Emilija Černeckienė: „Juostos, mano juostelės raibosios...“

„Ji su visais batukais turėtų būti danguje, darbščioji mūsų Emilija, labai gaila jos šnekų, darbų, jos rankų“, – kurorto centre rugpjūčio 21-ąją emocingai išsireiškė „Vieno rietimo ir lino rankšluosčio sesė“, buvusi Palangos miesto tautodailininkų vadovė Onutė Katkienė.
Anot jos, darbščiosios Emilijos audinių rietimais Lietuvą apjuostum ne vieną – gal bent trejetą kartų. Pavydėti tokios darbo energijos! Su jos darbais „Lietuvos“ ansamblis Lietuvą garsino Kanadoje jau 1967 metais. O juk dar buvo TSRS laikai. Esu laiminga, kad pažinau šią neeilinę žemaitę.
„Lietuvos audėjų audėja, 1992 metų Pauliaus Galaunės kultūros premijos laureatė, nuo 1954 metų Palangoje gyvenusi Emilija Guobytė-Černeckienė buvo neeilinio darbštumo asmenybė“, – patikėdama aplanką su Kraštotyros skyriuje sukaupta biografine medžiaga išsamesniam susipažinimui pasakė ir Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Aura Banevičienė.
Už šviesesnių, iškilių palangiškių istorinio amžiaus pratęsimą – ačiū mūsų miesto bibliotekai.

Audimo stakles atrado... septynmetė
Mūsų kukliam geografiniam taškui prie Baltijos jūros yra didžiulė garbė, kad pačius kūrybiškai vaisingiausius, Lietuvą ir Palangą toli plačiajame pasaulyje išgarsinusius metus išgyveno ketvirtojoje respublikinėje audėjų parodoje Panevėžyje (1988) Audėjų audėjos titulą pelniusi buvusi skuodiškė Emilija Černeckienė (1915-05-15 – 2012-03-07).
Gineso knygos vertas faktas: kukli Lietuvos audėjėlė palangiškė Emilija Černeckienė, amžinam besiilsinti Šventosios kapinaitėse, audimo staklėms, nuostabiam tautiniam audimo menui, prie tų staklių prisėdusi septynerių, atidavė nei daug, nei mažai – 90 metų. Ir dar – žmogaus gerųjų darbų ir pamokų tęsinį liudijantis džiugus faktas: tautodailininkė Emilija Černeckienė liaudiško amato paslapčių „Audėjų audėjos universitete“ Palangoje išmokė šimtus jaunųjų palangiškių. Jie tęsia nemirštančią tautinę-etnokultūrinę estafetę.
Prisiminkime esmingiausius faktus.
Tautodailininkės Emilijos Guobytės-Černeckienės tėviškė yra buvusioje Kretingos apskrityje, Skuodo valsčiuje, Antrųjų Kulų kaime.
Tėveliai – Guobiai 17 hektarų ūkyje augino penkis vaikus, bet karo metai išdraskė ir šį „Žemaitišką lizdą“, išsibarstė vaikai, kaip riešutai – kas kur, per gimines.
Emilija apsistojo pas dėdę Lenkimuose. Ten ištekėjo ir į tėviškę Antrųjų Kulų kaime nebegrįžo.
„Kai pradėjo tvertis kolchozai, vyras nenorėjo vergauti svetimiems, šerti Maskvos lietuviškos žemės bulbikėmis, tada mes ir išvažiavom prie jūros, į Klaipėdą. 30 metų priklausiau „Dailės“ kombinatui. Audžiau, audžiau, audžiau. Kaip mane, septynių metų mergikę, mamunėlė-krikšto mama pasodino į stakles prie savęs, taip ir ausdavom sykiu kaišytines lovatieses. Kai man buvo keturiolika, mamunėlė pasimirė, paliko daug nebaigtų audinių, tai aš 90 metų baiginėjau“, – juokdamasi pasakojo palangiškiams kaime kaimynų vadinta „Guobio Mile“ audėja.
„1954 metais Palangos valdžia suteikė galimybę pasistatyti namuką kurorte, tada buvusioje „pakraštinėje Komjaunimo gatvikėje, šitaip mus parsiviliojo į žvejukų sostinę: aš visus, palangiškius, kas grįžt sušalę iš jūros baigiu savo audimais sušildyt“, – atvirumo pagauta kalbėdavo Emilija Černeckienė.
Ši moteris, regis, gimė su audėjos marškinėliais. Jos audiniai išsiskyrė ypatingais spalvų deriniais, raštų įvairove. Medžiaga tautiniams rūbams, lovatiesės, rankšluosčiai, šalikai, užuolaidos, dekoratyvinių kilimų buvo „gaudyte gaudomi“ visose Lietuvą reprezentuojančiose parodose net ir užsienyje. IV respublikinėje audėjų parodoje Panevėžyje jai suteiktas Audėjų audėjos titulas (1988). Sukūrė tautinių kostiumų Vytauto Didžiojo universiteto, Palangos „Bočių“, „Mėguvos“, Telšių „Čiučiuroks“, Klaipėdos „Kuršių ainių“ ir daugeliui kitų folkloro ansamblių.
Emilijos Černeckienės kūrinių pavyzdžių yra saugoma Lietuvos nacionaliniame, Mažosios Lietuvos, Kretingos, Skuodo ir keliuose kituose muziejuose.
Skaitant, girdint apie iškiliosios Palangos audėjų karalienės Emilijos Černeckienės nemirštančius viso gyvenimo darbus, nejučiomis peršasi poetinė sentencija: „Su žmogum šnekantis atsiveria akys ir sielos kalba, o rietimuose, audimo staklėse atgimsta kiekvieno iš mūsų Tėviškės širdis, kur tuoj pat išnyra... laukas, kelias, pieva, upė, paukščiai, medyje sutūpę, pasakų stebuklais lyja ir liūdniausias tuoj pagyja“.

