Vytautas Kusas – Palangos daugiabriaunis vėjas

Vieną šaltą žiemos vakarą apsilankiusi palangiškio Vytauto Kuso dirbtuvėse dailininko paklausiau: „Kas yra V. Kusas? Dailininkas, fotografas, poetas, pačių mažiausių ir pačių didžiausių darbų kūrėjas, daugelio įdomių projektų autorius, žmogus-vėjas?“ Prieš daugelį metų vykusioje dailininko parodoje Raseiniuose jam patikęs tuometinio Seimo pirmininko A. Paulausko apibūdinimas: daugiabriaunis. Vėjo įvaizdžiu galėtų būti nebent jo kasdieninis darbas. Uždariusi dailininko dirbtuvės duris, aš jau žinojau apie ką rašysiu. Rašysiu apie daugiabriaunį vėją.

Poezija ir tapyba – greta
Atvirai prisipažinsiu, jog mudu beveik bendraamžiai, tačiau V. Kusas buvo mano darbų mokytojas Palangos senojoje gimnazijoje, o mano senų nuotraukų albume juodai baltos jo kažkada darytos fotografijos – iki šiol man pačios gražiausios. Pasak Vytauto, su fotografijomis jis „pabaigęs“, nes jam nepatinkančios dabartinės technologijos, o darbą mokykloje prisimenantis, nes tai buvusi pirmoji ir paskutinė valdiško darbo vieta jo biografijoje.
Kai kalba pakrypsta apie tai, ką jis veikia dabar, Vytautas, neieškodamas žodžių kišenėje, sako: „Čiut čiut nėščias nebūsi. Trys darbai išgėrus nupirkti Izraelyje, mano poeziją skaito ir milijonierius...“ Vytautas juokaudamas pasakojo, jog tuokart taip nutikę. Savęs abstinentu nelaikantis. Jam patinka su draugais taurelę „išlenkti“, tačiau jis gerai žinantis, jog „šiandien išgėręs, ryt nebedirbsi“. Pirmąją dailės parodą surengęs 1972 metais Senojoje gimnazijoje, šiandieną jis taria įspūdingą skaičių: 250 parodų. Į klausimą, tapyba ar poezija užimanti pirmąją vietą menininko kūryboje, V. Kusas nedvejodamas atsako: „Lygiagrečiai, nes nėra vieno mylimo, ar nemylimo“. V. Kusas yra išleidęs devynias poezijos knygas. Dešimta turėjo pasirodyti šiais metais, bet dėl finansinių sunkumų ji dar tebelaukia savo eilės.

Individualistas
Kiek teko susidurti su palangiškiais menininkais (Palangos „Mosto“ kūrybine grupe), niekada tarp jų nesu mačiusi V. Kuso.
Vytautas prisipažino, jog jis iš tiesų esąs ne kompanijos žmogus. Jis mano, jog reikia paprasčiausiai dirbti, o ne priklausyti kažkokioms organizacijoms.
Pagal horoskopą – Liūtas ir suvaldyti jį galinti nebent tik jo žmona Vida, kuri visada jaučianti, kada jį reikia paimti už „pakarpos ir nutempti prie jūros“. Vytautas mano, jog būdamas be šeimos padarytų daugiau, bet šeima yra tai, kad būnant vienam „nenugrybautum“.
– Jeigu laiką galėtum pasukti atgal, ką darytum, arba priešingai – niekada nedarytum?
– Viską tą patį ir daugiau. Reikėjo dirbti juodai, kai buvau 30 metų. Gražiausius metus atiduočiau kūrybai.

„Peilis į nugarą“
Pasak menininko, idėjų labai daug, tačiau stabdo materialinė padėtis. Mudviejų susitikimo metu, jis nuolat minėjo savo draugus, be kurių pagalbos „nė iš vietos“ (įrenginėjant dirbtuves, ruošiant parodas, leidžiant knygas). Peilį į nugarą Vytautas gavo šiais metais ir tiesiogine prasme. Gegužės 19 d., surengęs vienu metu 9 dailės parodas aštuoniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, per vieną dieną suspėjęs ir ten pabuvoti, sarkastiškai besišypsant pasakė: „Užsidirbau infarktą ir 150 litų“.
Politika Vytautas domisi tiek, kiek dauguma (į tribūna nepuola). O šiaip menininkas nusijuokęs prisiminė rusų filmą „Piršlybos Malinovkoje“, kai filmo herojus nuolat klausia: „O kokia šiandien valdžia?“. Vytautas nebijo įvardinti mūsų politikų darbo: „Pigios prostitutės“. Per 20 metų Lietuvos atžvilgiu nieko nepadaryta. Menininkui tai yra didžiulis skausmas, kai šalį valdo visiškai buki. Jam visai neaišku, kur ir kokiose rankose atsidurs mūsų dailės palikimas.

„Kol galiu – darau“
Prieš ketverius metus V. Kusas savo dirbtuvėse atidarė vienintelį Pabaltijyje šunų muziejų. Pradėjęs rinkti nuo žmonos padovanoto šokoladinio šuniuko, šiandien jis didžiuojasi fonduose turėdamas1500 eksponatų. Vaikščiodama šaltoje ir ankštoje dirbtuvių patalpoje žavėjausi menininko kūryba, įspūdinga meno kūriniais tapusia kiaušinių kolekcija, menininko sukurtomis miniatiūromis (tapyba, mažiausia knygute), jo nutapytais „gaubliais“. Pasak Vytauto, yra girdėjęs ne kartą, kai kiti menininkai iš jo pasišaipą, neva „Kusas – lenktynių mėgėjas“. Ir tuoj pat man skuba paaiškinti: „Paimk ploną popieriaus skiautę ir ant jos užrašyk eilėraštį iš 1000 žodžių. Pamatysi, kaip pagaus azartas ir norėsi užrašyti dar tiek pat“. Jis sutinka, jog tai esantis kruopštus darbas, bet kol akys mato, tol jis daro.

Motinos portretas
Tik įėjus į menininko dirbtuves, akį patraukia labai šiltas Vytauto nutapytas mamos portretas. Besišnekučiuojant su menininku ne kartą išgirstu žodžius, nejučia išlendančius iš jo namų, vaikystės, Palangos, be kurios jis neįsivaizduojąs savo gyvenimo, vaizdai. Tačiau labiausiai man įstrigo žodžiai, kuriuos jis taria motinos vardu. Ji yra tarsi jo gyvybės ir kūrybos sergėtoja. Šiandien, perskaičiusi V. Kuso eilėraščių rinktinę „Laiškai mamai“, nebeabejojau, kodėl mamos portretą menininkas pakabino prie įėjimo į savo kūrybos ir gyvenimo kalvę.
V. Kusas ruošiasi naujoms parodoms. Draugų pagalba jis žada pristatyti savo darbus kalėdinėje parodoje „Po angelo sparnu“. Turėjęs padaryti 15 darbų, o paruošęs – 30. „Esu turtingas bičiuliais, norėčiau daug daugiau padaryti, bet dėl šeimos „pristabdau arklius“, – sako daugiabriaunis menininkas, kurio gyvenimo credo – dirbti lyg vėjui.