Drama prie Palangos krantų

XIX a. pabaigoje Palangą atradę Lenkijos dailininkai joje leisdavo vasaras, čia ilsėjosi ir kūrė, mums palikę įamžintus ne tik to meto Baltijos pajūrio vaizdus, bet ir realius įvykius.

Vienas jų Stanislovas Vitkevičius (Stanislaw Witkiewicz, 1851–1915). Gimęs 1851 m. Kražių valsčiaus Pašiaušės kaime kilmingoje Žemaitijos bajorų šeimoje, čia gyveno iki 12 metų, gerai išmoko žemaitiškai, mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Už aktyvų tėvų dalyvavimą 1863 m. sukilime kartu su jais buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžo 1868 m. Netrukus įstojo į Sankt Peterburgo dailės akademiją, kur mokėsi iki 1871 m., vėliau dailės studijas tęsė Miuncheno dailės akademijoje, kurią baigęs 1875 m. apsigyveno Varšuvoje. 1884 m. vasarą į Palangą dailininkas atvyko kartu su žmona Marija ir iš karto buvo pakerėtas jos grožio. Jaunoji pora eidavo pasivaikščioti palei jūrą , pirko gintaro karolius, aplankė Tiškevičių rūmus Kretingoje, susitikdavo su pažįstamais, kurių nemažai taip pat poilsiavo Palangoje. Tapytojas ilsėdamasis neužmiršo ir darbo, sukūrė nemažai eskizų, kuriuos vėliau panaudojo kurdamas paveikslus. Jį žavėjo ne tik jūra, bet ir vietos žvejai, ypač žvejės. „Man be galo linksma, kad galiu kalbėti su jais žemaitiškai. Juos irgi linksmina tai, ką aš darau – stačiai raitosi iš juoko, kai pamato nupieštą ką nors iš savo tarpo arba kokį daiktą“, – savo laiške jis rašė tuo metu Saldutiškyje gyvenusioms savo motinai ir seseriai. Iš tik kelias savaites trukusios viešnagės Palangoje jis atsivežė keliasdešimt eskizų, iš kurių 1885–1892 m. aliejumi nutapė per 10 paveikslų, taip pat per 15 grafikos darbų.

Visi paveikslai, piešiniai ir raižiniai, nepriklausomai nuo jų atlikimo technikos ir meninės vertės, rado vietą dailininko kūryboje, liudydami, kad menininkas savo kūryboje siekė atskleisti gamtos permainingumą, taip pat fiksuoti kasdienio gyvenimo akimirkas. Viena S. Vitkevičiaus pieštų kompozicijų, 1889 m. publikuota savaitraštyje „Tygodnik ilustrowany“, pavadinta „Drama prie Palangos krantų“. Piešinyje pavaizduota scena, kaip gydytojas suteikia pirmąją pagalbą skenduolei, stebint susirinkusiems žmonėms. Dailininką ši scena, kurią jis pats būdamas Palangoje matė, stipriai sukrėtė ir jis ilgai to negalėjo pamiršti. Atsitiktinai sutapo, kad šį įvykį savo atsiminimuose įamžino dar viena jo liudininkė, tuo metu aštuonmetė jauniausia Sofijos ir Juozapo Tiškevičių dukra Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska (1875–1953). Po daugelio metų ji taip aprašė šį įvykį: „Buvo kalva, vadinama „Olando kepure“ (Naglio kalnas), su kuria buvo susijęs prietaras, kad kas ateis prie jos vienas – per metus mirs. Nelaimingas atsitikimas, regis, patvirtino šią legendą. Panelė Kovanko, atvykusi vasaroti iš Peterburgo, išgirdusi šį prietarą, tyčia išsiruošė ten pasivaikščioti. Kitą dieną besimaudydami išgirdome kraupų šauksmą – kažkas skendo. Mano sesuo šoko ant arklio ir nušuoliavo kviesti pagalbos. Mano tėvas su chalatu, tada jau sergantis, liepė užkelti jį ant arklio ir nujojo gelbėti. Šuoliais įlėkė į jūrą, ištraukė už plaukų skęstančiąją, tačiau buvo per vėlu. Stovėjome sustingę iš siaubo, žiūrėdami, kaip mėginama ją gaivinti. Ji buvo mėtoma ant paklodžių, daromas dirbtinis kvėpavimas – veltui. Gaila, šiuo atveju nebuvo, kas laiku išgelbėja. Niekas iš mūsų nemokėjo plaukti. Panelė Kovanko, deja, mokėjo plaukti ir nusiyrė per toli.“

