Darbštaus lietuvio neišgąsdins joks „Brexit“ – Anglijos išėjimas iš Europos Sąjungos

Kai viešėdama Anglijoje susiruošiau pakalbinti lietuvaičius, kokiomis nuotaikomis jie gyvena po „Brexit“, apie tai išgirdęs puikų išsilavinimą ir darbą turintis britas man pareiškė, jog emigrantų nuotaikos atsispindės pagal tai, kokio išsilavinimo ir socialinės padėties žmones aš kalbinsiu. Man buvo įdomios daugelio žmonių nuomonės.
Su manimi pabendrauti sutikę emigrantai – mokytoja, prekybininkė, traukinio vairuotoja, fabriko darbininkė – yra paprasti, „kaip ir visi“ žmonės: kas rytą eina į darbą, augina vaikus, svajojantys, mylintys, pykstantys, abejojantys, atradę save, ar dar žadantys tai padaryti. Visi jie – lietuviai, turintys išsilavinimus ir ne vienerius metus gyvenantys Didžiojoje Britanijoje – jų vardai ir pavardės, mano pašnekovų pageidavimu, neatskleidžiamos.

Lietuvė mokytoja
Lietuvė mokytoja, ištekėjusi už brito, sutinka su savo vyro nuomone, jog mieste, kuriame jie gyvena, septyniasdešimt procentų žmonės balsavo prieš „Brexit“. Tai – kosmopolitinis miestas. Jame gyvena įvairių tautų, religijų ir išsilavinimo žmonės. Tokį didelį nenorą išeiti iš Europos Sąjungos pareiškė žmonės, pasirinkę savo gyvenimą Didžiojoje Britanijoje (vaikus leidžia į angliškas mokyklas, dirba, perka nekilnojamąjį turtą ir t. t.).
Balsavusiųjų už „Brexit“ jų mieste buvo mažuma. Tai – vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantys didmiesčio pakraščiuose (kaimuose). Mokytoja nesutinka su savo vyro nuomone, jog Anglijai reikia daugiau kvalifikuotų darbininkų, kaip gydytojų, specialistų, galinčių dirbti svarbiuose objektuose. Kai šalys tampa turtingesnės, iškyla problema, o kas atliks juodą darbą, – sakė ji. Tai būdinga visoms ekonomiškai stipriau stovinčioms valstybėms.
Mokytoja prisiminė neseniai matytą dokumentinį filmą, kuriame aiškiai buvo parodama, kas penktą valandą ryto dirba fermerių ūkiuose. „Braškes skynė tik lenkai“, – sakė ji.

Buvę nelengva
„Nedaugelis emigrantų gauna tokius darbus. Mokytojai norėjo pasilikti Europos Sąjungoje. Atvažiavęs į šią šalį, mokytojos darbo taip paprastai nesusirasi. Tam reikia turėti diplomą, kurį pripažintų Didžiosios Britanijos Švietimo sistema“, – sako pašnekovė.
Lietuvė šiame mieste užbaigė universitetą, dabar dirba pradinių klasių mokytoja. Mokslas buvo mokamas, tačiau valstybė neskuba užbaigus universitetą iš jauno specialisto „lupti“ pinigus. Kol mokytojas neuždirba daugiau nei 16 tūkst. per metus, bankas neatskaičiuoja grąžintinos sumos (grąžintina suma nuo 19 tūkst. per metus). Jei per 20 metų tokios sumos mokytojas nesugebėjo užsidirbti, skola yra anuliuojama. Anot mokytojos (alga šiuo metu siekia 24 tūkst. sv. ster.) atskaičiuojami 9 procentai nėra dideli, nes, jei praeini „mokytojos standartus“ (mokytojo darbo lygio įvertinimas), kasmet mokytojams alga yra pakeliama.
„Brexit“ nežymiai, tačiau palietė ir mokyklas, – pasakojo lietuvė. Mokytojo darbas yra sudėtingas, pavyzdžiui, mokytojai padeda neįgaliems vaikams (neįgalūs vaikai mokosi kartu). Kad darbas vyktų sklandžiai, mokytojui reikia pagalbininko (darbas vienas su vienu), o tam vyriausybė lėšų neskiria. Tokiu būdu jų mieste užsidarė viena mokykla („nedirbsime be asistentų“). Mokytojų atlyginimai mažėja, nes yra įdarbinami studentai. Lietuvės mokykla, kurioje ji dirba, kovoja, kad mokytojų asistentai toliau eitų savo pareigas.
„Mūsų draugai visi buvo prieš „Brexit“, – sakė ji. Man buvo įdomu sužinoti lietuvės vyro nuomonę, todėl jam uždaviau klausimą: „Jeigu šiandien balsavimas vyktų iš naujo, kieno pusėje būtų pergalė?“ „Manau, jog būtų lygiosios (50 ant 50)“, – atsakė jis.

