Ar tikrai muziejai – šviesos ir kultūros steigėjai?

Muziejų metais paskelbti 2012-ieji atrodo turėtų pritraukti daugiau lankytojų, o ir pačios kultūros įstaigos džiaugtis didesniu tiek žmonių, tiek valdžios dėmesiu.

Tačiau Palangos muziejai negali pasigirti itin dideliais pokyčiais, ar gausesniu finansavimu organizuoti kultūrinei veiklai. Ar „popsinės“ kultūros kupina J.Basanavičiaus gatvė neužgožia rimtojo meno? „Kas ką nori, tas tą randa“, – atsako „Palangos tilto“ kalbinti pašnekovai. Šiemet šioje sferoje gali atsirasti ir naujas objektas – Palangos krašto muziejus, tačiau procedūros dėl steigimo slenka gan lėtu žingsniu.

Lėšos vargingos

Kurorte valstybinius ar savivaldybės muziejus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: Palangos gintaro muziejus, Antano Mončio namai-muziejus, Jono Šliūpo memorialinė sodyba.

„Ar pakanka Palangai tiek muziejų? Nesigilinant, nieko nepakanka. Jei pažiūrėtume pozityviai – turime viską, tik nėra didesnių erdvių kultūriniams renginiams. Kameriniai koncertai, taip, telpa į mūsų bažnyčią, muziejų. Šiaip turime gausybę renginių. Netrukus prasidės Naktinės serenados, kur renkasi patys išrankiausi muzikos gurmanai“, – kalbėjo

Palangos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Vygantas Rekašius.

Anot jo, kurie apskritai skundžiasi gyvenimu, nieko ir neranda.

Jis pripažino, kad savivaldybės šiemet skiriama 30 tūkst. litų suma kultūros projektams yra vargana. Tačiau pasidžiaugė, kad valdžia išvis nenubraukė lėšų kultūrai.

„Šiemet pinigų nepadaugėjo. Apie vienas milijonas litų skirtas kurhauzo restauracijai, bet čia ne kultūrinė programa, nors tai susiję su kultūra. Visi galime pasakyti, kiek kainuoja duona, kava, tačiau, nemanau, kad žmonės suvokia kultūros vertę – kiek kainuoja gražus ir malonus įspūdis gyventojams ar miesto svečiams“, – sakė V.Rekašius.

Steigs krašto muziejų

Šiais metais kurorte pajudėjo ledai dėl krašto muziejaus steigimo.

„Savivaldybės gėda buvo neturėti savo krašto muziejaus. Taryba yra priėmusi sprendimą dėl jo steigimo, tebevyksta biurokratinės procedūros“, – kalbėjo Palangos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas.

Preliminariai, pradžiai, anot jo, planuojama ekspozicijoms išnaudoti vietą „Anapilio“ pirmajame aukšte. Eksponatų apie kraštą tikimasi surinkti iš viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, privačių žmonių.

„Turėjo būti paskelbtas konkursas muziejaus vadovo pareigoms užimti. Tačiau nežinau, kodėl jis dar nėra paskelbtas“, – stebėjosi V.Rekašius.

Kaip laikraščiui paaiškino Palangos savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė, šiuo metu yra atliekama galimybių studija krašto muziejaus steigimui.

„Turime išsiaiškinti, kas galėtų būti tame muziejuje, kur geriausia būtų jam vieta“, – aiškino pašnekovė.

Po galimybių studijos bus skelbiamas ir konkursas vadovo pareigoms užimti.

Galimybių studijai savivaldybė iš miesto biudžeto skyrė 25 tūkst. litų. Ją tikimasi užbaigti dar šiais metais.

Žiūri skeptiškai

Į tokio objekto atsiradimą gan skeptiškai žiūri Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Birutė Kulnytė.

„Aš būčiau ėjusi kitu keliu. Bet toks sprendimas jau priimtas. Norint daryti tokį muziejų, reikia turėti rinkinių, abejoju, kad jie turi. Daugeliu atveju jie kartosis, kas yra Jono Šliūpo muziejuje. Nežinau, kokia prasmė būtų atidaryti panašų muziejų“, – komentavo B.Kulnytė.

Lietuvos nacionaliniam muziejui Palangoje priklausančioje Jono Šliūpo memorialinėje sodyboje taip pat esama daug informacijos apie kurorto istoriją. Tai yra vienintelis burmistro išlikęs namas Lietuvoje.

Per metus muziejaus, darbuotojų išlaikymui skiriama apie 150 tūkst. litų.

Anot pašnekovės, per metus čia apsilanko iki 6 tūkst. žmonių. Ypač gausu yra vaikų, kurie čia įleidžiami nemokamai.

