Apie Palangos kurorto vystymo perspektyvas derėtų visiems mąstyti šiandien

 Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo atstovai apsilankę pas miesto merą Šarūną Vaitkų aptarė problemas, kurios susiformavo pastaraisiais dešimtmečiais ir jų sprendimui dabar jau būtinos radikalios permainos.

Daug ką neramina tie akivaizdūs faktai, susiję su neigiamais demografiniais miesto pokyčiais, nes per šį laikotarpį gerokai sumažėjo gyventojų skaičius, dėl ekonominių ir organizacinių problemų praradome nemažai darbo kolektyvų, kurortinio profilio objektų.

Vienas iš tokių objektyvių veiksnių ženkliai nulėmusių minėtus praradimus – tai žemės grąžinimas ir tam pritaikytas Bendrasis planas. Visų naujųjų žemės savininkų, gyvenančių ne Palangoje, svarbiausias tikslas – pasistatyti gyvenamuosius namus, kuriuose gyvens tik vasaros laikotarpiu. Gal jie ateityje ir priiminės poilsiautojus, bet miesto infrastruktūros vystymo trūkumais tada bus kaltinami vietinės savivaldybės vadovai ir specialistai. Juk Palanga ne vien vietinių gyventojų kurortas, todėl ją užstatę tik gyvenamaisiais namais, pritaikytus antrajam būstui, naikiname galimybę kryptingai plėtoti visą kurorto infrastruktūros perspektyvą.

Viso to pasekmės pradedamos jausti šiandien, todėl būtina dalykiškai ir sparčiai ruoštis naujam Bendrajam planui, juolab, kai esamo plano galiojimo terminas baigiasi jau 2015 metais. Bendrojo plano rengime turi aktyviai dalyvauti ir savo nuomones pareikšti vietiniai specialistai, projektuotojai, mokslininkai, vietos gyventojai ir poilsiautojai. Tai tikrai didelis organizacinis darbas.

Buvęs Palangos miesto vyriausiasis architektas ir daugelio Lietuvoje žinomų statinių projektų autorius bei jų rengimo vadovas Leonas Mardosas kėlė mintį, kad jau dabar mums reikia turėti konkrečią miesto plėtojimo idėją, kuriai iki 2015 metų reikėtų iki galo subręsti. Svarbiausia į savo kurorto ateitį žvelgti blaiviai, įvertinti vėsokos Baltijos pakrantės realybę ir nesistengti aklai kopijuoti šiltų kraštų kurortinių galimybių, juolab standartinio įvaizdžio. Palangos kurortinio sezono mes tikrai nepadarysime veikiančio visus metus. Tai nerealu. Stenkimės bent jau kūrybiškai įvertinti tai, ką iš tikrųjų turime, t.y. jūros, pajūrio miškų, nuostabių parkų galimybes.

Mūsų kurorto savasties žaliuosius pagrindus dar 1926 metais padėjo šviesios atminties asmenybė Marijonas Daujotas, jo perspektyvių vizijų dėka Palanga šiandien savo originalumu žinoma kaip neįkainojamas turtas, kuriuo džiaugiasi daugelis pasaulio turistų, poilsiautojų, gamtos mylėtojų. Branginkime tai ir ta pačia kryptimi kurortą puoselėkime toliau. Nesižavėkime kai kurių buvusių veikėjų raginimu „...atsiprašyti Tautos už tai, kad miestas paslėptas tarp medžių ir, įsivaizduok, jam plaukiant jūra „Palangos nebesimato“. Neužmirškime ir to, kad šis gamtos grožis ir kurorto originalumas buvo išsaugotas ne okupantams, o Lietuvai ir perspektyviai mąstantiems jos žmonėms. Kuo mažiau būsime panašūs į kitus, tuo liksime įdomesni ir visų vertinami.

Mūsų miestelėnų išradingumu tikrai neturėtume skųstis. Pastaruoju metu jau visur žinomas Palangos rudeninis ilgasis stalas, pavasarinė margučių šventė, žemaitiškai savitos Užgavėnės paplūdimyje, o Stintų šventės originalumas nustebino sugalvota „ambasadų“ naujove. Malonu, kad šios tradicijos ne tik nuolat tęsiamos, bet jau tampa kurorto neatskiriamas įvaizdis. Kadaise Palanga išgarsėjo pirmosiomis aukšto lygio Nijolės Gaigalaitės ir Roberto Antinio skulptūromis, o vėliau fundamentalusis menas apskritai pamėgo Palangą – atsirado ir toliau sėkmingai plečiamas nuostabus skulptūrų parkas. Manau, kad Lietuvos Dailės fondas mūsų miestui mielai deponuos dar ne vieną meno kūrinį. „Nesvarbu, kad Palangos vasara tokia bedieviškai trumpa”, – kadaise apgailestavo šviesios atminties poetas Justinas Marcinkevičius, bet palangiškių entuziazmas bei kūrybiškumas ne tik ją pratęsia, bet dar ir paįvairina. „Svarbiausia tai, kad Palanga dabar turi gerą dirigentą, – pabrėžė L. Mardosas. – Todėl tikime, kad tos kūrybinės jėgos bus nukreiptos reikiama linkme“.

Zigmas Dokšas, vienas iš Kraštovaizdžio bičiulių klubo įkūrėjų, taip pat pasidalino savo didele patirtimi. Buvo laikai, kai tikrai sunku buvo ką nors nestandartiškai mąstyti, juolab, sukurti. Juk pakako kaimo gyvenvietėje sparčiai „pritupdyti“ tipinių namukų, ir tokiu būdu sparčiai išspręsti gyvenamojo ploto trūkumą.

Ką mes su tuo būtume pasiekę?

