Viešnage kurorte nenusivylęs žydas pagerbė ir tėvynainius

Svajonės pildosi. Tą galėtų patvirtinti jau seniai apie viešnagę Lietuvoje svajojęs ir pagaliau šią svajonę įgyvendinęs iš Vokietijos Frankfurto miesto į Palangą atvykęs žydų tautybės Chaim David Baron Ha Kohen. Į Lietuvą atlydėjusi jo spaudos atstovė Svetlana Goman prisipažino labai norėjusi Chaim David parodyti savo kraštą. Rudeninė Palanga abiem paliko puikų įspūdį ir jie sakė, kad vėl mielai sugrįšią. Kalbėjomės ne tik apie pirmąjį įspūdį, svečiai pasidalijo savo išmintimi ir padovanojo daug puikių patarimų.

Spontaniškai atvyko į pajūrį
Miesto svečias prisipažino, kad Baltijos šalys jį seniai traukė, vis norėjo čia atvykti, bet iki šiol neatsirasdavo progų. Kaip pasakojo Chaim David, dar tarybiniais laikais jis buvo girdėjęs apie Palangą, Klaipėdą, kitų Baltijos šalių miestus. Gruzijos, kurioje tuomet gyveno ir pašnekovas, gyventojai gi gyveno toje pačioje tarybinėje sąjungoje. Tad to paties likimo broliai, natūralu, suprato ir domėjosi vieni kitais.
„Tuomet atsklisdavo kalbos, jog Baltijos šalys ganėtinai stiprios, kovingos, puikiai besilaikančios“, – sakė jis.
Už tai, kad pagaliau jis galėjo pats pamatyti, kokia gi toji viena iš Baltijos sesių, jis dėkojo savo spaudos atstovei Svetlanai, kurią įvardijo bičiule, kuri visuomet gelbsti. Svetlana tik visai neseniai visiems bičiuliams atskleidė, jog ji pati esanti Lietuvos žydė iš motinos pusės, anksčiau šį faktą slėpė, nes buvo gėdinga tai pripažinti.
„Pirmiausia atvykome į Kauną, apžiūrėjome šį miestą, oras pasitaikė ganėtinai prastas, tad vakare gerdami kavą pagalvojome, kur galėtume toliau vykti. Nusprendėme atvykti į pajūrį. Visgi pajūris, neabejojome, kad laukia puikūs įspūdžiai“, – pasakojo abu atvykę svečiai.
Palanga pasitiko svečius svetingai – lietus netrukdė pasivaikščiojimams. Pirmą kartą kurorte lankęsis Chaim David neliko abejingas, jam patiko pasivaikščioti pajūriu, sutvarkytomis gatvėmis, taip pat sutiko ir itin paslaugių žmonių. „Atvykę į Palangą nežinojome kur eiti, tad tiesiog ėjome gatve. Sutikome Adą („Fotobienalė LT“ prezidentą Adą Sendrauską), kuris mums labai pagelbėjo“, – apie atsitiktinę pažintį papasakojo pašnekovai. Panašu, kad ši pažintis padovanojo ne tik malonų bendravimą, bet sukūrė ir ateities planų.
„Už šią patirtį esu labai dėkingas Dievui, nes žmogus išgyvena skirtingus periodus, nežinosi, kas tavęs laukia, tad labai džiaugiuosi, kad dabar esu čia ir mėgaujuosi šia kelione“, – neslėpė visapusiško dėkingumo Chaim David.

