Vietnamas žinomą palangiškį žavėjo ne tik švyturiais

Prieš porą savaičių iš Vietnamo grįžęs palangiškis Aidas Jurkštas susižavėjęs pasakojo apie dar kol kas masiškai turistų neužgultą šalį, apie ten regėtas įspūdingas vietas ir objektus ir, žinoma, apie aplankytus švyturius, kurie yra didžiausia vyro aistra. Jis atkreipė dėmesį, jog Vietnamas ir jo gyventojai labai skiriasi nuo mūsų šalies, esama ko pasimokyti iš jų, tačiau kai kurie ir lietuvių būdo bruožai yra neprilygstami.

Skurdas neužgožia orumo
„Keliauju visur, kur yra daug jūros ir marinistikos, kad galėčiau pasižiūrėti į švyturius, laivais paplaukioti. Tai yra pagrindinis kriterijus. Tad visiškai atsitiktinai, renkantis tarp Malaizijos ir Vietnamo, nukeliavau į Vietnamą, nes ten viso to daugiausia. Visos šalys yra labai įdomios, gyvenimo neužteks visoms aplankyti, tad renkiesi pasirinktinai“, – teigė iš Vietnamo grįžęs farologas, švyturių istorijos žinovas.
Aidas atskleidė, jog prieš vykdamas į svečią šalį, apie ją stengėsi kuo daugiau pasidomėti iš anksto. Jis pripažino, jog dažniausiai visiems Vietnamas siejamas su karu, kuris vyko vos ne paskutinis, tačiau pastaruoju metu vis labiau plėtojama turizmo šaka ir vis daugiau turistų atranda kelią į šią įspūdingą šalį.
„Vietnamas iš Azijos šalių turizmo rinkoje – naujiena. Ten dar nėra masiškai nusiaubta, kaip kitos šalys turistų siaučiamos. Vietname dar esama egzotikos. Įdomu, žinoma, pasižvalgyti. Sunku palyginti mus ir juos, visiškai skirtingi esame. Aš pats esu europietiškos kultūros mėgėjas, man patinka viskas, kas yra europietiška, man tai – sava. Tačiau reikia nuvykti pasižiūrėti ir kitokios kultūros, su savo supratimu, požiūriu“, – pasakojo A. Jurkštas.
Jis pripažino, jog vietnamiečiai yra visai kitokio mentaliteto, o kas jį labiausiai nustebino, tai jų orumas, ypač moterų. „Dirbdamos net pačius sunkiausius darbus moterys išlieka orios, nematyti jokio vargo jų veiduose. Karai suformavo žmonių būdą. Kai vyrai eidavo kariauti, likusios moterys ant savo pečių viską laikydavo, todėl jos yra namų moralinis centras, jose slypi stiprybė. Mūsų žmonės, žvelgiant iš mūsų perspektyvos, gyvena daug geriau, bet vis tiek panikuoja, o jų žmonės net pensijos negauna. Pas juos vyrauja gatvių ekonomika. Kas kiek uždirba, tiek ir turi. Ir jie yra laimingi“, – įspūdžiais dalijosi palangiškis.