Traukinio vairuotoja
Lietuvė, sėkmingai ištekėjusi Anglijoje, šiandieną su penkiais vyrais laikiusi egzaminus traukinių vairuotojo teisėms gauti, didžiavosi juos išlaikiusi visu šimtu procentų. Dabar ji ištisus metus važinės traukiniu be žmonių, vėliau su instruktoriumi. Praktinis važiavimas reikalauja didelio susikaupimo: važiavimas tamsoje, greita orientacija bėgių gausybėje, kas 30 min. spaudžiamas pedalas, kad vairuotojas neužmigtų, važiavimas 150 mylių per valandą greičiu ir t. t. Kol lietuvė mokėsi, ji dirbo traukinių menedžere, jos atlyginimas buvo 40 tūkst. sv. ster. per metus. Kai jai bus suteikta traukinių vairuotojos kvalifikacija – alga ženkliai kils (gali siekti 80 tūkst. sv. ster. per metus).
Apie sugrįžimą Letuvon ji nenorinti nė užsiminti. Vaikystėje kentusi skurdą, girto tėvo barnius, todėl Anglija jai tapo namais, kuriuose jai saugu ir gera būti. Klausiu, gal todėl, kad vaikystėje išliko slogūs prisiminimai, ji norinti sau susikurti stabilią materialinę gerovę? Į tai moteris atsakė: „Kuo didesniame skurde užaugęs, tuo sieki apsidrausti nuo materialinių dalykų. Anglija duoda šansą – „imk, bandyk, gali ir mokslus baigti“.
„Brexit“ būsimai traukinių vairuotojai gali pakenkti tik vienu atveju – jei elektrinius traukinius pradės vairuoti robotai – netolimoje ateityje tai gali atsitikti...

Lietuvė prekybininkė
Sostinėje daug metų gyvenančiai ir už brito ištekėjusiai lietuvei „Brexit“ buvo tai, kas jai ir jos draugams atsitiko vienu iš nemaloniausių dalykų Didžiojoje Britanijoje, įvykusių pastaruoju metu. Daugelį metų dirbant parduotuvės menedžere, ji galvoja, jog visų pirma kentės šalies importas ir eksportas. Anot jos, šalis taps nepageidaujama Europoje. Žmonės įvairiuose Europos šalyse įsigiję nekilnojamą turtą jau šiandien tai jaučia. Kol kas jie keliaudami po Europą dar tik atsistoja į atskirą eilutę pasų registracijos skyriuje. Šiandien yra aišku, jog susidarius didelėms eilėms, žmonės vėluoja į lėktuvus, o kas bus toliau, ar bus reikalingos vizos ir t. t., visiškai neaišku, – sakė ji.
Maisto parduotuvėse ji pastebėjusi produktus, kuriuos anksčiau pirkdavo: „Kainos tos pačios, tačiau pakuotė ar tara gerokai sumažėjusi“.

