Apie palangiškius, kurių namai – „rūko durim“, kitapus... savęs

Ne patį smagiausią vaizdelį atsinešė šių metų vasario 7-osios dienos rytas į Palangos centrą. Taip, Lietuvos kultūros sostinės – 2013, arti „Fontaniuko“ autobusų stotelėje, laukdami autobuso į Šventąją, ant suoliuko trys jau apgirtę, bet nepurvini vyrai kuo ramiausiai, „keiksmablyniais“ pasūdydami pokalbį, „tvarkė“ nemažą degtinės butelį. Vienoje pusėje – miesto bibliotekos langai, netoliese – spaudos kioskas, pro šalį skuba į kuprinėles mokyklines knygas susikrovę mokinukai. Bet „kariškų vaizdelių“ Palangoje tik daugėja. Girtuoklystė Lietuvoje (ir Palangoje!) – kaip nevaldoma Fokušimos vandenyno banga, nušluojanti viską ir nesiskaitanti su niekuo, net sveikatingumo metais. Policija – toli, bet ar prie girtuoklio pastatysi policininką? Neseniai Klaipėdoje išgirdau ir užrašiau šias mintis: „Mirę, bet mirties faktas nenustatytas. Gaila. Klausyk, o kodėl žmonės geria, o gerdami – nusigyvena? Morališkai. Savaime tampa amoraliais, nebesusikalba... su savimi. Pavidalai. Smegenys virsta „šaltiena“. Gaila. Retam gali padėti, jeigu pats sau padėti nenori“.
Kareivis geria ne iš gero.
Kodėl – jis pats gerai nežino.
Gal senos žaizdos atsidaro,
Gal atmintis slogi kankina.

Kareivis geria ne iš gero.
Kodėl – ir jam pačiam neaišku.
Gal tas, kur skriaudą jam padarė.
Už jį daug laimingesnis vaikšto.

Kareivis geria ne iš gero.
Ir gal nereikia jo pasmerkti.
Jis šiandien iš linksmumo geria,
Ryt gers, kad nepradėtų verkti.
(Juozas Macevičius, eil. „Kareivis geria ne iš gero“)

Blogai, kai balių mėgėjai tampa „profesionalais“. Žinai, kiek tuose latraujančiuose „pavidaluose“ tuštybės, kiek ten „genijų“, „galiūnų“, kiek daug vaidybos, melo, klastos! O pakelia – tik šaukštą, bet ir to nebereikia – prisirankioja konteineriuose maisto, prilesa kaip žiurkės ir taip metų metais. Gaila, nors juose nėra jokio gailesčio pasauliui, nei visiems jo gyventojams, nes ir šeimos narius, ir visus kitus dėl alkoholio lašo jie „pakaria“ savo girta virve. Tėra vienas egzistencinio rūpesčio žodis – „gerti“. Ir klausimas: „Kur rasti bent vieną šaukštą, bent 50 gramų gerklės „šachtai“, kūno skausmeliams užgesinti?“ Mirti bijo. Drąsūs tik girti. Tik girti! Mirinėja iki begalybės. Sugriovę save, luošinantys artimų ir bendruomenės narių likimus. Tai ko čia gailėti? Viena palangiškė „karžygiškai“ iššaukė: „Purvą reikia laidoti. Bet kad nedvesia“. Neskubėkim. Neišlaikusiems gyvenimo egzaminų ir likimo iššūkių žmones gal derėtų izoliuoti nuo priklausomybių neturinčių, blaivių bendruomenės narių, moksleivijos, mažų vaikų? Gal reikia atkurti darbo profilaktoriumus, kur galėtų atgauti jėgas ir pasitikėjimą savimi. Tarybiniais laikais vis dėlto jie dažną vyrą Naujojoje Vilnioje yra išgelbėję nuo belaikės žūties. Tai turi būti valstybinis, o ne vien tik kunigų ar vienuolių rūpestis. Mūsų atlaidumas, abejingumas ir „demokratija“ girtuokliams, iki „nusigyvenimo“ ir kitų gyvenimus verčiantiems sąvartynu yra tas pats, kas rykšte plakt jūrą. Jiems į viską nusispjaut. Bet juk yra ir teigiamų atvejų. Yra būdų, kaip išbrist iš Egoisto pelkės. Nebūkit abejingos, moterys, parodykit savo vyrams kelius į blaivų gyvenimą. Malonumų velnias – didžiausias egoistas, bet jis prišaukia šimtus nemalonumų ne vien pačiam individui. Tai jau „virusinis užkratas“, kurį reikia šalinti. Argi jau norma – viešas girtuokliavimas Palangos centre? „Galim padėti pasiryžusiam žmogui rast kelią į blaivystę, tik jokiu būdu netoleruokime girtuoklio „išdaigų“, nes niekas taip neskatina iš naujo „nusidėti“ ir tęsti girtuoklystės maratonus, kaip neryžtingų bendrapiliečių gailestis“, – sako mano žinomas uostamiesčio psichoterapeutas Valdas Alešiūnas.
Kaip sakoma, komentarų nereikia.