Milijonai motorolerių
Vietnamiečių – 95 milijonai, nepalyginama su mūsų tautiečių skaičiumi. „Kai jiems pasakai, kad mūsų yra apie tris milijonus, tai jiems sunkiai suvokiama, kadangi tiek gyventojų gyvena vidutiniškai jų vieno didelio miesto rajone. Ir jie nepamiršta pabrėžti, kad jų yra 95 milijonai, ir net 5 milijonai yra emigracijoje. Na, šioje vietoje mes visai tylime“, – nusišypsojo pašnekovas.
Nors dauguma vietnamiečių negali sau daug leisti, tačiau pastebima, kad žmonės yra laimingi tuo, ką turi.
„Gatvėse yra labai nedaug automobilių, tačiau tie, kurie rieda gatvėmis, yra labai nauji. Pas juos tiesiog nėra senų automobilių. Pas juos 1970 metais, kai visi jau važinėjo automobiliais, jų pagrindinė transporto priemonė buvo dviratis. To laikmečio pas juos tiesiog nebuvo. O apie eismą kalbant, tai tarsi nuolat tekanti upė. Jie visi važinėja motoroleriais, jų labai daug, milijonai. Užsieniečiams ten didžiausias iššūkis – pereiti gatvę, nes tokie dalykai kaip perėja, sustojimas neegzistuoja. O jeigu jau pasiryžai eiti, tai privalai eiti vienodu žingsniu, nesižvalgyti, žingsnių nelėtinti, turi būti prognozuojamas, kitaip sukelsi sumaištį. Tai, žinoma, suteikia labai daug adrenalino“, – šyptelėjo Aidas.
Kiekvienas vietnamietis svajoja turėti motorolerį, tai yra jų siekiamybė. Kaip pasakojo palangiškis, pasiseka, jeigu dar pavyksta įsigyti ir televizorių.
„Vietnamiečių namuose vyrauja visiškas minimalizmas, o ir kiemuose – labai mažai vietos. Pas mus žmonės turi keturis arus ir dejuoja, koks mažas sklypas. O vietnamiečiai viename are pasistatytų dar vieną namą ir būtų patenkinti, – palygino A. Jurkštas. – Mes gyvename taip erdviai. Kitų šalių gyventojų akimis mes esame milijonieriai. Iš tiesų turime labai daug kuo džiaugtis“.
Vietnamiečiai labai myli savo šalį, ja didžiuojasi. Ir kaip gi nesididžiuos, kai su visomis stipriausiomis šalimis kariaudami vietnamiečiai, juos visus įveikė.
„Kaip tik nebandė įveikti amerikiečiai vietnamiečių, tačiau jiems nepavyko. Šalies gyventojai vykdė tokį partizaninį karą, kad sunku suvokti. Pas mus taip pat vyko dramatiška kova, tačiau prieš jų atrodo kaip vaikų žaidimai. Teko lankytis muziejuje, tai regėjau didžiulius bunkerius, kurie išraizgyti didžiuliuose plotuose. Jie pripažįsta, kad ir pykstasi, bet karo akivaizdoje jie sugeba susivienyti ir įveikti stiprias valstybes“, – paminėjo pašnekovas.
Nors iš vietnamiečių galima daug ko pasimokyti, tačiau lietuvių kai kurios vertybės yra aukščiau, pavyzdžiui, atsakomybė už paskirtus darbus, punktualumas. Vietnamiečiams aukščiausią vietą užima šeima ir namai, tad tiesiog atsiradus kad ir progai švęsti, jie gali nepasirodyti darbe ir jiems tai neatrodys nieko blogo. Tačiau vietnamiečiai labai myli pinigus, jie siekia įvairiausiais būdais jų užsidirbti, tad jiems itin svarbūs yra ir turistai.

