1919-aisiais pirmąkart Lietuvos trispalvę iškėlęs M. Slyvauskas ilsisi Palangoje

 Kiekvienų metų sausio pirmąją Lietuva mini vėliavos dieną. Bet kažin ar daug tautiečių žino, kodėl ji minima būtent šią dieną. Ir, ko gero, dar mažiau žinančių, jog jauniausias iš tų savanorių, kurie 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte pirmąkart iškėlė Lietuvos trispalvę, Mikas Slyvauskas, ilgą laiką gyveno Palangoje, kurios kapinėse ir atgulė amžino poilsio.

Pirmąkart suplevėsavo 1919-aisiais

1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvę kaip laisvos Lietuvos ženklą iškėlė Lietuvos savanorių būrys. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, o po to savanoriai sudainavo Lietuvos himną. Tą savanorių būrį sudarė dešimt savanorių: karininkai Kazys Škirpa ir Petras Gužas, karo valdininkas Jonas Nistelis, puskarininkiai Jonas Norvila ir Stasys Butkus, eiliniai kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius.

1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną. Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė „želigovskininkai“ ir lietuvišką trispalvė vėl buvo nuplėšta.

Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.

Kasmet, sausio 1 d., minint Lietuvos vėliavos dieną, Vilniuje ant Gedimino kalno rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija. O 1999-aisiais, minint 80-ąsias pirmojo vėliavos pakėlimo metines, šioje ceremonijoje buvo pakviesti dalyvauti pirmąkart ją kėlusių savanorių artimieji, tarp kurių buvo dvi seserys Slyvauskaitės. Viena jų, Raminta, gyvena Palangoje, kur amžino poilsio atgulė ilgus metus čia gyvenęs jos tėvelis Mykolas Slyvauskas.

Septyniolikmetis savanoris

1990-ųjų spalį laikraštyje „Gimtinė” straipsnyje „Jis kėlė Lietuvos vėliavą” Juozas Fabijonavičius rašo: „Savanorių pastangų, narsumo ir aukos dėka 1919 metų sausio mėnesio 1 dieną Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, pirmą kartą mūsų krašto istorijos vingiuose buvo iškelta Nepriklausomos Lietuvos valstybinė vėliava – tautos gyvastingumo ir laisvės simbolis. Iškėlus vėliavą, po karininko K. Škirpos kalbos ir trijų saliuto šūvių pirmojoje garbės sargyboje pasiliko J. Nistelis, S. Butkus, A. Riauba, P. Plauska, R. Marcalis ir M. Slyvauskas“.

Kaip „Palangos tiltui“ pasakojo M. Slyvausko dukra Raminta, jos tėvelis gimė 1900 m. liepos 22 d. Lenkijoje.

„Tėtei dar esant mažam, jo tėvai persikėlė į Lietuvą. Mano močiutė, tėtės mama, dėstė lietuvių kalbą, o senelis, tėtės tėvas, būdamas geologas, važinėjosi po visą pasaulį: po Sibirą, Aliaską ir ieškojo aukso. Nerado jis to aukso...“, – prisimena R. Slyvauskaitė-Domarkienė.

Kaip rašo savo straipsnyje J. Fabijonavičius, grįžęs į Lietuvą M. Slyvauskas į Vilniaus savanorių priėmimo registracijos punktą atvyko 1918 m. lapkričio 17 d. Buvo paskirtas į kulkosvaidininkų būrį eiliniu kareiviu. Netrukus, lenkams okupavus Vilnių, skiriamas į Kauno komendantūrą.

M. Slyvauskas buvo pakankamai išprusęs, drausmingas ir sumanus kareivis savanoris, kūrėjas. Todėl 1920 m. lapkričio mėnesį karo vadovybė jį siunčia į ką tik susikūrusią karo mokyklą. 1921 m. M. Slyvauskas ją baigia, jam suteiktas leitenanto laipsnis.

