Žymantės Vladislovos Jonuškaitės rankose šaltas betonas kvėpuoja

Savo pusilgiame gyvenime sutikau nemažai kuriančių žmonių – akmens kalėjų, eilėraščių upelius liejančių, drobes kaip duris tapančių, romanus rašančių, taip pat muzikai, dainai, kūrybai pasišventusiųjų... Kai kas iš jų, girdėjau gyvuosius šnekant, „mirė“. Netiesa! Drįstu ginčytis. Kūnas – sielos „maišas“. Jei kūną sugeria žemė, Kūrėjo siela tebevaikšto tarp mūsų. Likę čia Kūrėjo darbai mums padeda džiaugtis gyvenimu, nes menas palengvina, švelnina gan pilką, betono spalvos, gan rūsčią kasdienybę. Štai, todėl naivu liudyti mirtį, jei menininkų darbai mus stebi jų akimis. Gyvųjų pasaulis puošnus amžinai gyvais kūnais mirusiųjų menininkų darbais. Apie tai nesyk pagalvojau ir Palangos centre, Skulptūrų parke stebėdamas vaikiškai-vasariškai gyvastingą čia kūrybiškai gyvenusios skulptorės Žymantės Vladislovos Jonuškaitės skulptūrą „Saulytė“ (1968). Šios gabios moters darbų pajūryje sukurta ir išlikę daugiau.   Jaunystės draugų ir Aukštaitijos „Atžalyno“ prašymas Rugsėjo 27-ąją Klaipėdoje žinoma savo švietėjiška – kultūrine veikla, lietuvybei atsidavusi moteris – Antanina Aleknavičienė atkreipė žurnalisto dėmesį į faktą, kad Panevėžyje 1950-1954 metais energingai veikė tautinė-religinė moksleivių organizacija „Atžalynas“. Jos dvasios vadovu buvo tuometis Panevėžio katedros vikaras, ilgainiui – Pasvalyje šimtus sielovados darbų pavyzdingai rikiavęs kunigas Monsinjoras, prelatas Jonas Balčiūnas (1927-2008). „Atžalynas“ jam pelnė nelaisvę, jo dvasinis vadovas buvo ir sovietinių gulagų misionierius. Gerbiamo kultūros puoselėtojo Monsinjoro Jono Balčiūno sesuo Antanina Aleknavičienė atvertė 2009 metais išleistą Audronės Zavadskytės-Sabaliauskienės knygą „Atžalynas“. Ten, 14-ajame puslapyje, rašoma, kaip augo tautinė-religinė moksleivių organizacija Panevėžio II mergaičių gimnazijoje, kaip jos narės kvietė tautiečius prasmingai kovai už Lietuvos laisvę. Merginos pasirinko maldą, sukūrė himną, davė priesaiką. „... Užmojai buvo dideli, todėl greitai pajutome, kad mūsų labai mažai. Ėmėme kalbinti klasės drauges. Viena po kitos priesaiką davė Irena Paulavičiūtė, Regina Vepštaitė, Zofija Kuzminskaitė, Janina Balčiūnaitė, ŽYMANTĖ JONUŠKAITĖ (išryškinta mano, - G.G.), Jūratė Bazilevičiūtė... Mūsų „Atžalynas“, kaip sniego lavina nuo kalno, ritosi ir didėjo. Narių skaičius augo sparčiai: 10, 15, 20... Vieni sakė kitiems, tie toliau pašnibždomis tarė stebuklingą žodį „Atžalynas“... Atrodė, nebuvo tokių, kurie buvo atsisakę dalyvauti organizacijos veikloje“, – rašė knygoje Audronė Zavadskytė-Sabaliauskienė. – Jaunų dienų bendražygiai vis teiraujasi, kaip susiklostė Palangoje, žinau, gyvenusios aukštaitės, aktyviosios „atžalynietės“ – kovotojos už laisvąją Lietuvą Žymantės Jonuškaitės likimo gijos? Pabandykite su palangiškiais „palesioti“ reikšmingesnių faktų apie menininkę Žymantę Jonuškaitę, – paprašė gerbiama Antanina Aleknavičienė. Prisižadėjau. Šitaip ir atgimsta gal prieštaringai vertinamas, tačiau vaivorykštės spalvų turtingas, menui visa siela ir širdimi pasišventusios moters gyvenimo vitražas. Šia proga išsyk tariu dėkingumo žodžius šią medžiagą kaupti padėjusioms palangiškėms – bibliotekininkei Bronei Spevakovienei, gintaro meistrei Zuzanai Lubienei ir jautraus žmogiškumo turtingai skulptorės Ž.Jonuškaitės marčiai Dainai Malakauskaitei-Eimanavičienei.   Faktai lietuviškoje enciklopedijoje su kukliais marčios komentarais 2005 metais Vilniuje išleistosios „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ aštuntajame tome, 721-722 puslapiuose į gero žvirblio žingsnio tekstuką sutalpintas kūrybinės aistros turtingas skulptorės, piešėjos ir „mačerniškos“ pasaulėžiūros literatės Žymantės Jonuškaitės gyvenimas (gimė 1936-09-30, Vaduvoje (Skapiškio valsč.), mirė 2001-05-20 ir palaidota Palangoje). 