Skundžiamasi tuo, kad iki šiol iki sodybos nuo Vytauto gatvės nėra tinkamo priėjimo.

„Lankytojų sulaukiame panašiai, tik gauname barti dėl tako”, – prisipažino pašnekovė.

Viliamasi kada nors nutiesti šaligatvį. Anot muziejininkės, šiemet situaciją bent kiek palengvino tai, kad atsirado rodyklė, nurodanti, kur yra Jono Šliūpo sodyba.

Remia ir privatūs asmenys

Kiek daugiau lankytojų sulaukia savivaldybės finansuojami Antano Mončio namai-muziejus.

Anot direktorės Loretos Birutės Turauskaitės, kaip ir kasmet į muziejų ateinančių lankytojų yra 7-10 tūkstančių. Tačiau čia esą ne visi žmonės, nes ekspozicijos yra vežamos ir į kitus miestus ar užsienį, kur taip pat netrūksta lankytojų.

Beje, šiemet Palangos savivaldybė suteikė tikslinę dotaciją – 15 tūkst. litų. Papildomos lėšos skirtos eksponuoti muziejaus parodą Vokietijoje, taip reprezentuojant Palangą. Paprastai metams muziejui, darbuotojų atlyginimams skiriama apie 110 tūkst. litų. Pasak direktorės, šiuos metus paskelbus muziejų metais, paremti Antano Mončio namus panoro ir privatūs asmenys.

Pasak jos, situaciją pagerino tai, kad šiemet apie muziejus, lankytinas vietas labiau išplatinta informacinėje sistemoje. Informacijos turistai, tarp jų ir užsieniečiai, gali rasti turizmo centruose, oro uostose.

„Ateina žmonės, atkeliavę iš Rusijos, sako, kad dabar žino, kur gali apsilankyti. Informacijos sklaida dabar didesnė, o tai labai padeda žmonėms rasti muziejus“, – džiaugėsi L.B.Turauskaitė.

Daugiau nereiškia geriau

Paklausus, kaip vertina Palangos muziejų gyvenimą, L.B.Turauskaitė atsakė, jog jų gali būti dar ir daugiau, tačiau, tai nereiškia, kad bus geriau.

„Mieste turėtų būti atlikta kokia studija Palangos kultūros poreikiams. Dabar jaučiasi chaotiškumas, nėra kultūros sistemos Palangoje. Nėra tarpusavio bendravimo, atrodo, kiekvienas kažką darome atskirai“, – teigė muziejininkė.

Ji pasakojo, kad lankytojai dažnai klausia, kur yra kiti muziejai. Jie papasakoja, ir kryptį nurodo. Tačiau teko sulaukti pasakojimų iš turistų, kad, paklausus, kur yra Antano Mončio namai, kitų muziejų darbuotojai atsakydavo esą nežino.

„Myliu visus Palangos muziejus. Jie yra pakankamai geri ir reikalingi. Jie nubraukia dešimt Palangos minusų“, – šyptelėjo L.B.Turauskaitė.

Gintaro muziejuje – atsinaujinimas

Kur kas didesniais lankytojų srautais gali pasidžiaugti Lietuvos dailės muziejui priklausantis Palangos gintaro muziejus. Iki šių dienų šiemet jame apsilankė jau daugiau nei 40 tūkst. žmonių. Panašūs srautai tuo pačiu laikotarpiu buvo ir pernai.

Daug metų neremontuotas muziejus atsinaujina ir bando prisitaikyti prie modernesnių ekspozicijų. Dar pernai buvo pakeistos eksponatų vitrinos, atsirado audiovizualinės medžiagos.

„Visokių nuomonių susilaukiame, vieniems patiko senesnis variantas, kai buvo daug medžio, sako, dabar per daug stiklo atsirado, atrodo kaip parduotuvėje. Kitiems dabartinis pateikimas patinka“, – teigė Palangos gintaro muziejaus vedėja Vilija Macienė.

Žinia, jau baigėsi muziejaus remonto pirmasis etapas, kurio metu buvo sutvarkytos vazos, balkonai, terasa ir padaryti kiti darbai.

Anot muziejininkės, dabar vyksta antro etapo darbai. Jame nusimato dar daugiau darbų – suremontuoti visas buitines sąlygas.

„Planuojama sutvarkyti ir stogo dangą, komunikacijas, vandentiekio sistemą. Reikės įrengti liftą neįgaliesiems“, – vardijo V.Macienė.

Kalbėdama apie muziejus Palangoje, pašnekovė teigė, kad svarbiausia yra ne kiekybė. Muziejus, anot jos, turi būti traukos centras, o ne tai, kad pastato eksponatą ir jis niekam neįdomus. 

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".