1927 m. jis perkeliamas į ryšių batalioną, kuriame ištarnavo iki Lietuvos kariuomenės likvidavimo, t.y., iki jos įjungimo į raudonąją armiją. 1930 m. jis skiriamas dalinio ugniagesių komandos viršininku. 1935 m. M. Slyvauskui suteikiamas Lietuvos kariuomenės ryšių tarnybos kapitono laipsnis.

Jis mokėjo prancūzų, lotynų, vokiečių ir lenkų kalbas.

Tremties neišvengė

Pasakodama apie savo tėvelį, R. Slyvauskaitė, be jau minėtų jo biografijos momentų, paminėjo ir tai, kad 1927-aisiais jis baigė suaugusiųjų gimnaziją Kaune. Paminėjo ji ir tai, kad būdamas leitenantas ir vadovaudamas ryšių batalionui, jis buvo atsakingas už sportą – slidinėjimą, jodinėjimą. Ir už pašto balandžius.

Baigęs gimnaziją, M. Slyvauskas buvo įstojęs į Kauno universiteto chemijos fakultetą. Bet tais laikais buvo tokia nuostata: jeigu karininkas, tai ir būk juo, tad po pirmojo kurso universitete jis metė mokslus.

„1933 metais jis susipažino su mano mama, kuri visą gyvenimą dirbo akušere. Susipažino per jos brolį Jušką, kuris tuomet buvo karo kapelionas. Susituokė jie 1934 metais, po metų gimė mano sesuo Dalia, 1937 metais – aš, – pasakojo Raminta. – Iki karo gyvenome Kaune, Kastyčio gatvėje, netoli Profsąjungų rūmų. Nors buvau visai mažutė, pamenu – sesuo neatsimena – didžiulį butą antrame namo aukšte, pamenu jo išplanavimą, net kokie baldai buvo“.

Prasidėjus karui, vadinamaisiais vokiečių laikais, M. Slyvauskas išėjo iš kariuomenės ir dirbo pieno centre buhalteriu.

„O mūsų bute buvo apgyvendintas vienas vokiečių karininkas – jis ir iš tėtės atimta mašina važinėjosi. Vėliau tėtė yra sakęs, jog rusai buvę švelnesni už vokiečius... Karui pasibaigus, 1945 metais tėtė buvo suimtas ir uždarytas KGB būstinėje. Prieš jį suimant, tėtė, matyt, nujausdamas, kad taip gali atsitikti, nugabeno mus į Zuikinę – dabar ten Kauno marios, – kur mes vasarodavome. Žinau, kad mama, eidama pasižiūrėti, kur ir kaip ten tėtė, persirengė nuskarusiais rūbais ir net veidą išsisuodino, kad senesnė atrodytų, kad niekas jos nepažintų“, – pasakojo M. Slyvausko dukra.

Tada mama sužinojusi, kada išvyksta ešelonas, kuriuo į tremtį bus vežami suimtieji. O grįžusi į Zuikinę dukroms liepė skubiai susiruošti.

„Pamenu, aš pasiėmiau lėlę, o sesuo – gintarinius karolius. Ir mes visos panemuniais nuėjome. Tik išėjus iš Zuikinės, atvažiavo mūsų suimti. O kaimynai – labai padorūs žmonės buvo – nurodė jiems priešingą pusę, nei nuėjome. Taip mes atsidūrėme Kartenoje. O tėtę nuvežė į Vorkutą. Labai gailiuosi, kad per visą gyvenimą neturėjau kaip ten nuvažiuoti...“, – dalijasi prisiminimais ir mintimis Raminta.

Grįžusio nepažino...

„Kartenoje mes mokėmės. Neramūs metai buvo. Žinau, kad miškuose buvo partizanai, bet mūsų šeimai su jais susidurti neteko. Tik vieną kartą, kai uogavome su sese miškelyje netoli namų, pasirodė toks barzdotas vyras ir klausia: „Kas jūs tokios būsit?“ Atsakėm, kad Slyvauskaitės. „Geros mergaitės“, pasakė vyriškis – matyt, partizanai apie mus žinojo“, – dar vieną epizodą iš vaikystės prisiminė Raminta.