Ten, kur stovėjo sinagoga
Keliaudamas Chaim David nepamiršta aplankyti sinagogų – judėjos maldos namų. Tą padaryti jis norėjo ir būdamas Palangoje. Deja, kurorte sinagogos jau seniai nelikę nė menkiausio ženklo. Tačiau istorinių šaltinių duomenimis žinoma, jog raudonų plytų žydų sinagoga buvo pastatyta 1902 m. Ji buvo centrinėje kurorto aikštėje, dabartinės „Maximos“ vietoje. Sinagoga buvo nugriauta tarybiniais metais.
„Noriu tiesiog pabūti toje vietoje ir pasimelsti“, – atskleidė kurorto svečias.
Lietuvoje sinagogas pradėta statyti XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje. Jau XIX a. sinagogų buvo visuose didesniuose miestuose.
Šiuo metu Lietuvoje veikia Kauno ir Vilniaus sinagogos. Mūrinių vasarinių ir žieminių sinagogų kompleksai dar išlikę Kėdainiuose, Joniškyje ir Kalvarijoje. Europos mastu unikalios medinės sinagogos tebestovi Kurkliuose, Žiežmariuose, Alantoje, Rozalime, Tirkšliuose, Laukuvoje ir Pakruojyje (pastaroji seniausia ir vertingiausia). Visų šių sinagogų būklė kritinė, interjerai sunaikinti.
Palangoje taip pat išlikusios žydų kapinės, kuriose lankėsi ir kurorto svečiai. Senosioms žydų kapinėms suteiktas vietinės reikšmės registrinio objekto statusas, nurodant, jog jo vertingųjų savybių pobūdis – memorialinis bei kraštovaizdžio.
Prie faktų apie svarbius visuomenės istorijos įvykius Kultūros vertybių registre paminėta, jog XVIII amžiaus pabaigoje, kai įkurtos šios kapinės, – XX amžiaus I pusėje čia buvo laidojami Palangos mieste gyvenę žydai.
Chaim David nenusivylė žydų kapinių priežiūra kurorte. Svečius itin sužavėjo ir Gintaro muziejus – viena lankomiausių Palangos vietų. O susitikę su gintaro meistrais dar gavo ir dovanų – gintarinius karolius.

Baiminosi reakcijos
Svetlana norėjusi aprodyti pažįstamas Lietuvos vietas, prisipažino, kad baiminosi lietuvių reakcijos, pamačius žydų tautybės svečią. Chaim David neslepia savo tautybės, rengiasi taip, kaip ir priklauso, nesistengdamas apsimesti kuo kitu.
„Bandžiau pasakyti, kad gal kitaip apsirengtų, labai bijojau, kad neišgirstų kokių nemalonių replikų. O jis man pasakė, kad tikrai ne, aš esu žydas ir kodėl turėčiau tai slėpti. Laimei, mano baimės netapo realios, visi sutikti žmonės labai palankiai mus sutiko, neišgirdome nieko įžeidžiančio“, – atskleidė moteris.
Netgi vienas iš Chaim David mokinių jam pasakęs, kad geriau toliau Kauno niekur nevažiuoti. Atvykę į Palangą „Palangos tilto“ pašnekovai dėl šio patarimo tik nusijuokė.
O kaip suvedė likimas šiuos du žmones, apie tai papasakojo Svetlana: „Vokietijoje gyvenu jau daug metų. Vieną dieną ėjau gatve, gyvenimas tomis dienomis nebuvo rožėmis klotas. Mane pastebėjo Chaim, paklausė, kuo galėtų padėti. Taip ir užsimezgė tarp mudviejų ryšys. Dabar didžiuodamasi galiu pasakyti, kad man garbė pažinoti šį žmogų. Nors pradžioje taip pat buvau įtari dėl sklandančių mitų apie žydus. Bijojau, kad apgaus. Nieko panašaus nenutiko“.

Religinis pagalbininkas
Kaip paaiškėjo, Chaim David Vokietijoje gyveno ne visada. Į šią šalį jis persikėlė 1993 metais, iki to laiko, kaip minėta anksčiau, jis gyveno Gruzijoje, Tbilisyje.
„Tarnaudamas sovietinėje armijoje labai jaučiau mažų tautybių susivienijimą, visi vienas kitą labai palaikė. Rusija anuomet save laikė didžiuoju broliu, o mes norėjome parodyti, kad taip pat galime tapti vieningais broliais, net jei ir esame maži. Todėl toji draugystė tarp tautų, patyrusių tą pačią lemtį, yra išlikusi iki šių dienų. Nors tarp mūsų yra kalbos, kultūros skirtumai, tačiau tai netrukdo susėsti prie vieno stalo ir bičiuliškai bendrauti“, – paminėjo žydų tautybės vyras.
Taip nutiko, jog ieškodamas vietos, kur galėtų pritapti, kur būtų religinga žydų bendruomenė, jis sutiko vokiečių grupelę. Rabinas jam tuomet kaip tik pasakė, kad jie ieško tokio žmogaus, kuris taptų bendruomenės lyderiu, jų vedliu ir pagalbininku, tad Chaim David nusprendė vykti į Vokietiją.
„Žydams, kurie bėgo iš Rusijos – joje, kaip žinia, buvo įsivyravęs skurdas, banditizmas, – reikėjo pagalbos adaptuojantis naujoje aplinkoje“, – pasakojo kurorto svečias.
Chaim David tapo Hanoverio mero padėjėju religiniais klausimais, taip galėjo suteikti visą reikalingą pagalbą atvykusiems žydams. O pagalbos, kaip teigė pašnekovas, išties jiems reikėjo, nes buvo visiškai svetimi svetimoje žemėje.

