Žūtbūtinis planas – pašalinti P. Keinį

Vyresni žmonės turėtų dar gerai prisiminti sovietmečiu Lietuvos miestuose, kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, veikusias taip vadinamas liaudies draugoves, kurias sudarydavo gamyklų ir įmonių darbo kolektyvų deleguoti atstovai.
Jie būdavo tuometės tarybinės milicijos talkininkai ir vakarais, lydimi bent vieno uniformuoto pareigūno, patruliuodavo gatvėmis virš alkūnės pasirišę raudonus raiščius.
Tingiai šlifuodami šaligatvius jie akylai stebėdavo praeivius, stengdamiesi nepraleisti bent kokio kryptelėjimo (o gal išgėręs?), čiupdavo be suaugusiųjų palydos vėlai vakarais mieste užtiktus vaikus, iš laiptinių gainiodavo vakarais gitarą brazdinantį ir alų gurkšnojantį jaunimą, dalyvaudavo gesinant šeimyninius konfliktus.
Savanorių laisvalaikio metu šitaip valkiotis mieste daug neatsirasdavo. Padorūs žmonės vakarus mieliau leisdavo namuose su šeima, o ne slampinėjant gatvėmis. Užtat į tokius reidus verždavosi patys stikliuko mėgėjai, ar patriukšmauti linkę agresyvoki asmenys. Juolab, kad už budėjimus liaudies draugovėse būdavo skiriami laisvadieniai arba premija.
Tokiems draugovininkams šie pasivaikščiojimai tapdavo teisėta proga kitus paauklėti, parodyti jiems valdžią. Dažnai jie taip įsijausdavo į tvarkdario vaidmenį, kad įsikarščiavusius draugovininkus tekdavo tramdyti patiems lydintiems milicininkams.
Sovietiniai draugovininkai iš atminties išniro peržiūrėjus vaizdo įrašą, kaip E. Židanavičius su D. Miklovu Klaipėdoje išgėrusius gaudė. Vienas pasakė, kad prie teismo užtiktas savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas P. Keinys esąs girtas. Kitas atkišęs filmuojantį telefoną vos ne po ratais puolė norėdamas sustabdyti mašiną su tariamai neblaiviu valdininku.
Kad skyriaus vadovas esąs neblaivus, D. Miklovas sakosi spėjęs suprasti vos tik P. Keiniui trumpam pravėrus mašinos durelių langelį. Tokį aštrianosį tik vietoj alkotesterio samdyti. Kiek pinigų Policijos departamentas sutaupytų.
Tik įdomu, ką Palangos draugovininkai būtų darę sustabdę mašiną? Iš akies ir uoslės nustatę girtumą, „neblaivius“ valdininkus (moterį taipogi) būtų guldę veidu ant asfalto ir rišę rankas?
Kas teisuoliais vaizduojantiems veikėjams suteikė teisę persekioti žmones? E. Židanavičiaus supratimu, jis kaip miesto tarybos narys turintis teisę kontroliuoti valdininkų darbą. Ar per Marytės plauką Palangos gėdai į tarybą patekęs liūdnai pagarsėjęs veikėjas bent yra skaitęs Vietos savivaldos įstatymą? Ar žino, kokios tarybos nario teisės ir pareigos?
Kuriame įstatymo straipsnyje jis perskaitė turįs teisę viešoje vietoje persekioti savivaldybės darbuotojus ir varžyti žmonių judėjimo laisvę blokuojant mašiną? Gal visi valdininkų darbą neva galintys kontroliuoti tarybos nariai gali ateiti į savivaldybę ir išrikiavę apuostyti jos darbuotojus, liepti užsimerkus pirštu pataikyti į savo nosį. O gal jie darbo metu išgėrę?
Tokiu atveju, kuo E. Židanavičius skiriasi nuo raudoną sovietinio draugovininko raištį vienam vakarui gavusio ir dideliu tvarkdariu pasijutusio agresyvaus mėlynanosio?
Visiems P. Keinio ir verslininko D. Miklovo konflikto epopėją sekantiems palangiškiams yra seniai aišku, kas atsitiko. Kad su Viešosios tvarkos skyriaus vadovais konfliktą mėginęs išprovokuoti E. Židanavičius su D. Miklovu meluoja susiriesdami, aišku vien iš to, kaip jie užtikrintai P. Keiniui nustatė girtumą. Iš pradžių socialiniuose tinkluose galimai neblaiviu skyriaus vedėją vadinęs D. Miklovas vėliau nebeištvėrė ir jį kalbinusiems žurnalistams atvirai teigė iš valdininko burnos jutęs alkoholio kvapą.
Jam antrina ir E. Židanavičius, kuris taip pat supratęs, kad P. Keinys girtas ir ėjęs jam iš paskos norėdamas pamatyti, kaip jis neblaivus vairuos automobilį.