1949-aisiais M. Slyvauskas grįžo iš tremties.

„Vorkutoje tėtė susirgo, jam buvo dujinė gangrena. Laimei, ten, lageryje, būta gero ruso felčerio – skubiai koją perpjovė, išvalė, ir jis tiesiog per stebuklą liko gyvas. Tiesa, susirgo pankreatitu: visa oda tiesiog geltona pasidarė. Iš Vorkutos tėtę parvežė iki Vilniaus, ir jis ėjo pėsčias iki pat Kartenos. Yra pasakojęs, kaip sėdi pagriovy, šalia pasidėjęs paties pasidarytą „čemodaną“, prošal vežimu važiuoja žmogus. Tėtė jį susistabdo – o baisus buvo, visas geltonas, net dabar pamenu, kaip grįžęs atrodė, – žmogus sutinka jį pavežti, o kol jis pasiima lagaminą, vežimas jau nurūkęs...“, – pasakojo M. Slyvausko dukra.

Prisimena ji tėvų pasakojimą, kaip jie Kartenoje susitiko. Mama tuo metu sėmė vandenį iš šulinio, prieina prie jos toks suvargęs vyriškis ir paprašo vandens atsigerti. Ji, nepažinusi ketverius metus nematyto savo vyro, atsakė – gerai. Ir paduoda vandens. O vyriškis ir sako: „Olyte...“

„Mes tuo tarpu – prigrasintos buvome visiems sakyti, kad tėtė kare žuvo – su draugėmis žaidėme prie Minijos. Ir atbėga dar viena draugė, iš tolo šaukdama: „Jūsų tėtė grįžo“. O mes: „Mūsų tėtė žuvęs...“, – pamena pašnekovė.

Pamena ji ir tai, kaip grįžęs tėtė neleisdavęs bulvių lupti – šeima valgydavusi jas su lupenomis. Sakydavo: „Mano akivaizdoje už tas lupenas žmogų nušovė...“

Slapstėsi iki Stalino mirties

Grįžus tėvui, šeimos gyvenimas ramus nebuvo: dažnai tekdavę bėgti iš namų, kad pralauktų periodiškai atliekamus „valymus“ ir po jų sekusius trėmimus.

„Mama, kuri ir Kartenoje dirbo akušere – už gerą darbą buvo net ordiną gavusi, tokia ta likimo ironija, – puikiai sugyveno su visomis moterimis. Ir jos ne kartą yra mūsų šeimą perspėjusios: „Slyvauskiene, šiąnakt bus suimami ir tremiami žmonės, jūs sąraše esate“. Tai skubiai pasisamdydavome vežimą su arkliu, į traukinį ir – Klaipėdon. Ten gyveno tėvų draugai, kurie mus priimdavo. Pabūdavom dvi tris dienas, ir grįždavom. Paskui persikėlėm iš Kartenos į Kretingą. Ten irgi buvo gerų žmonių, perspėdavo mus, kad „vežimas“ nusimato, tai važiuodavome pralaukti į Skuodą. Beje, ten irgi metus pragyvenome. Atsimenu, kaip Skuode, vėlai vakare, į mūsų namus atėjo tokia moteris ir kažką su mama šnibždėjosi – matyt, vėl perspėjo. Tai vėl – arkliai, traukinys, Klaipėda, kur vėliau ir apsigyvenome“, – prisimena pašnekovė.

1952-aisiais, po Stalino mirties, kai Raminta jau mokėsi 11 klasėje, šeima grįžo į Kauną – niekur bėgti nebereikėjo. „Tėtė įsidarbino odos ir veneros ligų dispanserio registratūroje. Tai jis ten tuos ligonius auklėdavo, kad mandagiai elgtųsi...“, – šypteli Raminta.

