kilijoniene, B. Martinkus sakė: „Nebuvo sunku kartu dirbti. Pasižiūrėkite, kiek strėlių anskčiau lėkdavo į administracijos vadovų pusę, kiek kibirkščių jų sprendimai įskeldavo – savo darbą baigiančioje kadencijoje to beveik nematėme“.
Kuo labiau Palangos meras pasitikėjo: bendrapartiete administracijos direktore A. Kilijoniene ar „ūkininku“, „dešiniąja ranka“ B. Martinkumi? B. Martinkus juokėsi, išgirdęs tokį klausimą: „Didžioji dalis, kaip jūs sakote, ūkinių darbų, tenka man, Akvilė labiau kuruoja kadrų, savivaldybės politiką“.
Nors Palangoje vyksta daug statybų, plytas mūrija ir tinkuoja daugiausiai plungiškiai, telšiškiai, kitų savivaldybių įmonės, bet ne palangiškiai. „Atvirai sakau, negalėčiau įvardinti aiškių priežasčių, kodėl taip yra, bet, neslepiu, man tai nėra priimtina. Turime gerų statybininkų ir Palangoje“, – sakė B. Martinkus.
Kad priežastys gali glūdėti mero Š. Vaitkaus sprendime statybos darbus mieste patikėti kitiems, o ne Palangos statybų bendrovėms, iki praėjusių rinkimų siejamomis su viena politine jėga Palangoje, pašnekovas nei pritarė, nei paneigė. „Nežinau, kodėl taip yra, – sakė pavaduotojas. – Su meru apie tai nesame šnekėję“.
Paklaustas, kuris meras – Š. Vaitkus ar Vytautas Stalmokas – geriau išmano statybas, B. Martinkus gardžiai juokėsi: „O kokio atsakymo gi jūs iš manęs tikitės? Aš geriausiai jas išmanau“.
Su konservatoriais rinkimų naktį jų rezultatų laukęs buvęs vienas kurorto Liberalų sąjūdžio aktyvistų kratė galvą: „Ne, konservatorių gretų nepapildžiau. Esu laisvas. Kadangi ketverius metus dirbome nesipykdami, buvo smalsu iš pirmų lūpų sužinoti, kaip sekasi bendražygiams. Išvydęs rinkimų rezultatus, lengviau atsikvėpiau: darbai Palangoje bus tęsiami. O ką joje daryti, tikrai yra daug“.

Palanga – kitokia, ir visi tai pastebi
Tarp būtiniausių Palangai darbų artimoje perspektyvoje B. Martinkus mato ir uždaro futbolo maniežo, plaukimo baseino statybas, ir gatvių tvarkymo darbų tęstinumo užtikrinimą.
„Mano žmona, kaip ir daug kitų palangiškių, iki šiol važinėjo plaukioti į Klaipėdos baseiną. Jūroje ir vaikų neišmokysi plaukioti“, – sakė redakcijos svečias.
Rinkimus triuškinančiai laimėjusių konservatorių programoje, anot jo, „labai daug“ gerų dalykų, kurie visi, jis įsitikinęs, bus įgyvendinti, bet Palangą į naują lygį kilstelėtų pastato Vytauto g. 170 atgaivinimas. „Detalusis sklypo planas, žinia, yra patvirtintas. Būtina rasti investuotojus“, – sako B. Martinkus.
Jis sako, kad žmonės – ir vietiniai, ir svečiai – vertina tai, kas vyksta Palangoje.
Bet priminus, kad konservatoriai į savo rinkimų programą neįtraukė kai kurių anksčiau svarstytų ambicingų sumanymų – pastatyti Vandens parką, lietuvišką „disneilendą“ ar įsteigti inovacinių verslų ekonominę zoną laisvoje teritorijoje prie Palangos oro uosto, B. Martinkus šyptelėjo: „Roma taip pat per vieną dieną nebuvo pastatyta“. Bet tam, anot jo, turi būti tinkami investuotojai. „Esu matęs ir girdėjęs daug įvairių investicinių pasiūlymų, planų, „rožinių“ ir kitų spalvų – dauguma nori žemės, nuolaidų, bet kai reikia realiai atverti piniginę ir patiems prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus, žiūrėk, ir planai jų dažnai keičiasi“, – pastebėjo B. Martinkus.
Pasak jo, mažai Palangai reikia taikliai įvertinti ne tik galimus investuotojus, bet ir geopolitinę situaciją. „Visi puikiai žino, kokia iki šiol buvo Palangos lankytojų struktūra. Jeigu išvykus rusams nebūsime radę naujų turizmo nišų, o pastatysime didelį vandens parką, kas jame pliuškensis? Todėl šią akimirką yra racionalu kalbėtis apie plaukimo baseino, labiau orientuoto į vietos žmonių poreikius, statybą. Tai ir yra daroma, – pabrėžė savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas. – Savivaldybė yra atvira visiems investuotojų pasiūlymams“.
