Gyvi Palangos langai. Likimų žymės

Nužvalgant pastaruosius 30 metų nuo jau Palangoje kantriai užsiaugintos savosios „Žurnalistinės kopos“ istoriniu-kraštotyriniu žvilgsniu aš visai rimtai nepavydžiu palangiškių gerbiamam istorikui, neišdidžiam lauktojo mūsų Palangos krašto muziejaus direktoriui Jūračiui Viktorui Liachovičiui. Kažin, ar jis dabar ramiai miega? Mintys gręžia galvą spiečiais („gali apsivalyt nuo šiukšlių, bet kaip apsivalyti nuo minčių?“), kurie eksponatai – „pirmasvarbiai?“, „ką – kur – kodėl – kaip?“
Vilniuje 1967-1970 metais ir Palangoje 1986-1992 metais man daug literatūrinių, gyvenimiškų patarimų negailėjo žinomas poetas Eugenijus Matuzevičius. Eilėraštyje „Įrašas dienoraštyje“ jis štai ką teigia:
...O reikia, kad išmoktų žodžiai
Prie visko prisiliest –
Prie medžio, prie akmens, prie grumsto,
Prie karsto ir naujagimio,
Prie duonos vyno ir širdies.

O reikia, kad išmoktų žodžiai
Įkvėpti sau gyvybės ir kitiems,
Kad būtų jie
Tarp mūsų, mūmyse –
Ir klevo šlamesy, ir lauko vagoje,
Ir daiktuose, ir prakaito laše,
Ir meilėje, ir liūdesy,
Ir vakarinio žiburio šviesoj...

Tegu ateis
Tie žodžiai tartum sielos
Į mūsų likimus,
Į poemas, į darbą, svajones,

Tegul ateis
Ir prisilies prie visko,
Ką tu norėtum dovanų
Žmonėms palikt.
(Iš knygos „Variacijos ir sugrįžimai)

Poetas labai mylėjo jūrą ir Palangą, gerbė palangiškius. Čia daug tikrumo. Laimei, patyręs istorikas ir Palangos – Klaipėdos kraštų, Vakarų Lietuvos praeities žinovas, ne tik teoretikas, bet ir praktikas, eruditas J. Liachovičius darniai tardamasis su palangiškiais, ir mokslo žmonėmis, patikimai valdydamas šiame krašte irgi žinomą „ARPĄ“, sandėliuose peržiem atskiriantį grūdus nuo pelų, suinteresuotiems bendruomenės nariams padedant atras optimalius teoriškai jau regimo muziejaus egzistencinius variantus. Praktiškai jam, nėra abejonės, gal padės, talkins ir kiti bendruomenės nariai iš miesto bibliotekos, kurios Kraštotyros skyriuje B. Spevakovienė sava kantrybe jau yra susisteminusi kitų asmenybių (E. Adiklienės, A. Lukauskytės po kruopą sukauptus) viešuomenei prieinamus neplonus Palangos istorijos ir žmonių gyvensenos klodus, daiktus, metraščių puslapius. Daug vertingo yra Šventosios ir Palangos mokyklose, darbo kolektyvuose ir žinoma „laikraštienoje“. Mes tikime vienas kitu. Buvo labai malonu 2008-2011 metais giminiškai padirbėti miesto Kultūros skyriuje etnokultūros taryboje. Gerbkime galutinį rezultatą: pakrančių gyventojų istorija (žinoma, ir dabartis) yra vertingiausia Palangos valiuta, lobiai. Palanga irgi pagaliau kuria savą muziejų. „Anapilis“ – kaip tik ta vieta, kur jam ir būti. Tereik... sąžiningai ir kantriai dirbti. Betgi Palangos „Avilio bitės“ žino kelius, kaip su nektaru nuo žiedų grįžti atgal ir korius užpildyti medumi. Brangūs net Liepoja–Memelis pakelės griovyje surasti akmeniniai kelio riboženkliai, nes jie irgi yra Nuėjusių amžių „Palangos žmonių kilometrai“, kuriuose