S. Vitkevičiaus piešinyje vaizduojamas į krantą iš jūros ištrauktas pusnuogės moters kūnas, prie kurio klūpo du gydytojai, suteikiantys pirmąją pagalbą, aplink speičiantis būreliui žiūrovų. Tarp jų – mergaitė puošnia suknele ir aukšta skrybėle, neabejotinai viena J. Tiškevičiaus dukterų, ir pats grafas ant arklio. Gydytojas iš dešinės susikaupęs atlieka procedūrą su elektros aparatu, leisdamas per skenduolės kūną elektros srovę, taip bandydamas ją atgaivinti. Grafas J. Tiškevičius pavaizduotas bendraujantis su nugara į žiūrovą stovinčiu vyru pareigūno kepure, kokias nešiojo tvarką paplūdimyje prižiūrintys žandarai. Grafas ant arklio, ištiesęs ranką, pirštu rodo į lūžtančią bangą, pasakodamas apie ką tik jūroje įvykusią tragišką dramą. Logikai prieštaraujantys šiltą vasaros dieną šiltai apsirengę susirinkusieji dramos liudininkai ryškiai kontrastuoja su pusnuogiu skenduolės kūnu, pabrėždami jos trapumą ir bejėgiškumą, o jų tamsūs, stori apdarai kuria dramatiškos scenos foną. Drama įvyko.

Grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), kurio tėvas Mykolas Juozapas Tiškevičius (1805–1844) 1824 m. įsigijo Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais, jam mirus tapo šių turtų paveldėtoju. Rusijos imperijos armijoje užsitarnavęs pulkininko laipsnį, 1874 m. varžytynėse įsigijo Kretingos dvarą ir ten iš Lentvario perkėlė savo rezidenciją. Tarnaujant armijoje susiformavusi pasaulėžiūra ir dorovinės vertybės buvo kartu su juo visą gyvenimą. Vytauto (buv. Memelio) gatvės ir Ronžės upelio sankirtos pietrytinėje dalyje stovėjusiame mediniame name grafas įkūrė savo vasaros rezidenciją, kur jo šeima atvykusi iš Kretingos vasaromis gyvendavo. Iš pradžių tai buvo nedidelis medinis namas su oficina ir arklidėmis, vėliau jis buvo praplėstas pristačius priestatus. Iš dvaro iki jūros buvo einama sunkiai prabrendamu smėlėtu keliu, tad vykstant prie jūros dažniausiai buvo jojama arkliais. J. Tiškevičius daug lėšų skyrė kurorto augimui, o jo darbus po mirties pratęsė Palangos dvarą paveldėjęs sūnus Feliksas Tiškevičius (1870–1933), čia pastatęs naujus dvaro rūmus, įrengęs parką. 1891 m. mirusio grafo J. Tiškevičiaus palaikai 1893 m. buvo patalpinti Kretingos kapinėse naujai pastatytoje jų šeimos neogotikinėje koplyčioje-mauzoliejuje. Minėdami jos pastatymo 130 m. jubiliejų, prisiminėme vieną grafo J. Tiškevičiaus gyvenimo epizodų, rodančių jo dorovinių vertybių tvirtumą ir norą nelaimėje padėti kitiems.

--- Publikacijoje pasinaudota knyga Malgožata Omilanovska „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tiškevičių laikais“, 2014 m.

Romualdas BENIUŠIS