Zita Baniulaitytė: „Kaip pasakė Černeckienė – taip ir turi būti“
Neginčytinai autoritetingiausia ir profesionaliausia Palangos krašto etninės kultūros tradicijų, papročių, gyvensenos, kalbos žinovė Zita Baniulaitytė irgi su dideliu ūpu ir užsidegimu yra baigusi Lietuvos Audėjų audėjos karūna pagerbtos Emilijos Černeckienės „žemaitiško lino universitetą“. Jos buvo gražiai susidraugavusios. Įdomūs mokinės prisiminimai apie geradarę mokytoją: „Seniai žinojau, kad yra tokia E.Černeckienė, audėja, jos gražius darbus buvau mačiusi parodose. Pirmąkart supažindino V.Šauklytė tautodailininkų vakaronėje, gal 1989 metais. Keletą žodelių pakalbėjom ir tiek. Vakaronė yr vakaronė – ne tas galvoj, vis šokiai, dainos. Artėjo 1990 metų dainų šventė – „Mėguvos“ ansambliui reikėjo tautinių kostiumų. Atėjau pas E.Černeckienę prašyti, kad išaustų. Tuokart turėjo daug darbų, daug užsakymų. Tuokart nesupratau, ar rimtai ar juokais tarė: „Išsiausk pati!“
Seniai jau kirbėjo toks norelis kažkur širdy. O kas? Galvoju sau – anksčiau čia jokių dyvų nebuvo. Kiekviena moteriška mokėjo ne tik nerti, verpti, bet ir austi. Ir atrodė, va, įsėdai į stakles – ir audi sau. Ne. E.Černeckienei teko visų pirma mane išmokyti kantrybės. Man norisi greičiau, bet iš skuboto darbo nieko nesigauna. Kantriai mokino pirmiausia su siūlais elgtis. Metu jau audeklą, o E.Černeckienė išlipus iš staklių vis atbėga žiūrėti, kaip gaunas: „No, keik jau puosmų apmetee?“
O man – tai siūlas nutrūko, tai susimazgiojo.
„No, no ar ėkė vakara apmesi?“ – klausimas. Šito darbo palikti kitai dienai negalima.
Aš klausiu: „Ar tai laumės gali audeklą sugadinti?“
„Kuo dėtos laumės, kad audėja tik tokia, per dieną negali audeklo apmesti“.
Taip diena po dienos mokino, kaip siūlą paimti, kaip šeivą pritrinti, kaip nybas parišti, perspėdama, kokios gali būti pasekmės, jei blogai įsuksi audeklą ar ką kitą ne taip padarysi. Iš jos audėjos praktikos daug pamokančių istorijų tenka išgirsti.
Kiek kartų bandžiau padaryti ką truputį kitaip, negu sakė mano mokytoja – nesigauna. Įsitikinau, kad kaip pasakė E.Černeckienė – taip ir turi būti. Mokymas – tai mokymas. Bet, atėjus pas mielus namelius, visada paklaus: „A posrytius valge? A po pėitu? Gal gerkiau kavos?“
Mokiausi iš E.Černeckienės ne tik kantrybės, gerumo, tikrumo audimo, bet ir žemaičių kalbos. Paklausykit. Pažiūrėjus į vieną pavyzdį, kurį man užsakė išausti tarė: „Pajausi to kabės skuoni, žėnuosi, kap peles iestė, nemislyk, kad komelė joukaa, būsi soriraukosė, kaap devynės pertnyčės, enė kap debesis jouda“.
Daug ko išmokau. Kad ir kaip reikia pusmarškonę košę išvirti.
„E.Černeckienės pedagogikos“ bruožai išplaukia iš jos žemaitiško charakterio. Tai, ką padarei gerai, nepuola girti, nes taip turi būti, o klaidas arba jeigu darbas nenusisekė, pasako tiesiai šviesiai. Man tai patinka, nes mane irgi taip tėvai auklėjo.
Koks dar patrauklus mano mokytojos bruožas? Tai labai subtilus humoro jausmas. Kai mes susėdam „kavos“ (kokia ten kava, vandenėlis paraudonintas) gerti, ar šiaip atokvėpio valandėlę tai tokių juokų prisigalvojam. Kai man apima „slinkis“, tai reikia eiti pasižiūrėti, kaip dirba darbštuolė E.Černeckienė – išlaksto visi tinginiai ir norisi vėl sėsti į stakles. Tik ne visada šiam malonumui turi laiko. Dar visokių yra minčių, bet negi išversi savo ir kito žmogaus širdį kaip kokį kapšą. E.Černeckienės posakis: „Tuo darbą nebijau, ont darba ėr gulieti galio“.
Šie Lietuvos Audėjų audėjos Emilijos Černeckienės prisiminimai šiandien ne tik palangiškiams – aukso vertės. Nes ji savo širdies aukso siūlais įprasmino savo žmogiškąjį buvimą.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".