Ar jei P. Keinys iš tiesų tą dieną būtų išgėręs, būtų jis skubėjęs apie įvykį informuoti savivaldybės vadovus? Praėjus vos valandai po konflikto, jis su policijos pareigūnais bendravo Palangoje ir Klaipėdoje. Niekam nekilo įtarimų, kad skyriaus vedėjas ar jo pavaduotoja yra neblaivūs.
Kas kam grasino Klaipėdos kavinės tarpduryje, dabar nustatyti jau neįmanoma. Tačiau ar tai galėjo būti viešoje vietoje savo elgesį privalantis kontroliuoti valstybės tarnautojas, ar dingsties provokacijai ieškantis ir kalėjimo patirties turintis asmuo, kuris vėliau akivaizdžiai meluoja apie kito žmogaus girtumą?
E. Židanavičius painiojasi net savo kuriamose versijose.
Portalui „15 min.“ jis aiškina, kad po teismo užėjęs į kavinę ir laukė, kol D. Miklovas pasiims nuosprendžio kopiją. Tik tuomet į kavinę netrukus užėjęs P. Keinys, kuris esą pastūmė E. Židanavičių ir pagrasino „padėti į vietą“ (pasirodo, tarybos narys dar nepamiršęs kalėjimo žargono).
„Vakarinei Palangai“ jis jau aiškina po teismo užėjęs į kavinę ir ten sutikęs P. Keinį.
Iš tiesų, įtaręs, kad išklausyti teismo sprendimo D. Mikienė atvažiavo ne viena, po teismo politikas ją persekiodamas sankryžoje bėgo net per raudoną šviesoforo signalą. Pro kavinės langą tai pamatęs P. Keinys spėjo paskambinti savo pavaduotojai ir įspėti, kad į kavinę ji neitų. Tačiau moteris jau buvo sugriebusi durų rankeną. Šitaip E. Židanavičius rado „kontroliuojamą“ valdininką.
Kodėl P. Keinys tokiems verslininkams kaip D. Miklovas ir jo sėbrai atsistojo skersai gerklės, aišku kaip dieną. Iki 2011 metų, kai savivaldybėje buvo suformuotas Viešosios tvarkos skyrius, Palangoje įžūliausi verslininkai savivaliavo kaip norėjo.
J. Basanavičiaus gatvė buvo virtusi nekontroliuojamais Gariūnais. Dviem ledų vežimėliams vietą prekybai gavę pasistatydavo 8. Savivaldybės skirtą prekybos plotą išplėsdavo tris kartus. Per naktį atsirasdavo nelegalūs kioskai. Prekiautojus turėjusios kontroliuoti dvi moterėlės mito jų duoklėmis ir nė viena pusė vargo nematė. Tik Palanga vis smuko žmonių akyse, atbaidydama padorius poilsiautojus.
Kai savivaldybėje atsiradęs P. Keinys su savo komanda ėmėsi tvarkos, suįžūlėję prekiautojai kurį laiką negalėjo patikėti, kad kažkas drįsta jiems stoti skersai kelio. Vien per pirmuosius dvejus šio skyriaus veiklos metus iš J. Basanavičiaus gatvės buvo pašalinti 54 nelegalūs kioskai. O juk visi jie buvo kažkam išnuomoti ir nuomotojai tokio verslo organizatoriams mokėjo kelias dešimtis tūkstančių litų siekiančias sumas. Kasmet skyrius už įvairius pažeidimus surašo vidutiniškai apie pustrečio tūkstančio administracinio nusižengimo protokolų.
Elementarios miesto nustatytos tvarkos ėmęs reikalauti ir Palangoje jos pasiekęs P. Keinys tapo smulkaus verslo žlugdytoju. Jį pašalinti siekiantys „žlungantys“ verslininkai piešia žiauraus savivaliautojo ir agresyviai nusiteikusio valdininko, tariamo miesto caro portretą.
Tačiau apie kokius nors P. Keinio susidūrimus su verslininkais dar neteko girdėti. Neva despotiškas vedėjas kažkodėl yra „nuskriaudęs“ vienintelį D. Miklovą, kuriam už įvairius pažeidimus viešosios tvarkos skyriaus ir policijos yra surašyta keliasdešimt administracinių pažeidimų protokolų.
Planas nuversti P. Keinį, D. Miklovui išprovokavus konfliktą, buvo neblogas. Tam nebuvo gaila ir susižaloti pirštų. Ar pamenat kaip „sumušto“ verslininko versiją palaiminus savai teisėjai Palangoje, E. Židanavičius ardėsi miesto taryboje, reikalaudamas atleisti nuteistą skyriaus vedėją?
Galima įsivaizduoti, koks jau pastatytas kortų namelis sugriuvo, kai Klaipėdos apygardos teismas P. Keinį išteisino. Ar ne todėl D. Miklovas su E. Židanavičium vos tik išėję iš teismo veržėsi naujai provokacijai?