Štai tada ir iškilo klausimas ūkyje turėti landšafto architektą, nes tik toks specialistas gali ir kraštovaizdį formuoti, ir pagal jį pastatus projektuoti. Atitinkamų erdvių sukūrimui ir želdinių parinkimui reikia meilės, atsidavimo, žmonių poreikių pažinimo. Manyčiau, kad Palanga be tokio specialisto tikrai neišsivers. Svarbiausia, toks miesto kraštovaizdžio kūrėjas privalo būti savarankiškas ir principingas pareigūnas. Ne priedėlis prie miesto architektūros skyriaus, o vyriausiojo architekto lygiavertis partneris. Jo sprendimai gali kai ką iš pradžių ir šokiruoti, tačiau laikas viską surikiuos į vietas. „Jaučiasi, kad miesto taryba pradėjo kokybiškai naują veiklos etapą, – užbaigė Z. Dokšas. – Startas tikrai stiprus, teisingas, gražus ir belieka palinkėti tik geros sėkmės“.

Anot architektės Rūsnos Vaineikytės, kraštovaizdžio formavimas – tai ne vienadienis darbas. Be to, visi geri darbai neįmanomi be kolektyvinio mąstymo būdu sukurtos bendros idėjos, kuri įmanoma tik organizuojant dalykines konferencijas. Aktualūs želdynų ir naujų parkų kūrimo klausimai tampriai susiję su kurorto Bendrojo plano rengimo pradine stadija. Tokiose konferencijose turėtų vykti aktyvios specialistų diskusijos, apsikeitimas jų nuomonėmis, pagrįstomis abipuse pagarba ir profesionalių krypčių išsiaiškinimu. Daug kas sako, kad UAB „Palangos komunalinis ūkis“ dabar puikiai tvarko želdinius, sprendžia kokias gėles ir kur sodinti. Deja, jie yra bendrojo naudojimo plotuose tik vykdytojai, tačiau ne ilgalaikių idėjų kūrėjai (pvz., visuose miesto plotuose). Neapsunkinkime jų ir leiskime jiems operatyviai dirbti savo darbą.

Mūsų požiūriu, būtina jau dabar sparčiai kurti kurortinio parko ilgalaikius pagrindus: sodinti medžius, kryptingai formuoti erdves, skirtoms tarnauti ir miestelėnams, ir kurorto svečiams. Negalima tokios veiklos palikti savieigai. Turime akivaizdų pavyzdį, kai buvusių žvyro karjerų vietose atsirado dirbtiniai ežerai, kuriuose dabar formuojasi saviveiklinio lygio atrakcionų parkai. Didelių problemų gali iškelti ir „Auskos“ poilsio namų parko teritorijos, nes po galimo privatizavimo didžiulio parko nežinomybės statusas gali virsti neprognozuojama statybų arena.

Visi matome ir džiaugiamės, kad į Palangą atėjo naujos ir gerokai konkretesnės investicijos: plečiama sporto ir kuriama nauja turizmo bazė, atnaujinami kultūros objektai, kapitališkai tvarkomos aikštės ir miesto gatvės, sėkmingai sprendžiasi miesto apvažiavimo magistralės statyba, sudrausminti kai kurie statybų savivaliautojai, sutramdyti Kurhauzo bendrasavininkų apetitai. Danius Puodžius išdėstė ir daugiau dalykiškų pastabų, ypač susietų su įvažiavimo į kurortą įvaizdžio gerinimu bei gražinimu, infrastruktūros vystymu. Užsiminta, kad mažoka idėjų yra dėl erdvių meniško užpildymo, t.t. susijusių ir su grafų Tiškevičių šeimai paminklų sukūrimo. Tokie objektai visada puošia miestą. Šiandien mus neramina faktai, kai iš J. Basanavičiaus gatvės tenka iškelti kai kurias skulptūrėles, o prekybinių „balaganų“ gausa čia užgožia net vertingo architektūrinio paveldo objektus. Keistai atrodo, kai naujai tvarkomos gatvės ir šaligatviai po kapitalinio remonto darbų vietomis neleistinai susiaurėja arba tampa nesuprantamai iškreivinti ar net duobėti. Per ilgai užsitęsė kai kurių nenaudojamų teritorijų kurorto poreikiams (pvz., buvusios raketinės bazės) pritaikymas.

Miesto meras Šarūnas Vaitkus padėkojo kraštovaizdžio bičiulių klubo nariams už draugiškas pastabas, kurios daugeliu atvejų žinomos, nors sprendimo galimybės dažnai nesutampa su miesto tarybos norais. Daug objektų yra apverktinoje būklėje, nes juos daro verslininkai, kurie gyvena Kaune arba kituose miestuose. Vietinių statybininkų galimybės labai ribotos, todėl pirmiausia reikia sukurti ne tik darbo vietas, bet ir kurorto poreikius tenkinančias analogiškas įmones.

Gaila, kad iki šiol daug sanatorinio poilsio aptarnavimo įmonių savo gamybinę bazę pavertė butais, o tam pradžią davė Vanagupės gatvėje apie „Liną“ esančių poilsio namų kompleksai. Stipriai pasijautė miesto pajamų netektis, kai Palangos oro uostas besugeba aptarnauti vos kelis skrydžius iš Skandinavijos. Turtingi žmonės iš Rusijos mėgsta skraidyti galingais lėktuvais, kurie leidžiasi tik Kaliningrade. Be to, įvažiavimas į mūsų respubliką jiems gerokai apsunkintas. Svarbiausia miesto problema, kuri skaudžiai jausis dar ilgus metus – tai praeities klaidos, susietos su prarastų teritorijų atkovojimu. Manykime, kad palangiškių entuziazmas padės ištaisyti esamas klaidas.

Donatas ŽUOLYS