Apie dešimtmečius, kurie mokė garbingo lietuvio „abėcėlės“

Naujasis laikmetis ir Palangos istoriniame metraštyje įrašė naujas, vietos bendruomenės gyvenimo pulsą įtakojančių asmenybių pavardes. Tarp jų yra ir pirmosios, 1990 metais palangiškių išrinktosios miesto tarybos narys, penkerius metus buvęs Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinės Palangos kuopos vadas Algirdas Montvydas.

Gerbiamas Algirdai, palangiškių pagarbą pelnėte ne tik už darbščias rankas tvarkant Palangos šilumos ūkį, santechniką „Baltijos“, „Lino“ poilsinėse, bet ir už patriotines pažiūras. Ar neretėja idealistų gretos? Ar sugebėsime apginti Kovo 11-osios siekius?

Jokiu būdu nereikia kelti kokias nors dvejones žmonėse sėjančių klausimų pagrindimais – Lietuvos laisvės, valstybingumo klausimais. Ekonomika – sau, o likimo lietuvio savigarbos ir moralumo, patriotizmo, neparsidavimo reikalai yra šventai, „genetiškai“ gauti gimstant, čia kiekvienas turime išlikti sąžiningi. Kaip buvę Sibiro tremtiniai. Sutinku: dar ne viename iš mūsų tebėra gaji „vergo sąmonė“, yra ir dabar žmonių, lyg „netikrų pinigų“, kaukėtų, besidairančių tik materialinės naudos sau. Turime susitvarkyti ir savo „dvasinį ūkį“, užgesinti ne vieną amoralumo židinį, vėl atrasti ribas tarp „galima“ ir „negalima“. Jaunimui privalome būti moralumo pavyzdžiais. Valstybės tvirtumas – jos istorijoje, šeimoje, mokykloje.

Išgyvensim, neabejoju, ir dvasinę krizę, lietuviai nebenorės palikti Tėvynės. Turi susitvarkyt. O greitai nieko nebūna.

Per tiek metų gerai pažinote Palangą ir palangiškius. Kas, jūsų nuomone, pirmiausia rūpi palangiškiui?

Palanga yra sutraukusi į save visų Lietuvos kraštų gyventojus. Ypač po 1980 metų, kai galutinai „Palangos statyba“ užbaigė tada labai modernų Virbališkės gyvenamąjį rajoną. Visuomeninei veiklai palangiškius nelengva prisišnekinti, bet galima. Čia juk viskas priklauso nuo to, kokiais žodžiais su paprastais žmonėmis kalbėsies.

Pirmiausiai einantys į valdžią privalo kuo rimčiausiai pagalvoti, kaip sugrąžinti socialinį teisingumą, kad materialinė nelygybė nežemintų palangiškių nei kitų lietuvių. Tada ir daugelis moralės, visuomeninio aktyvumo, demokratinės pilietinės visuomenės kūrimo reikalų savaime susiklostys geriau.

Pernai, iš Kelmės rajono Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio vidurinės mokyklos lituanistikos mokytojos metodininkės Aldonos Bacevičienės gavau unikalų, Šiaulių „Aušros“ muziejaus išleistą leidinį „Pažink Lietuvos šaulius“. Įstrigo tie puslapiai, kur Telšių rajono Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos moksleivė Jurgita Kviatkauskytė aprašo žemaičių apygardos partizanų vadą, buvusį šaulį Vladą Montvydą-Žemaitį ir jo sūnų... Jus, Algiuką...

Žinoma, ačiū, kad pastebite, kad partizanų kovos Žemaitijoje ir Lietuvoje rūpi Lietuvos moksleivijai. Neslėpsiu: Tėvelio gyvenimas, jo partizaninė veikla Varnių apylinkėse, Nevardėnuose yra skaudi, tačiau šventa širdies žaizda man ir kiekvienam mūsų šeimos nariui. Juk patys suprantate, kaip galėjome jaustis visos žemaičių partizanų apygardos vado žmona, mama, šviesaus atminimo Bronislava Montvydienė ir mes, vaikai, Irena, Vytautas, Danutė, Rimontas, aš, Likimo ir gerų žmonių išgelbėti nuo sunaikinimo, nuo žūčių, gali sakyti, tik „per plauką“... Blaškė gyvenimo štormai giminės valtį išties negailestingai, bet nesėkmės užgrūdino, suvienijo šeimą. Kur buvę-nebuvę visi vaikai lankomės Telšių rajone, Varniuose. Pastatėme ten savą atminimo kryžių buvusio „stribokyno“ vietoje, žuvusiems partizanams, dabar jau mąstome, kaip kitąmet tėviškėje, netoli Girgždūtės kalno minėsime Tėvelio, partizanų apygardos vado V.Montvydo gimimo 100-ąsias metines. Jau susipažįstame su jam skirto paminklo eskizais.

Prieš 20 metų visus vienijo Sąjūdžio idėjų dvasia. Jūs tuomet atkūrinėjote Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinės Palangos kuopos veiklą. Prisiminkime greta buvusius, dar ir dabar padedančius palangiškius...

Tų dienų, metų ir mirtis neištrintų. Lietuvybės idealai, noras išgirsti teisingą istoriją ir nusikratyti okupantų primestas vergiško gyvenimo grandines skatino palangiškius pasišventėliškiems darbams, net nemąstant, o kiek, kam už tai bus sumokėta. Visus prisimenu kaip gimines šeimyninio albumo nuotraukose. Kai kuriuos jau priglaudė „paskutinė Palangos poilsinė“, bet išliko geri atminimai apie darbus. Vytautas Jurevičius, Stanislovas Valančius, Gintautas Likša, Rimantas Bobelis, - jų, tremtyje vargusių, už Sąjūdžio idėjas kovojusių, Šaulių sąjungą atkūrusių pavardes prisimename su pagarba.

Taip pat vis nuoširdžiai prisimenu ir kitų bendražygių laisvėjimo procesuose veiklą. Tai ir inteligentiški vyrai, buvę miesto tarybos nariai Vytautas Ličkus, Kęstutis Švėgžda, Arūnas Šateika, tai gydytojai, Sąjūdžio Palangos grupės vadovai Ona Tranyzienė ir Edvardas Skritulskas, tremtinė-poetė Stefa Daukšienė ir jos likimo sesuo Irena Stonkienė, Petras Gabrėnas, Alvydas Kačinauskis, Justinas Valenta, Algirdas Pečiukonis, Petras Neverdauskas, Juozas Zobernis ir dabar Palangos šauliams vadovaujantis Adolfas Sendrauskas, su kuriuo ruošiame ekspoziciją Karių dienai miesto bibliotekoje. Daug yra žmonių, apie kuriuos kalbėti galima su didžiule pagarba.