tebėra GYVENIMAS. Palangos istoriniai langai verti visuotinio dėmesio, nes juose yra didelė, neatsiejama dalis ne tik Lietuvos valstybei bet ir Europos žemynui, Baltijos šalims aktualių ir rūpimų „inkliuzų“, prasmingų žmonių veiklos pėdsakų, unikalių likimų žymių. Ir jos atsiskleidžia labai netikėtai, žinoma, „priversdamos“... vis naujų klaustukų. Tuo įdomūs smalsuolių tyrėjų, ne tik istorikų, archeologų, bet ir žurnalistų, eseistikos kūrėjų takai, net žolynuose vos įžiūrimi šunkeliukai ar senučiai namo pamatai, buvusiame kieme besivoliojanti raudonžandė plyta, juodų – raudonų serbentų krūmai Anaičių – Nemirsetos – Šaipių apylinkėse ar krosnies ketaus durelės su užrašu „RIGA“ buvusios žvejų sodybos ant jūros kranto vietoje, nuo Būtingės nužvalgant jau Latvijos valstybės pusėje dėmesio vertesnius daiktus ir objektus, kuriems anksti dėti žymą – „Atliekų rūšiavimas“. Protas pakužda, jog didžiausi lobiai, turtai, istoriniai klodai, liudijantys žmonių gyvenimus, būdą, tradicijas, buities rakandus, gyvento Laiko „pilną kraujo vaizdą“, atsiveria ir pelkynuose, ir smėlynuose, ir seno miško viduryje, ir Baltijos dugne. Visa žygeivio kraštotyra. Tautotyra. „Viešpatie, kaip tai įdomu ir smagu, kad taip šūkteliu savyje ne aš vienas. Tuo pačiu sau įrodžiau, kad žodyje TIKĖJIMAS glūdi gili „kaip šulinys prasmė TIKĖJIMAS“.
Redaktoriaujant „Palangos“ laikraštyje 1991-1992 metais labai šiltai, bičiuliškai bendravome su miesto tarybos nariais, iš kurių ne tik savo vyresniu amžiumi, bet ir išmintingu smalsumu už mano redaktoriavimą tvirtai balsavęs, tiesos faktų paieška išsiskyrė Stasys Šabanas. „Redaktoriau, aš irgi laikraščiui parašysiu. Man rūpi Palangos istorija, aš ne tik sodininkas. Vieną mano straipsnį 1989 metų birželio 2-8 dieną jau išspausdino laikraštis „Vasara“, – pasidžiaugė vyriausiasis miesto Tarybos narys S. Šabanas, sau ir visiems Vakarų Lietuvos skaitytojams nušvietęs po sovietinės cenzūros daugeliui nežinomus (gal profesionaliai ginčytinus?) Palangos istorijos faktus. Bet džiaukimės tuo, jog Palangos gyventojas, o dar miesto Tarybos narys, neabejingas vietai, kurioje gyvena, nori sužinoti viską, „Kas yra kas“ ir „Kas yra Nekas“.
Štai šis S. Šabano straipsnis – „Palangos grąžinimas Lietuvai“ arba „Žiupsnelis žinių apie Palangą, pasitelkus seną atmintį ir dokumentus“:
„Palanga nuo atmenamų laikų priklausė Lietuvos valstybei. Po 1792 m. Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo ji teko Rusijai. 1819 m. vokiečių baronų prikalbėtas, Rusijos caras Aleksandras I Palangos kraštą politiniu ir administraciniu atžvilgiu priskyrė Kuršo gubernijai.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. Palangą okupavo vokiečių kariuomenė. Vokietijai karą pralaimėjus, 1918-1920 m. iš užimtų Pabaltijo kraštų pakrikusi vokiečių kariuomenė buvo išvyta. Palanga su apylinkės kaimais kaip Kuršo kraštas buvo inkorporuotas į susikūrusią nepriklausomą Latvijos Respubliką.