Galima šalį apkeliauti vandeniu
Kadangi A. Jurkštas Palangoje žinomas kaip švyturių žinovas, žinoma, juos pamatyti troško ir Vietname. Jų ten esama daug. Dalį švyturių pavyko aplankyti.
„Pamačiau keletą senųjų kolonijinių švyturių, kadangi ten kažkuomet buvo prancūzų kolonija. Prancūzai ten pastatė keletą švyturių kaip kultūros ženklą. Anglai ir prancūzai iš tiesų atnešė į tas valstybes kultūrą. Aišku, bet koks grobikas yra blogis, tačiau jie atnešė tvarką, valstybės administravimą, prekybą, statybą, daug gerų dalykų, niekas apie tai blogai ir nešneka. Aš esu didelis Gustavo Eifelio, kuris Prancūzijoje pastatė Eifelio bokštą, gerbėjas. Jis daug pristatęs yra įvairiose šalyse, tarp jo darbų yra ir švyturių. Vietname taip pat yra pastatytas jo milžiniškas geležinkelio tiltas, centrinis paštas – milžiniška halė su skliautais, šiuos objektus aplankiau“, – pasakojo Aidas.
Kadangi itin smalsu palangiškiui buvo pamatyti švyturius, vietiniai padėjo jam iki jų nusigauti. Kitu atveju jis pats vargiai būtų radęs.
Šalis išskirtinė tuo, jog visa yra padengta upių ir kanalų tinklu, veikia irigacinė (drėkinimo) sistema, kuria sugeba užmaitinti kanalus, o kanalais užmaitinti laukus, kuriuose augina ryžius.
„Kai per Vietnamą važiuoji, nuolat matai upę, kanalą, upę, kanalą... Pas juos išvystytas milžiniškas laivybos ūkis. Neišplaukdami į jūrą, jie gali apiplaukti visą Vietnamą. Lankėmės milžiniškame vaisių ir daržovių turguje ant vandens. Suplaukia daug didelių laivų ir pardavinėja jie ten visko. Unikalus dalykas“, – pasakojo Aidas.
Svarbiausia, ką reikia aplankyti Vietname, patarė palangiškis, tai Halongo įlanka (tai įspūdingas „Nusileidžiančiojo drakono“ užutėkis, esantis į rytus nuo Vietnamo sostinės Hanojaus. Legenda pasakoja, jog Ha Long įlanką sukūrė drakonas, skridęs virš įlankos. Toje vietoje, kur jo uodega paliesdavo vandenį, atsirasdavo sala).
„Neįsivaizduojamas didingumas – rami jūra ir tūkstančiai salų. Kalnų ir salų yra visur, bet tokių įspūdingų – tik Vietname“, – neslėpė didžiulio įspūdžio A. Jurkštas.

Turistų pagrindinis maistas – vaisiai
Kadangi didžiuosiuose miestuose gyvena milijonai žmonių ir jie dienomis važinėja milijonais motorolerių, žmonės atgyja vėlyvais vakarais ir ankstyvais rytmečiais, kai oras yra grynesnis. Tuomet jie susirenka parkuose ir sportuoja.
„Tai nekainuoja nieko, tačiau jie keliasi paryčiais vien pasportuoti. Kelionėse pamatai daugybę dalykų. Man visada reikia pamatyti kultūros, muziejų, teatrų. Nedaug ten tokių dalykų. Bet apsilankėme unikaliame vandens lėlių teatre, gyvuojančiamedaugelį metų. Lėlės vandenyje atlieka vaidmenis, o kaip tai aktoriai padaro, sunku įsivaizduoti. Sukurta unikali valdymo sistema“, – pasakojo pašnekovas.
Kalbant apie vietnamiečių maistą, svarbiausia, kad būtų namie ryžių pilnas dubuo. Žmonės mėgsta sriubas, kuriose esama ir mėsos, ir daržovių. „Kavinėse atrodo labai nešvaru. Nors maistas, gaminamas net ir gatvėse, atitinka higienos reikalavimus. Manęs jų ruošiamas maistas nesužavėjo, tad mes patys daugiausiai maitinomės vaisiais. Atsivalgėm tikrų mangų, kurie nepalyginami su atvežamais pas mus – kaip žemė ir dangus. Tikras mangas yra didelis, minkštas, geltonas. Ragavom ir tokių vaisių, kaip drakono akis, kurių pas mus nebūna. Bet vaisiai, susidarė įspūdis, pas juos gana brangūs, nors patys juos augina“, – pasakojo A. Jurkštas.
Palangiškis pripažino, jog stengiasi pagal išgales kuo daugiau pakeliauti, pamatyti. „To reikia kaip oro. Mano manymu, jeigu vienais metais niekur nepakeliavai, metai yra išbraukti iš gyvenimo. Jau nebepasivysi. Ypač kelionės gerai yra dėl to, jog pradedi mylėti savo tėvynę. O planų keliauti turiu tiek, kad gyvenimui neužteks. Dabar labai norėčiau nukeliauti į Kiniją, aplankyti pakrantę su švyturiais, ir Indiją“, – atskleidė švyturių žinovas.
Jis atkreipė dėmesį, jog tokių gerų sąlygų keliauti kaip dabar, niekada nebuvo, tad būtina tuo naudotis.