Politika ir religija
Paklaustas, ar politika ir religija, jo akimis, vieningai telkiasi bendriems darbams, Chaim David tikino, kad problemų sprendimas gal kiek kitais keliais sprendžiamas, tačiau principas gali būti ir panašus.
„Politika yra tai, kai politikai kalba liaudžiai tai, kas atrodo žmonėms reikalinga, o religija kalba apie tai, ką pasakė Dievas ir kas žmonėms yra būtina. Religinis žmogus naudos neieško“, – išskyrė skirtumus pašnekovas.
Jis papasakojo vieną istoriją: „Labai turtingas žmogus lankėsi Niujorke, turėjo daug laiko, tad užsuko išklausyti rabino pamokslo. Vakare jis turėjo pasirašyti sutartį. Pasibaigus pamokslui, vyras prieina prie rabino ir paprašo jį palaiminti, kad jam viskas būtų gerai. Jam taip ir buvo – viskas pavyko puikiai. Netrukus jis viską pamiršo ir išvažiavo. Po kurio laiko jis nuvyksta į kitą šalį, kurioje pastebėjo plakatą su to paties rabino atvaizdu. Tuomet jis prisiminė, kad palaiminimas jam atnešė sėkmę ir nuėjo pas jį. Rabinas turtingą vyriškį prisiminė. Jis rabinui pasakė, kad norėtų paaukoti. Rabinas nurodė, kur yra aukų dėžutė. Po to vyriškis panoro dar vieno palaiminimo. Rabinas jam davė savo vizitinę kortelę, suteikdamas galimybę pas jį apsilankyti. Taip vieną dieną ir nutiko. Vyriškis atvyko į tą miestą, kuriame rabinas gyveno ir nusprendė jį aplankyti. Rabinas, paaiškėjo, turėjo šešis vaikus, dviejų kambarių butą ir lentynas kupinas knygų. Turtuolis nustebo, jog rabinas taip neturtingai gyvena. Tačiau jis paaiškino, kad šiame pasaulyje yra tik pakeleivis, kuriam turtų nereikia. O ir visi tokie esame“.

Užsimezgė draugystė
Kurorto svečiai tikino, jog jiems ši viešnagė palikusi puikių įspūdžių ir jie tikrai sugrįšią. Atrastas kurorte bičiulis A. Sendrauskas neketina prarasti šios užsimezgusios draugystės, tad jau pakvietė į Palangos istorijos puslapius sklaidančią Palangos dienų šventę, šie atsakė jam tuo pačiu – lauks svečiuose.
Taip pat palangiškis džiaugėsi gautu pažadu supažindinti jį su Antverpeno vyriausiuoju rabinu. „Ketinu susitikti su didžiausia žydų bendruomene Europoje, susipažinti su litvakais – išeiviais iš Lietuvos“, – atskleidė planus A. Sendrauskas. Ten ketinama organizuoti gintaro parodą. „Tikiuosi, kad pavyks įgyvendinti bendrą projektą, kurį jau aptarėme. Paroda turėtų sujungti žydų ir mūsišką juvelyriką“, – atskleidė truputį detalių palangiškis.
Chaim David akcentavo, kad Lietuva ypatinga dar ir tuo, kad ją galima laikyti antrąja Jeruzale. Čia buvo pastatyta daug šventovių, žydai jautėsi tarsi namuose, vietiniai žmonės jų neatstūmė. Iki to laiko, kol kilo visuotiniai neramumai.
Užsiminta ir apie tai, kad žydai – itin verslūs žmonės. Kaip paminėjo pašnekovas, vien Frankfurte didžioji dalis dangoraižių priklauso žydams, itin daug esama turtingų žmonių.
Pats Chaim David šypsodamasis pripažino, kad jis nėra turtingas, tačiau visi atvykusieji į jo namus sutinkami labai šiltai. Tiesa, jo giminėje esama daug tituluotų žmonių. Vienas iš protėvių, kurio šaknys Ispanijoje, išgydė karaliaus Jurgio dukrą, o už tai jam buvo atsidėkota barono titulu. Chaim David patikino, kad titulai nėra svarbiausi, bet svarbu žmonėms ištiesta pagalbos ranka.