Vasario 16-ąją įkurta Šventosios Respublika

Į jūrą žvelgiančios ir grįžtančių žvejų besidairančios trys skulptorės Z. Pranaitytės sukurtosios žvejo dukros vasario 16 dieną su nuostaba bei džiugesiu žvelgė nebe į jūrą, o į jos pakrantę: čia, Šventosios seniūnijos bendruomenės sukviesti, Lietuvos, Žemaitijos ir Šventosios vėliavomis, balionais, termosais su karšta arbata bei kraitelėmis su vaišėmis nešini rinkosi miestelio gyventojai, nusprendę netradiciškai atšvęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Mintis ne oficialiai, o išties nuoširdžiai atšvęsti Vasario 16-ąją šventojiškiams kilo po to, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė pakvietė visą Lietuvą netradiciškai paminėti valstybės gimtadienį. Kaip sakė viena iš susibūrimo organizatorių Audronė Bukauskienė, Nepriklausomos Lietuvos laikais visa Lietuva entuziastingai statė Šventosios jūrų uostą. Sovietinės okupacijos metais, nunykus uostui, jūroje tarp molų susiformavęs smėlio kyšulys gavo „Ubagų terbos“ pavadinimą. Jis dabar mums savo forma primena Lietuvos žemėlapį, į kurį jūra prineša smėlio – padidėja sausuma, po audros vėl pasiimanti duoklę: taip kinta ir Lietuvos teritorija keičiantis amžiams. Šiomis dienomis uosto statytojai sukasa ten didžiausias kopas – jūra išplauna jų pinigus į savo gelmes.
„Čia – mėgstama pasivaikščiojimų ir susibūrimų vieta, o pavadinimas dabar siejasi ir su ubagiška Šventosios padėtimi „Didžiosios Palangos“ sudėtyje. Šventojiškiai ir didžiulė dalis Lietuvos gyventojų, mylinčių šią vietovę nori, kad čia būtų gera gyventi bei poilsiauti. Lietuva turi nedidelį priėjimą prie jūros, tad kviečiame saugoti kiekvieną vietovę, vystyti ir puoselėti jos grožį ir unikalumą“, – tokie žodžiai buvo įrašyti kvietime, į kurį, nepaisydami gan stipraus vėjo, atsiliepė šventojiškiai.
Jau prieš vidurdienį pakrantėje skambėjo muzika ir dainos, dideli ir maži šventojiškiai vieni kitus sveikino su Vasario 16-ąja ir dairėsi, kur gražiau įkomponuoti atsineštas vėliavas. Keli vyrai rimtais veidais triūsė bandydami įkurti laužą, kuris vis nenorėjo įsidegti. Užtai kai įsidegė, jo šiluma pasiekė visus susirinkusiuosius.
Kelios minutės po vidurdienio, tuo pačiu laiku, kai 1918-ųjų vasario 16-ąją buvo perskaitytas ir pasirašytas Nepriklausomybės aktas, virš Šventosios uosto įplaukos ir kopų suskambo Lietuvos himnas. Nepriklausomybės akto tekstą susirinkusiesiems perskaitė šventojiškė Dalia Mikalauskaitė, priminusi, jog tada visi signatarai buvo vieningi. Tokio pat vieningumo linkėta ir Šventosios gyventojams.
„Šiandien mes, švęsdami Vasario 16-ąją, prisimename Aktą, kuris Lietuvą prikėlė iš nebūties ir užmaršties, – sakė A. Bukauskienė. – Man šiame mūsų susibūrime, kuriame mes tokie vieningi, kyla viltis, kad ir Šventoji pamažu prisikels iš užmaršties. Juk ir tada tautą suvienijo bendras reikalas ir bendras darbas, kaip vienija mus tikėjimas Šventosios ateitimi ir noras bendrai siekti jos atsigavimo“.
Degant laužui ir plėvesuojant vėliavoms, šventojiškiai prisiminė prieš kelias dienas vykusiame Šventosios seniūnijos bendruomenės susirinkime nuskambėjusį pasiūlymą įsteigti Šventosios Respubliką. „Herbą turime, vėliavą turime. Net himną turime. Belieka sukurti savo valiutą ir priimti konstituciją“, – juokavo šventojiškiai. O vėliau, jau visiškai rimtai, balsuodami tiek rankos pakėlimu, tiek griausmingais aplodismentais, patvirtino savo apsisprendimą vis dėlto įkurti Šventosios Respubliką. Apsisprendimas užtvirtintas sugiedojus Šventosios himną.
Ilgai dar pajūry netilo dainos ir kalbos, ilgai apie liepsnojantį laužą sukosi rateliai. D. Mikalauskaitė, A. Bukauskienė, M. Balčius ir D. Jurevičius užsirašinėjo šventojiškių mintis, kokius punktus privalu įtraukti į Šventosios Respublikos Konstituciją. Ir rimtai pakalbėdami, ir išties smagiai pajuokaudami Šventosios gyventojai šildėsi arbata ir skanavo pačių atsineštas vaišes. O trys žvejo dukros su pasigėrėjimu ir pasididžiavimu – bent jau taip atrodė šių eilučių autorei – žvelgė į taip nuoširdžiai, kaip dar neteko matyti, švenčiamą Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.