Žemaitijos sūnau, ilsėkis ramybėje aukštaičių žemėje...

Pro memoria  žuvusiam kariui

2012 m. spalio 2 d. „Palangos tilte“ buvo paskelbta publikacija „Jonas Piktuižis pasiaukojęs Tėvynės laisvei“. Straipsnyje aprašytas kario savanorio gyvenimas, jo karinė karjera bei žūties aplinkybės. Primenu, kad jaunesnysis puskarininkis J. Piktuižis žuvo kovoje už Lietuvos nepriklausomybę su maištininko Liuciano Želigovskio kariauna, būdamas dar beveik vaikas, vos sulaukęs 19 metų. Žuvo paskutinę nepaskelbto karo dieną – 1919 m. lapkričio 20-ąją ar 21-ąją. Šiame mūšyje lietuviai pasiekė reikšmingą pergalę atsikovodami Širvintas, Giedraičius ir fronto linijoje buvusius priešo užgrobtus kaimus.
Įnirtingose kautynėse tada žuvo 25 kariai: 5 karininkai, 1 viršila, 7 puskarininkiai ir 11 eilinių.  Karius į atakas kėlė karininkai, jiems žuvus į atakų smaigalį stodavo puskarininkiai.
Po šio mūšio buvo paskelbtos kovų paliaubos ir nustatyta demarkacinė linija.
Žuvusių karių kūnai buvo laidojami skirtingose vietovėse. Aštuoni kareiviai, tarp jų ir palangiškis, su iškilmėmis palaidoti Ukmergės rajono Želvos miestelio šv. Ignaco Lajolos bažnyčios šventoriuje. Mūšio 10 metų sukaktuvėms kapavietėje pastatyti betoniniai paminkliniai kryžiai su žuvusiųjų vardais, aukuras ir stela su įrašu „ŽUVOME, KAD BŪTUMĖT LAISVI“.
Taip jau susiklostė, kad žuvusiojo palangiškio kapo per visus šiuos metus niekas nėra lankęs: nei artimieji, nei oficialūs atstovai. J. Piktuižio namiškiai gyveno tiesiog skurde. Šeimoje buvo 12 vaikų, neturėjo nuosavos žemės, negalėjo net karvutės išlaikyti. Ne visuomet tėvai galėjo sočiau pamaitinti savo gausią šeimą. Tad tolimas 300 km kelias – ne jų išgalėms. Bendruomenės atstovai sovietmečiu savanorio kapą aplankyti neturėjo teisės net mintyse. Vėlesniu laikotarpiu laikas užtraukė užmaršties šydą ir prireikė ne vienerių metų tam šydui nutraukti ir grąžinti prisiminimą apie žuvusį palangiškį – karį savanorį.
Paskelbus laikraštyje minėtą straipsnį, imta galvoti kaip  pagerbti žuvusįjį Palangos sūnų. Pradžiai Palangos bažnyčioje J. Piktuižio intencijai mūsų parapijos dvasiškiai aukojo šv. Mišias. Vėliau pasitarime pas miesto merą nutarta sudaryti nedidelę delegaciją, nuvykti į Želvą ir padėti ant karžygio kapo gėles. Delegacijos idėją palaikė ir mūsų parapijos klebonas dekanas dr. Marius Venskus, prisiėmęs įsipareigojimą susitarti su Želvos klebonu ir kartu aukoti šv. Mišias už karį ir miestelio bendruomenės žmones, daug metų tvarkiusius ir prižiūrėjusius mūšyje už Tėvynę kritusių karių kapus.
Delegacijai vadovavo mero pavaduotojas Saulius Simė, be jo ir klebono, vyko bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys, šaulių Palangos kuopos vadas Adolfas Sendrauskas, Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Litvinienė bei šių eilučių autorius.
Buvome labai maloniai nustebinti mažiau nei 600 gyventojų turinčio miestelio žmonių bei seniūnijos vadovų nuoširdžiu Palangos atstovų sutikimu. Mus pasitiko kaip laukiamus svečius Želvos parapijos klebonas, nestokojantis sveiko humoro Petras Avižienis, labai nuotaikingas  seniūnas Kęstutis Mikalajūnas, pagal tvarkingą miestelio aplinką įrodantis besąs rūpestingas, geras šeimininkas, mylintis miestelio žmones, nuoširdūs vidurinės mokyklos mokytojų kolektyvo atstovai bei gausus pulkelis mokinių.
Darbo dienai neįprastu laiku, 12 val. buvo laikomos Mišios už žuvusįjį palangiškį, šv. Mišias aukojo mūsų klebonas M. Venskus, jam patarnavo Želvos Ignaco Lajolos bažnyčios klebonas Petras Avižienis, beje vadovaujantis savo ganytiniams jau apie 25 metus.
Asmeniškai man, o pagal vietos tikinčiųjų nuotaikas atrodo ir jiems, malonų įspūdį paliko mūsų klebono pasakytas pamokslas. Tai nebuvo tradiciškai statiški pamokymai, o nuoširdus kreipimasis į jaunimą, į pagyvenusius tikinčiuosius, į visus netgi čia nesančius želviečius. Dvasiškio išsakyti žodžiai, vaikštant tarp bažnyčios lankytojų, tikiu, palietė visus besiklausiusius kunigo žodžių.
Po pamaldų, seniūno Kęstučio pakviesti, aplankėme vieno talentingiausių Lietuvos architektų Kęstučio Henriko Šilgalio suprojektuotą ir 1991 metais pastatytą memorialą partizanams, nužudytiems ir užkastiems buvusioje žvyrduobėje, atminti. Čia buvo „paslėpti“ 85 partizanų palaikai.
Palangiškių rūpinimasis savo kraštiečiu nustebino vietinius. Jie išreiškė pagarbą Palangos miesto vadovams už rūpestį. Seniūno teigimu, kitų čia palaidotų karių kapai nebuvo ir nėra lankomi. Pasižadėjo ir ateityje neleisti užželti šiai šventai vietai.
Mūsų delegacijos dalyviai, padėję gėles ir uždegę žvakeles prie kraštiečio kapo, išreiškė Želvos bendruomenei nuoširdžią padėką už rūpinimąsi mūšyje kritusių karių kapais, už seniūnijos iniciatyva bei lėšomis atrestauruotą atminimo stelą.
Seniūnijoje užkandę ir atsigėrę kavos išvykome namo. Pasijautėme esą tarsi susieti su želviečiais  giminystės ryšiais. Visą kelionę atgal mūsų išvykos dalyvius lydėjo nepaprastai skaidri atliktos pareigos jausmo nuotaika.