Fabriko darbininkė
„Kas pas mus dirba, puikiai žino, jog neprapuls“, – sakė moteris, jau beveik dešimt metų dirbanti viename iš Anglijos fabrikų. Anot jos, „mažaraščiai“ vienas kitą pagąsdino pletkais (kas angliškai nekalba ir spaudos neskaito), vienas kitą ramino: „Europa didelė, darbų rasime – jei reikės, važiuosime kitur“. Darbštaus lietuvio neišgąsdins joks „Brexit“.
Jauni žmonės, paragavę gyvenimo ir sunkaus darbo užsienyje, kad ir nemokėdami kalbos, tapo tvirtesni savo įsitikinimu, jog jie niekur neprapuls. Vyresnio amžiaus žmonės taip pat nieko nebijo. Jie grįš į Lietuvą, nes ten yra jų namai, nekilnojamasis turtas. Žmonės, kurie čia įsigijo nekilnojamąjį turtą, iš vis jaučiasi saugūs, o vienišos mamos, Lietuvoje negalėjusios nieko materialaus vaikams duoti, džiaugiasi, jog sugrįžusios į savo šalį atostogų, gali savo vaikams ir anūkams atvežti dovanų. Jaunos šeimos, padirbėjusios Anglijoje, gauna valstybinius butus, nusiperka mašiną, turi galimybę pakeliauti. Vaikai sotūs ir aprengti, visi lanko mokymo įstaigas.
Žinoma, kiekvienas turi savo likimą. Dirbant daug metų tame pačiame darbe, išgirstos žmonių istorijos tampa savomis, – sakė ji. Ji papasakojo vienos jaunos moters gyvenimo istoriją, kur ji, būdama penkiolikos metų mergaitė (mirus keturių vaikų tėčiui, kad parneštų šeimai malkų), kirto Lietuvoje miškus. „Kai suėjo jai 40 metų, jos stuburas visai atsakė. Jeigu jai tektų palikti Angliją, važiuotų kitur, o į Lietuvos kaimą niekada nebegrįstų“, – atskleidė istoriją.
Kalboms apie „Brexit“ aprimus, anot fabriko darbininkės, galima išgirsti tokį palyginimą: „Lietuvoje toks pats „Brexit“, tik mes čia esame sotūs“.
Pati ką tik išlydėjusi svečius, atvažiavusius iš Lietuvos aplankyti savo vaikų, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, kalbėjo, jog ją sukrėtė pas ją atvykusių draugų nuotaikos. Sutuoktinių pora skundėsi, jog juos Lietuvoje gąsdina karu ir rusais. Anot aukštąjį išsilavinimą turinčios ir sunkų fizinį darbą fabrike dirbančios lietuvės, kuo didesnis gąsdinimas, tuo valstybė nori daugiau ką nuslėpti. „Anglijoje mus „Brexit“ niekas niekada negąsdino, o Lietuvos nereikia suniveliuoti. Ji – rojaus kampelis“, – įsitikinusi moteris.

Parodys laikas
Jau kelinta diena, kai mano mieste, kuriame viešiu, nepaliaujamai dulkia lietus. Pro mano langą matosi sodas. Šiltoje ir drėgnoje žemėje žiedai keičia žiedus.
Mieste, kuriame prieš metus laiko sudegė seniausias Anglijos viešbutis, be paliovos vyksta darbai. Miesto bendruomenė iš gaisravietėje buvusių liekanų (nuodėgulių) sukūrė paminklą. Jie tiki, jog gražuolis pastatas netrukus kaip feniksas prisikels iš pelenų. Šiame mieste dar yra ir pati siauriausia gatvė, kuri pavadinta „Parlamento“ vardu. Pro ją gali praeiti tik vienas žmogus. Kažin, ar pro ją pralįstų ir „ponas Brexitas“? „Time will tell“ (laikas parodys), sako anglai. Kad laikas parodys, neabejoja ir lietuvaičiai.

Irena VALUŽĖ