Nurimus Lietuvoje kovoms dėl nepriklausomybės, tuojau buvo imtasi diplomatinio darbo ir pradėta tartis su draugiška Latvijos Respublikos vyriausybe dėl Palangos krašto grąžinimo. Tarpvalstybinė abiejų šalių komisija Palangos kraštą kaip Lietuvos pajūrio langą į platųjį pasaulį, mainų aktu sugrąžino Lietuvai.
Artėjo Palangos perdavimo diena – 1921 m. kovo 31 d. Palangos gyventojai nerimavo belaukdami, ruošė trispalves vėliavas, pynė vainikus, puošėsi ir rengėsi šventei. Džiūgavo visa tauta. Šventės išvakarėse kaimyniniame Kretingos mieste matėsi daug atvykusių žmonių. Kovo 31 d. rytą į Kretingos geležinkelio stotį skubėjo traukinys po traukinio, pasipuošę vėliavomis bei vainikais. Tai svečiai iš laikinosios sostinės Kauno, aukšti valstybės vyrai, kariuomenės daliniai ir daugybė publikos.
Apie 10 val. išsirikiavo kilometrinė iškilminga eisena, kuri su orkestrais bei dainomis nužygiavo, kaip žemaičiai sako Palungos – svieto pabungos link. 12 val. eisena sustojo prie buvusios Lietuvos–Latvijos sienos – už Pryšmančių dvaro. Latvių sienos sargybos karininkas perdavė kariuomenei raportą ir tuojau pasišalino. Kariuomenė peržengė sieną, eisena nužygiavo toliau.
Pakelėse visur buvo pristatyta garbės vartų, rinkosi būreliai žmonių. Tuo pat laiku virė gyvas judėjimas ir Palangoje. Latvių administracija miesto apsaugą, įgaliojimus perdavusi gyventojų laikinajai apsaugos milicijai, prieš 13 val. išvyko per sieną.
Palangiškiai organizuota eisena išėjo toli už miesto pasitikti eisenos iš Kretingos. Dar toliau pasitikti išvažiavo didelis pilnutėlis autobusas, prilipęs klaipėdiečių lietuvių veikėjų su iškelta didžiule Mažosios Lietuvos trispalve vėliava. Dvi iškilmingos brolių eisenos atėjo viena į antrą.
Visų širdys ėmė smarkiai plakti, suliepsnojo begalinio džiaugsmo ūpu, o tam didžiam džiaugsmui lyg akomponuodama, ir gamta buvo nepaprasta: suko verpetus smarkus vėjas, lenkė prie žemės medžius, o išdidi jūra rito į krantą, lyg pasitikti siųsdama milžiniškas bangas.
Po įspūdingo susitikimo abi eisenos susijungia ir, orkestrų garsams aidint, žengia į miestą. Priešaky – palangiškiai, juos seka eilė atvykusių: gusarų pulko eskadronas, karo mokyklos pėstininkų kuopa, sunkiųjų minosvaidžių baterija, kitos dalys, ilga virtinė automobilių ir minia žmonių.
Bažnyčioje buvo iškilmingai sugiedotos padėkos giesmės. Kunigaištienės Birutės kalne įvyko iškilmingas aktas, kuriame dalyvavo keletas ministrų, kariuomenės vadas generolas Žukauskas, generolas Nagevičius, generolas Plechavičius, daug aukštų karininkų, žymių veikėjų ir minia žmonių. Mūrinėje kalno koplyčioje buvo įmūryta juodo granito istorinė lenta su iškaltu aukso raidėmis užrašu: 1921-III-31. Dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, palangiškių minioms ir svečiams, Lietuvai grįžo Birutės ir Kęstučio dvasia, Palangos kraštas įsijungė į Respubliką.