Geriausiais įgyvendintais investiciniais projektais Palangoje B. Martinkus laiko viešbutį „Palanga“ ir SPA Šventojoje – „Energetiką“. „Kiti – smulkesni projektai. Man ypač džiugu, kad mano paminėti projektai buvo finansuoti išimtinai investuotojų pinigais, nelendant į valstybės programas ar europinius fondus. Tenka pripažinti, kad, pavyzdžiui, Druskininkuose yra daugiau tokio tipo investicijų. Bet valdžios ir verslo santykis yra vystomas ir tai gali trukti ne vienerius metus“, – sakė B. Martinkus.

1990–1995 metų miesto Tarybos pirmininkas
Anot jo, Druskininkų didžiausias privalumas yra tai, kad jų neslegia žemės grąžinimo klausimų kupra. „Palanga iki šiol nėra grąžinusi žemės bene 800 žmonių. Kol nesame baigę restitucijos, tiesiog neturime laisvos žemės pasiūlyti investuotojui.
Tai – didelė Palangos problema, – pabrėžė pašnekovas. – Dėl jos Palanga per metų metus matė bene didžiausią šalyje architektų kaitą. Suskaičiavau, kad per Nepriklausomybės metus pasikeitė 14 miesto vyriausiųjų architektų. Tai daug ką pasako“.
Sunkiausia dirbti, B. Martinkus prisipažino, buvo 1990–1995 metais, kuomet, anot jo, įstatymai keitėsi beveik kiekvieną dieną. „Dabar jokio spaudimo nebuvo, o tuomet į kabinetą įžengdavo koks nors KGB viršininkas ir spausdavo priimti vieną ar kitą sprendimą. Ypač dėl sklypų, buto skyrimo vienam ar kitam saugumiečiui. Atsilaikiau“, – teigė buvęs miesto Tarybos pirmininkas.
Bet jis giria 1990–1995 metų miesto Tarybą. „Tuomet jokio partiškumo nebuvo. Žmonės dirbo iš idėjos. Devyni iš dešimties Tarybos narių buvo Sąjūdžio kandidatai“, – tvirtino B. Martinkus.
Ar atsiras naujoje savivaldybės administracijoje vietos ir jam, miesto politikos veteranui? Šešiasdešimtmetį gegužę švęsiantis vyras sako, kad apie tai negalvojąs: „Pirmiausia noriu gražiai pabaigti šią kadenciją. Minėsiu netrukus savo aštuonerių metų nepertraukiamo darbo savivaldybės administracijoje metines. Mano paskutinė darbo diena bus, kai įvyks pirmasis naujosios Tarybos posėdis. Padėsiu savo įgaliojimus ant stalo ir....“
Paklaustas, ar norėtų ir toliau darbuotis viešajame sektoriuje Palangai, B. Martinkus neslėpė, kad norėtų. „Norisi, kad darbai Palangoje nesustotų, kad galėčiau prisidėti prie naujų projektų įgyvendinimo. Jeigu pakviestų mane dirbti ir naujoje savivaldybės administracijoje, neatsisakyčiau, – sakė B. Martinkus. – O jeigu nepakvies, irgi labai neliūdėsiu – suvokiu, kad pareigos yra politinio pasitikėjimo“.
Politinio palaikymo B. Martinkus neturi: ne vienerius metus grojęs „vienu pirmųjų smuikų“ Liberalų sąjūdžio Palangos skyriuje, neištvėręs, kaip jis sako, „vieno žmogaus“, buvo priverstas palikti partiją.
Beje, B. Martinkus buvo sulaukęs ir Vyriausios tarnybinės etikos komisijos nuobaudos – ji taip pat pagreitino jo išėjimą iš skyriaus.

Palangos politikoje nėra stiprių lyderių
„Man labai gaila, jog teko su skyriumi atsisveikinti, juolab, kad man teko nemažai prisidėti prie jo kūrimo. Manau, kad skyrius, kaip sakau, „mano laikais“ buvo stiprus. Mano didžiausia klaida buvo pernelyg didelis patiklumas ir pasitikėjimas kitais žmonėmis šalia, – mįslingai kalbėjo liberalių pažiūrių neslepiantis palangiškis. – Tiksliau, vienu žmogumi. Puikiai žinote, apie ką aš kalbu. Buvau linkęs juo pasitikėti, kai mane daugelis jau buvo įspėjęs laikytis nuo jo atokiau“.
Kad liberalai, ryškiai švystelėję šalies politikos danguje per šiuos savivaldybių Tarybų rinkimus, ne ką pešė Palangoje, jis aiškina, kad skyriaus branduolys – žmonės, kurie jį kūrė, dėl valdžios grumtynių skyriuje bei jungiantis Liberalų ir centro, Liberalų sąjūdžio skyriams, paliko aktyvią politiką. „Tiksliau – buvo priversti pasitraukti. Skyriaus gelbėjimo pastangos, kaip matote, nedavė rezultatų“, – sakė B. Martinkus.
