„Baltijos“ plenerai ir jų palikimas saugomas Palangos kurorto muziejuje

Iš visų kultūros institucijų muziejai yra vieninteliai, kurių pareiga – rinkti ir saugoti autentiškus tikrovės objektus, reikšmingus dabarties ir ateitiems žmonėms. Palangos kurorto muziejus – ne išimtis. Jame formuojami įvairūs rinkiniai, kurie papildomi autentišką, meninę, mokslinę ar kitą kultūrinę vertę turinčiais eksponatais. Vienas iš jų – dailės rinkinys. Jis nėra gausus, tačiau didelė dalis šio rinkinio paveikslų, turi išskirtinę atsiradimo muziejuje istoriją.

Poilsio namai „Baltija“

1964 m. pasirašytas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos potvarkis, kuris leido įsteigti Palangoje poilsio namus „Baltija“. Jiems valdyti buvo perduoti kotedžai, vilos, taip pat porą butų sargams bei sandėlis. Vėlesniais metais prijungta „Eglė“ su valgykla, pensionas „Voveraitė“ ir specialūs viešbučiai „Rusnė“, Ventės ragas“  bei „Vyturys“.

 „Baltijai“, į kurią sovietmečiu patekdavo beveik išimtinai tik išrinktieji ir kurią iki 1991 metų gaubė daugybė paslapčių, nuo 1993 m. sausio 13 d. buvo perduotas ir pats paslaptingiausias sovietinių laikų reliktas – viešbutis „Auska“. Aukščiausio rango sovietinės nomenklatūros elito poilsiui skirtas išskirtinės prabangos, meniniu požiūriu originalus ir atspindintis pasaulines laikotarpio architektūros tendencijas, kūrinys visuomenei buvo geriau žinomas „Brežnevo vilos“ pavadinimu. Tiesa, verta paminėti įdomų faktą, kad šis komunistų partijos generalinis sekretorius čia taip ir neapsilankė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę viloje svečiavosi skirtingų šalių aukščiausieji asmenys, vyko tarpvalstybiniai susitikimai. Šiuo metu dalis „Baltijos“ poilsio namų yra parduoti, o viešbutis „Auska“ atiteko Palangos miesto savivaldybei.

Dailininkų plenerai

Prieš beveik tris dešimtmečius, jau Nepriklausomoje Lietuvoje, poilsio namuose „Baltija“ įvyko pirmieji profesionalių dailininkų plenerai.  Jie buvo organizuojami nuo 1996 m. iki 2002 m., ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį. Per šešerius plenero gyvavimo metus nutapyta daugybė paveikslų, kurie puošė poilsio namų „Baltija“ sienas. 

„Auskos“ atsiliepimų knygoje menotyrininkės doc. Nijolės Tumėnienės tvirtinimu, „[...] Tokio tipo pleneras reikalingas ir dailininkams, ir Palangai. Dailininkai turi sąlygas kurti ir bendrauti plenero metu, o Palanga – meno kolekciją, meno parodą ir jos teikiamas amžinas kultūros vertybes“. Taigi, plenerai davė abipusės naudos – dailininkai turėjo puikias sąlygas kurti bei susipažinti su romantiška Palanga, o tuometiniai „Baltijos“ poilsio namai savo interjerą papuošė įspūdingais meno kūriniais, kurie džiugino čia poilsiaujančių žmonių akis. 

Buvęs poilsio namų „Baltija“ direktoriaus pavaduotojas Voldemaras Kesminas pasidalino savo prisiminimais apie plenero atsiradimą:

Apie 1993 m. su tuometiniu „Baltijos“ poilsio namų direktoriumi Jonu Juchnevičiumi pradėjome gvildenti mintį, kad turime erdvius ir gražius poilsio namus, bet jų sienos tuščios. Nusprendėme, kad reikia vykti į Vilnių, pas Lietuvos dailės muziejaus direktorių, Romualdą Budrį, ir tartis, kad paskolintų paveikslus pagal panaudos sutartį. Nepavykus susitarti, nutarėme problemą išspręsti kitaip ir patys pradėjome organizuoti dailininkų plenerą. Kadangi patirties neturėjome, tai mums turizmo departamento vadovas rekomendavo dailininką Svajūną Armoną. Pasikalbėję su juo nutarėme, kad jis kuruos plenerą ir suburs dailininkus. Sąlyga buvo viena, jie turi priklausyti Lietuvos dailininkų sąjungai. Mes įsipareigojome dailininkams suteikti: nakvynę, maitinimą ir sveikatinimo procedūras, o jie poilsio namams turėjo palikti po vieną paveikslą nemokamai. Antrą – mes pirkdavome už 500 litų, nors jų darbai kainuodavo ženkliai daugiau. Plenero dalyviai, jų būdavo nuo aštuonių iki dešimties, dvi savaites gyvendavo ir tapydavo poilsio namuose „Vyturys“. Kiekvienais metais didžioji dalis jų keisdavosi. 