Po kelių metų mama gavo butą ir tėvai persikėlė į Palangą. Raminta liko Kaune, kur studijavo mediciną.

„Tėtė mus mokė žaisti šachmatais – aš tik ėjimus išmokau, o sesuo gana neblogai žaidžia. Mokė, kad reikia mankštą daryti, mokė gražios laikysenos: atsistoti prie sienos, priglausti kulnus ir pakaušį, ir taip pastovėti bent kelias minutes – taip jį karininkų mokykloje mokė. Ir pats iki pat vėlyvos senatvės mankštindavosi: greitu žingsniu – beveik ristele – bet kokiu oru nueidavo iki jūros, išsimaudydavo“, – dėliojo prisiminimų mozaiką Raminta.

Tikėjo Lietuvą būsiant laisva

Kartu pervertėme šeimos albumą, kur ant kiekvienos nuotraukos gražiu, beveik kaligrafišku raštu M. Slyvauskas užrašęs ne tik nuotraukos padarymo datą, bet ir kas tądien vyko, kokia proga fotografuotasi ar jo paties fotografuota: „Aš atėjau aplankyti Olytę ir tik ką gimusią Ramintą...“ Perverčiame senas fotografijas, kuriose M. Slyvauskas kartu su kitais savanoriais stovi sargyboje prie Gedimino bokšte plevėsuojančios trispalvės, karo mokyklos vinjetes.

„Kodėl tėtė rinkosi būti karininku ir savanoriu? – susimąsto Raminta. – Karininko kelią jam mama išrinko, nes praktiškai viena jį augino iš mokytojos atlyginimo. Į savanorius užsirašė dar net aštuoniolikos neturėdamas, kai buvo kovojama su lenkais dėl Vilniaus. Tikras patriotas buvo. Beje, kai kėlė vėliavą, jam irgi dar aštuoniolikos metų nebuvo. Kodėl jam buvo patikėta tokia garbė? Gal todėl, kad buvo labai taiklus šaulys, dabar tokius snaiperiais vadina“.

Anapilin M. Slyvauskas iškeliavo 1984-ųjų gruodžio 30 dieną. Nebeišvydo nei 1988-aisiais Gedimino bokšte vėl suplevėsavusios trispalvės, nebesulaukė Nepriklausomybės atkūrimo... Tačiau, kaip sakė jo dukra, laukė ir tikėjo, kad taip bus.

„Taip, tikėjosi. Ir laukė. Ir labai gražiai, ir šviesiai įsivaizdavo, kokia ta nepriklausoma Lietuva turėtų būti. Žinot, kai dabar aplink kartais kyla suirutė, kai prasideda nesantaika, barniai, galvoju: tėtė turbūt karste apsiverčia... Jis ir anuo metu labai ieškodavo tiesos. Pavyzdžiui, prasidėdavo Palangoj kokios statybos, imdavo pamatus kasti, tai tėtė eidavo į Vykdomąjį komitetą, sakydavo, kad reikia archeologinius tyrimus atlikti. Jau ir mama sakydavo: „Baik tu, nesirūpink, juk yra kam pasirūpinti“. Arba, tarkim, prie įstaigų ar institucijų kabodavo informacinės lentos su užrašais viena rusų, kita lietuvių kalba. Tai tėtė visada pastebėdavo, jei jos ne tokia eilės tvarka būdavo pakabintos, eidavo, sakydavo, ir pasiekdavo, kad perkabintų. Toks tai karys buvo, nors šiaip – labai taikus žmogus. Labai doras. Ir aš savo tėvais labai labai didžiuojuosi...“, – apie pirmąkart Lietuvos istorijoje ant Gedimino kalno trispalvę kėlusį tėvelį Mykolą Slyvauską sako Palangoje gyvenanti dukra R. Slyvauskaitė-Domarkienė.