1960 metais baigusi Lietuvos dailės institutą dirbo Klaipėdos Dailės kombinato Palangos gintaro cecho meno vadove. Nuo 1960 metų dalyvavo parodose (individuali Palangoje 1987 m.). Sukūrė dekoratyvinių parko skulptūrų („Saulytė“ 1968 m., Palangoje, „Putamarė“ 1975 m., Klaipėdoje, kt.), reljefų interjerams („Pajūry“ 1961 m., „Kanklininkas“ 1965 m., „Kęstutis ir Birutė“ 1968 m., „Palanga“ 1975 m., „Eglė ir Žaltys“ 1985 m. ir kt.), terakotinių skulptūrėlių („Svajojanti dainuoja“, abi 1963 m.), skulpt. portretų. Kūriniai lyriški, skaidrios nuotaikos, apibendrintų, dekoratyvių formų. Guašu ir akvarele nutapė peizažų, natiurmortų, sukūrė etaloninių gintaro dirbinių. Lietuvos dailės muziejuje saugomi Ž.Jonuškaitės darbai „Berniukas su ratu“, „Per balą“, „Mergaitė su obuoliais“, „Neringa“, „Jūros puta“. Palangos miesto viešojoje bibliotekoje pavyko pažvelgti ir į neploną fotoalbumą „Skulptūra“, kur taip pat išspausdintas skulptorės Žymantės Vladislovos Jonuškaitės portretas ir du jos darbai „Kanklininkas“. Reljefas „Birutės kavinėje Palangoje“ (1969 m.) bei „Saulytė“. Dekoratyvinė skulptūra Palangoje (1968 m.) O dabar persikelkime į nuostabiai jaukią menininkės „Namų galeriją“ arti Palangos bažnyčios, S.Nėries gatvėje. Čia palangietiškai energingai buities rūpesčius „trumpina“ menininkės marti Daina Malakauskaitė-Eimanavičienė. Aš – atviras, kaip šampanas ant stalo: labai reikia mūsų visuomenei šitaip strategiškai ir valstybiškai gyvenimą stebinčių tvarkingų moterų. Jų rankose – mūsų visuomenės ekonominės ir daug kur dvasinės gerovės „saugyklų“ raktai.   Šeima ir palangiškiai vertina Žymantės Jonuškaitės kūrybą „Apie menininkę, mylimą mano vyro Gryčio-Roko mamą, o mano uošvienę Žymantę galiu pasakyti viena lakoniška eilute: „Ji – nuostabi moteris. Išmintinga. Rami. Tolerantiška. Patriotiška. Labai mylėjo sūnų. Jam ir mums abiems paskyrė ne vieną įspūdingą darbelį. Ir Palangai liko jos jautrios, gal kai kada atsitvėrusios nuo chaotiško provincijos pasaulėlio ir smulkmenų širdies atminimai, skulptūros. Su dėkingumu prisimename Palangos architektų patriarchą Leoną Laimutį Mardosą, padėjusį išsaugoti, atrestauruoti ir pagarbiausioje vietoje miesto centre pastatyti Žymantės Jonuškaitės skulptūrą „Saulytė“. O kas ir tikrųjų siautė menininkės sieloje – dievams dabar žinoti. Nemenko dėmesio verti ir gerosios aukštaitės, skulptorės, Lietuvos dailininkų sąjungos narės Žymantės Jonuškaitės literatūriniai tekstai, kurie, 2001 metais jai iškeliavus į Amžino Pavasario sodus sudėti į vieną knygą „Ulijonas Lėvuo. Vaivorykštės pavėsy“. Ją skyrė sūnui Gryčiui. O iliustravo jos kūrybinė bendrakeleivė, Palangos meninę paletę kasmet brandžiais darbais praturtinanti dailininkė Gražina Oškinytė“. „Palangos tilto“ skaitytojų dėmesiui – du trumpučiai „Vieno liūdesio tekstai“ iš gerbiamos skulptorės Ž.V. Jonuškaitės knygos. Beje, apie tai, jog menininkė bando savo jėgas ir literatūrinėje kūryboje šių eilučių autoriui dar 1991 m. savo kūrybinėse dirbtuvėse „Naglio“ kino teatre yra pasakojęs dabartinis „Mosto“ vadovas, o tada – „Palangos“ kultūrinio savaitraščio meninis redaktorius Juozas Griušys.   Jau toks gyvenimas Tik pradės judėti viena namų plyta, kaip tuoj susirinks į kiemą žioplių ir pradės ardyti, smalsumu netverdami, kas ten viduje. – Sako, jūs skiriatės? – mandagiai paklaus, įkišę į vidų galvas pro jų pačių jau išdidintą skylę. – Dėkojame už naujieną, – apstulbsime. Ir būsime be žado, kai pro vis didėjantį namų plyšį plauks svetimos širdys vidun, gal kažkada pavėlavusios, save vėl piršdamos ir save siūlydamos kaip pakaitalą. Ir sužinosim tada tai, ko iki tol dar nežinojom. Ir pamatysim tai, ko iki tol dar nematėm – Gyvenimą tokį, kokio nebuvom net susapnavę. ...Taip sugriūva namai, nes laiku nepastebėsi mažo namų sienose plyšio, nes gal per ilgai skverbėsi lauk ploni namų dūmai.   Studentas Įkrito ašara stiklinėn. Ašara karšta karšton arbaton. Ir tapo linksma.   Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".