Lietuvos dailininkų sąjungos narys, „Baltijos plenerai“ kuratorius – Svajūnas Armonas su nostalgija pasakoja:

Pirmą kartą susitikus su „Baltijos“ poilsio namų direktoriumi J. Juchnevičiumi, jautėsi jo entuziazmas ir ryžtas organizuoti plenerą. Buvo matyti, kad tai bendramintis, jautrus menui ir svarbiausia – žodžio žmogus. Taigi man, kaip plenero kuratoriui buvo suteikta laisvė pakviesti dailininkus į pirmąjį plenerą. Buvo viena sąlyga, kad menininkai priklausytų Lietuvos dailininkų sąjungai. Taigi, visuose mano kuruotose pleneruose dalyvavo tokie dailininkai kaip: Aloyzas Stasiulevčius, Aleksandras Vozbinas, Giedrius Kazimierėnas, Antanas Beinaravičius, Jonas Daniliauskas, Gražina Vitartaitė, Pranas Gudaitis ir kt. Per kelerius plenero gyvavimo metus, menininkų branduolys išliko tas pats. Beje, daugelis jų priklauso menininkų grupei „Individualistai“. 

Kalbant apie darbo sąlygas, tai jos buvo idealios: vienas kambarys darbui, kitas – poilsiui. Dailininkai galėjo naudotis ir sveikatingumo procedūromis. Taigi ne tik tapydavo, bet ir pailsėdavo, galėdavo įgyvendinti savo sumanymus. 

Darbas vykdavo ne tik patalpose, buvo ir tokių, kurie tapydavo gamtoje. Pavyzdžiui toks buvo A. Vozbinas. Kaip dabar atsimenu, vasario pabaiga ar kovo pradžia, grįžtu nuo pajūrio, krenta šlapdriba ir matau Aleksandrą. Žiūriu, jo rankos mėlynos, sušalusios, plaukai pilni sniego. Tai tik vienas iš kelių dailininkų, kurie mėgdavo tapyti natūroje, kiti dirbdavo viduje, „prisigaudę“ gamtos motyvų. Dėl to daugelio dailininkų darbuose matomas Palangos peizažas.

Palikimas muziejuje

2019 metais privatizavus poilsio kompleksą „Baltija“, muziejus perėmė jam priklausiusiuose poilsio namuose „Žilvinas“ ir „Vyturys“ saugotus 57 dailės kūrinius. Kiti, 64 paveikslai, liko viloje „Auska“, nes ši, su visu jame esančiu turtu, buvo išnuomota privačiam verslui. Ir tik po šešerių metų, 2022 m., pavasarį, likusius viloje „Auska“ saugotus paveikslus Palangos miesto savivaldybės taryba perdavė Palangos kurorto muziejui. Paveikslų įvertinimą atliko Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus specialistai. Jų teigimu, nepaisant kūrinių dekoratyvumo, didžia dalimi jie yra profesionalūs, turi nemenkstančią meninę ir estetinę vertę. Dabar muziejus saugo solidžią 121 paveikslo kolekciją, kurios autoriai – vyresniosios Lietuvių kartos dailininkai: A. Stasiulevčius, A. Beinaravičius, S. Armonas, A. Vozbinas, G. Vitartaitė, J. Daniliauskas, G. Kazimierėnas ir kiti.

„Baltijos“ pleneruose dalyvavo labai skirtingi dailininkai, turintys nevienodą tapybos patirtį bei savitus tapymo stilius, kurie atsispindi jų kūriniuose. Daugelis paveikslų pasižymi sodriomis spalvomis yra nutapyti skirtingomis technikomis: aliejiniais dažais, akrilu bei tempera. Tarp 121 eksponato yra ir koliažo technika sukurtų paveikslų. Vienas pirmųjų Lietuvoje šią techniką meistriškai įvaldė A. Stasiulevičius. Dailininkas ieškodamas autentiškos raiškos, savo kūryboje pradėjo naudoti koliažą ir tai leido išsiskirti iš kitų kūrėjų. Dailininko paveiksluose dominuoja architektūrinis peizažas bei simbolizmas. Muziejaus kolekcijoje – net 10 A. Stasiulevičiaus kūrinių.