Anot jo, atvykėlis skyriaus pirmininkas, kuriuo, balsavimas parodė, palangiškiai kol kas nelinkę pasitikėti (Arūną Štarą, skyriaus pirmininką, rinkėjai nureitingavo iš pirmos į penktąją liberalų sąrašo vietą, – aut.) nėra pagrindinė kurorto liberalų pralaimėjimo priežastis.
„Savo rinkimų kampaniją jie strategavo kritikuodami merą, bet rinkimų rezultatai rodo, kad tai nebuvo veiksminga. Liberalų retorikoje ne aš vienas pasigedau konstruktyvumo ir naujų idėjų“, – sakė B. Martinkus.
Vienas buvusių kurorto liberalų ramsčių įsitikinęs, kad Palangoje yra didelė stiprių lyderių problema. „Pažiūrėkite, kokie yra mūsų partijų skyrių lyderiai. Prisitaikę prie aplinkos, susirūpinę savo gerove arba, kaip, pavyzdžiui, „tvarkiečių“ pirmininkė Aldona Stasiulaitienė, tiesiog mažai kam žinoma, išskyrus tuos, kam teko susidurti su teismais. Pažiūrėkite, ar daug kas ką nors girdėjo iki rinkimų apie „darbiečius“? Rinkėjai aiškiai parodė – ir per šiuos, ir per praėjusius rinkimus, – kad jie nepasitiki A. Stasiulaitiene – nureitingavo ją žemyn, bet į ranka tai numojo ir partijos vadovybė, ir patys skyriaus nariai. Kita vertus, kuo pakeisi, jeigu nėra kuo. Tai – skyriaus problema”, – svarstė B. Martinkus.
Jis sako, kad socialdemokratai taip pat nepasinaudojo partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus ir socialdemokratų populiarumu. „Dano Palucko problema, matyt, didžiausia ta, kad jis – vis dar naujas daug kam žmogus Palangoje. Tą žino ir partijos pirmininkas. Kad jis yra „Palangos butų ūkio“ direktorius, jam taip pat tai nepridėjo rinkimuose populiarumo. Elenos Kuznecovos šuolis iš dešinės į kairę žmonėms taip pat nepadarė įspūdžio“, – dalijosi įžvalgomis kurorto politikos veteranas.

Infarktas pakeitė gyvenimo būdą
Kad konservatoriai turės Taryboje absoliučią daugumą, B. Martinkus vadina „neblogu dalyku“: „Yra pavyzdžių, kur savivaldybės su absoliučia dauguma Taryboje labai pavyzdingai tvarkosi. Gal prieš šešetą metų lankėmės su savivaldybės delegacija Ventspilyje, kuris buvo pateikiamas kaip gero administravimo pavyzdys. Nustebau, kai išgirdau, kad tuometinėje miesto Taryboje dirbo vienos partijos atstovai. Latviai džiaugėsi, kad dėl to jie neturį problemų ir ginčų“.
Kita vertus, anot jo, jeigu daromi blogi darbai, o nėra kam jų sustabdyti, irgi yra blogai. „Bet naujosios daugumos politikai yra labai patyrę, tikiu, kad taip neatsitiks. Žmonių, kurie neleis daugumai ramiai miegoti bus ir šioje Taryboje“, – sakė pašnekovas.
Infarktą išgyvenęs vyras, atvirai kalba ir apie savo sveikatos bėdas. „Tikiu, kad visos bėdos jau praeityje. Po infarkto praėjusių metų rugpjūtį man atliko stentavimą (kraujagyslės išplėtimo zondu) – tai mane ilgam „išvedė iš rikiuotės“. Tai gali nutikti kiekvienam. O infarktas, žinia, „jaunėja“ – gviešiasi vis jaunesnių“, – pasakojo B. Martinkus.
Jis prisipažino, kad negalėjęs gyvenime pagalvoti, jog infarktas kirsiąs būtent jam. „Gal genai buvo kalti, gal gyvenimo būdas, o gal streso ir įtampos buvo tuo metu daug“, – dabar svarsto visiškai jėgas atgavęs vyras.
Infarktas atslinko netikėtai, siųsdamas daug keistų ženklų – pradžioje maudė ranką, rodėsi, tarsi kažkas kaulą maigė, prakaitavimas buvo didesnis.
„Džiaugiuosi, kad esu vėl pilnas jėgų, darbingas, tik psichologiškai sunku kol kas, – prisipažino vyras. – Gydytojai mane užtikrino, kad baimė praeis per tam tikrą laiką“.
Po infarkto Bronius visiškai metė rūkyti, stengiasi valgyti daugiau žuvies, vaikščioti daugiau pėstute. „Visą gyvenimą labai aktyviai gyvenau. Nieko nedaryti man, ko gero, būtų nepakenčiamas išbandymas. Todėl sakau, kad daugiau stresuočiau, jeigu nieko neveikčiau. Geriau jausiuosi, jeigu būsiu naudingas aplinkiniams, miestui“, – šypsojosi B. Martinkus.