Po kariuomenės dalių parado kariai nuvyko pajūrin: jūros vandeniu pagirdę žirgelius ir bangose pamirkę savo ginklus, iškilmingai iškėlę ginklus į dangų, pasižadėjo šio Lietuvos kampelio jau niekam neatiduoti.
Pasienio raitelių eskadronas išsiskirstė būriais ir pasuko į sargybą šiaurėn vakarų valstybės sienų link. Palanga, atgavusi savo natūralią reikšmę, auga, gražėja, plečiasi ir virto vienu geriausiu, gražiausiu mūsų kurortu – vasarviete, sustiprindama Lietuvos vakarus“.
Primintina, kad ir 1931 metais Kaune, 4010 egz. tiražu išleistame vyr. štabo spaudos ir švietimo skyriaus leidinyje „Kario kalendorius 1932 metams“, skyriuje „Naujosios Lietuvos istorija“, vienoje eilutėje iš 1921 m. yra užfiksuotas faktas: „...31 d. mūsų kariuomenė įžengė į Palangą“. Taigi, be kareivių retai kas ką laimi.
P. S. Įdomius argumentus šiais klausimais, „ridendamas istorinius akmenėlius“ atkapstė Palangos kultūrinei, taigi, ir dvasinei gerovei daug pasidarbavęs publicistas metraštį-knygą „Šimtmečio istorija. Palangos vandentvarkos ūkis (1908–2008)“ su Leonu Kakavičium parengęs, buvęs drąsus UAB „Palangos vandenys“ vadovas, dabar senjoras – kraštotyrininkas Vitalijus Bernardas Litvaitis. Čia prisiminti irgi reikšmingi faktai apie Lietuvos ir Latvijos ginčą dėl pajūrio ir Palangos, apie ženklią grafo Felikso Tiškevičiaus įtaką.
„...Iki abiejų šalių Nepriklausomybės paskelbimo Palanga priklausė Kuršo gubernijai. Paskelbusi nepriklausomybę Latvija visą Kuršą priskyrė sau, ir Lietuva liko be prieigų prie jūros. Lietuva su tuo nesutiko, reikalavo pajūrio ruožą nuo Nemirsetos iki Šventosios upės atiduoti jos jurisdikcijai.
Ginčą apsiėmė spręsti Tautų Lyga. Anglijos vyriausybė sudarė Arbitražo komisiją ir jos pirmininku paskyrė Edinburgo universiteto profesorių J. Simpsoną, kuris 1920 metų gruodžio pabaigoje atvyko į Lietuvą, apsilankė ir Rygoje. Atvykęs į Palangą profesorius J. Simpsonas apsistojo pas Tiškevičius. Alfredo Tiškevičiaus teigimu, J. Simpsonas užklausė jo tėvo, kaip būtų patogiau suorganizuoti palangiškių referendumą. Grafas Feliksas pasiūlė jį surengti sekmadienį bažnyčioje po pusiaudienio Mišių. Tuomet galiojo šventa taisyklė, kad visi suaugusieji bažnyčioje išklauso sekmadienio sumą. Taip buvo ir padaryta. Klebonas per pamokslą paskelbė, kad po Mišių neskubėtų skirstytis, nes balsavimu bus sprendžiama tolesnė Palangos ateitis. Paklausus, kas už tai, kad Palanga priklausytų Lietuvai – pakilo rankų miškas. /.../ Tokius rezultatus prof. J. Simpsonas perdavė Anglijos Arbitražui“.
Ir dar vieną, ne tik Palangai labai svarbų klausimą 2015 metų išvakarėse, po 25 metų diskusijų, svarstėme su gerbiamu V. B. Litvaičiu. Patraukli šio veiklaus vyro idėja V. Grybo paminklą Birutei ir Kęstučiui statyti, nugriovus „Vaidilutę“. Kas prieš?