Kolekcijoje išsiskiria ir 21 S. Armono paveikslas, kuriame dominuoja moters tema. Dažnu atveju ji būna vaizduojama kaip mistinė būtybė, o kartais, kaip moteris, įsiliejusi į gamtos peizažą. Visos paveiksluose matomos moteriškos būtybės yra manieringos ir dažnai erotizuotos. 

Labai ryškūs A. Vozbino paveikslai. Iš jų tarsi išnyra groteskiški personažai kuriuos įrėmina ryškios linijos. Galima susidaryti įspūdį, kad dailininkas tapo ekspresyviai, o jo paveiksluose matomas dažų nutekėjimas yra natūralus kūrybos procesas.

Tarp pleneruose buvusių moterų, originalų braižą turėjo G. Vitartaitė. Ji kūrė savitą šviesių spalvų peizažą. Jame dažniausiai vaizduojamas sentimentalus Palangos pajūris: baltas smėlis, kopų augalija, tiltas į Baltijos jūrą. 

Apibendrinant šiuos dailininkus galima pastebėti, kad jų kūriniuose atsispindi tam tikra jų  gyvenimo filosofija, santykis su aplinka. Paveikslai labai skirtingi, bet visi jie meistriškai atlikti. Tad galima drąsiai teigti, jog „Baltijos“ plenerų metu nutapyti paveikslai įeina į Lietuvos profesionaliosios dailės lobyną. Šie kūriniai sukurti vienų garsiausių mūsų šalies dailininkų, kurių pavardės yra žinomos ir už Lietuvos ribų. Deja, bet keleto jau nebėra tarp mūsų.

Pleneruose kūrę dailininkai galėjo grožėtis bundančiu pavasariu bei ramiu rudeniu Palangoje.  Ši bendrystė įtakojo garsios Lietuvos menininkų grupės „Individualistai“ atsiradimą. Ir turbūt svarbiausia šių plenerų dovana – 121 paveikslas,  kurie šiuo metu yra saugomi Palangos kurorto muziejaus fonduose. Ateityje muziejininkai planuoja surengti šios išskirtinės kolekcijos parodą bei sukvies dailininkus kūrusius „Baltijos pleneruose“. Parodoje bus galimybė iš arčiau apžiūrėti, paanalizuoti paveikslus ir suprasti tuometines meno tendencijas ir nostalgiškai prisiminti anų laikų Palangą.

Gintarė Bertulė

Palangos kurorto muziejaus muziejininkė

Naudota literatūra:

Jūratė Skėrytė, „Paveikslų kolekcija iš poilsio namų „Auska“ perduota Palangos kurorto muziejui“, žiūrėta 2022 m. lapkričio 22 d., https://m.klaipeda.diena.lt/naujienos/klaipeda/menas-ir-pramogos/paveikslu-kolekcija-poilsio-namu-auska-perduota-palangos-kurorto-muziejui-1072705.

Leonas Peleckis-Kaktavičius, Baltijos erdvės, (Leidykla Spaustuvė 2005) 71.

 Ibid., p. 82

Viltė Migonytė-Petrulienė et al., „Palanga. Architektūros gidas“, (Leidykla Lapas, 2021) 110.

Interviu su Voldemaru Kesminu, Poilsio namų „Baltija“ direktoriaus pavaduotoju. Palanga. 2022 06 22. Tekstą užrašė Palangos kurorto muziejaus muziejininkė Gintarė Bertulė.

Interviu su „Baltijos plenerai“ kuratoriumi - Svajūnu Armonu. Palanga. 2022 09 05. Tekstą užrašė Palangos kurorto muziejaus muziejininkė Gintarė Bertulė.

Foto nuotraukose:

„Baltijos plenerai“ dalyviai, organizatorius J. Juchnevičius bei kiti svečiai. Iš knygos „Baltijos erdvės“.

Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslas „Mėlyni toliai“, 2000 m.

Svajūno Armono paveikslas „Vakaras“, 1997 m.

Alekdandro Vozbino paveikslas „Šventovė“, 1998 m.

Gražinos Vitartaitės paveikslas „Pavasaris“, 1997 m.