V. Landsbergio testas Seimui, arba Š. Vaitkaus – Palangai

Šią savaitę visa Lietuva ūžia po Seimo valdančiosios daugumo akibrokšto, kai buvo nepatvirtintas Laisvės premijos skyrimo komiteto sprendimas šį garbingą įvertinimą skirti Atgimimo metu ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos valstybės metais faktiškai šalies vadovo pareigas ėjusiam Vytautui Landsbergiui.
Jei tai būtų kokia Santarvės premija, ar įvertinimas už demokratinę plėtrą, prieš balsavę ir susilaikę Seimo nariai gal ir turėjo teisę abejoti. Tačiau V. Landsbergio nuopelnai Lietuvai atgaunant laisvę yra neginčyjami. Neveltui jis statomas į vieną gretą su Čekijos išsilaisvinimo herojumi ir pirmuoju demokratiškai išrinktu šios šalies prezidentu Vaclavu Havelu, ar Lenkijos laisvės simboliu Lechu Valensa.
Apie tai taikliai šiomis dienomis yra pasakęs politikos apžvalgininkas ir „Veido“ redaktorius Rimvydas Valatka: „V. Landsbergį galima mėgti, galima nemėgti ar net nekęsti, bet nesuprasti jo vietos istorijoje – per daug net į Seimą patekusiems dundukams“.
Metams bėgant visuomenėje vis labiau blėsta V. Landsbergio reikšmė. Šiandien jau tik keturiasdešimtmečiai gali prisiminti, kaip 1988 metais be perstojo delnu šluostėme ašarojančias akis visą dieną per televiziją stebėdami Sąjūdžio suvažiavimo transliaciją. Kaip verkėme iš džiaugsmo 1990 metais kovo 11 dienos vėlų vakarą, kai V. Landsbergis skelbė Lietuvos Nepriklausomybę. Kaip kitais metais tragišką sausį per televiziją ir radiją tik girdėdami ryžtingą V. Landsbergio balsą suprasdavome, kad nepriklausoma Lietuva dar gyva.
Ir R. Valatka, ir mes visi suprantame, kad V. Landsbergio nuopelnai Lietuvos Laisvei tiems Seimo „dundukams“ yra puikiausiai žinomi. Ir kad jo kandidatūra šiai premijai yra pati tinkamiausia. Tačiau Seimo nariai prieš premijos skyrimą V. Landsbergiui balsavo lygiai pagal tą patį principą, kuriuo jie patys yra renkami į Seimą: patinka arba nepatinka, gražus ar nelabai (čia daugiau moterims), girdėtas ar iš viso nežinomas.
Beveik visi rinkėjai į Seimą atskirus politikus ar partijų sąrašą renka net nepasklaidę jų programos, nesusipažinę su jų tikslais, net nežinantys, ar jie turi kompetencijos ir išmanymo priiminėti protingus ir visuomenei ar valstybei naudingus įstatymus. Pagrindinis rinkėjų kriterijus yra kandidato išvaizda, priklausomybė simpatizuojamai partijai (kuri paprastai siejama vien tik su partijos lyderio charizma) ir mokėjimas šnekėti turgaus kalba (neva, rėžti tiesą į akis).
Pasirodo, kad net kelis metus, o kai kurie ir ne vieną kadenciją Seimo krėslus trinantys, nors ir kostiumuoti politikai nuo primityvių rinkėjų daug nenutolo. Matoma forma, bet nesuvokiamas turinys. Kas kad visi supranta, jog V. Landsbergis vertas šios premijos. Svarbiausia, kad balsuojant prieš atsirado proga jam įkasti.
Kiekvienas randa už ką. Kas už jo tiesmuką ironiją ar už erzinantį profesoriaus krizenimą, kas už kažkada patirtą nuoskaudą. Gal kažkas V. Landsbergio asmenyje atsikeršijo balsavusiajam priešiškai Tėvynės sąjungai, ar valdantiesiems nuolat aštriai oponuojančiam Andriui Kubiliui, gal politiniams priešininkams dažnai „akis draskančiai“ Rasai Juknevičienei.
Pykčio apimti visi jie tiesiog nebekreipė dėmesio, kad premija skiriama ne tiek V. Landsbergiui, kaip asmenybei, kiek jo nuopelnams Lietuvos Laisvei.
Taip konservatorius pažeminti siekusi Seimo valdančioji dauguma net nepajuto, kaip padidino šią partiją simbolizuojančio V. Landsrbergio simpatikų būrį. Antai, visa eilė žinomų šalies žmonių viešai solidarizuojasi su V. Landsbergiu ir platina savo nuotraukas pasirišę jo mėgiamą tautinę juostelę. Tai nereiškia, kad visi jie po metų balsuos už Tėvynės sąjungą, bet kad dabar tokių padaugės – nėra abejonių. Juk mes skriaudžiamus mėgstame labiau.
Tokių, bet kuriomis priemonėmis asmeninę nuoskaudą liejančių, tačiau esmės nematančių mankurtų yra ne tik Seime, bet ir šalia mūsų.
Palangoje visuomet egzistuodavo nuolat viskuo nepatenkintų žmonių grupė, tačiau paskutiniaisias metais bambeklių gretos išsikerojo dar labiau. Prieita iki to, kad viską neigiant nebekreipiama dėmesio, jog kenkiama visam miestui.
Kalbu apie nemažėjančią priešpriešą, vis dėl to, didžiąja miesto gyventojų balsų dauguma išrinktam miesto merui Šarūnui Vaitkui. Perfrazuojant R. Valatką, Š. Vaitkų galima dievinti, galima nemėgti, o už tam tikras charakterio ydas ir nekęsti, bet nepastebėti jo vadovaujamos Palangos atgimimo yra neįmanoma.
Savo sąskaitas su meru suvesti norintys ir per trumpą laiką į pasiektus miesto rezultatus dėmesio nekreipiantys politiniai oponentai nesuvokia, kad taip tik telkia puolamo Š. Vaitkaus gynėjų būrį.
Aimanuoja mero dėmesio pasigedę pavieniai šventojiškiai, į šuns dienas dedamas valdžios sprendimas apmokestinti įvažiavimą. Tačiau kodėl visi jie tylėjo tuomet, kai Palanga metų metus stovėjo apžėlusi kerpėmis, o šventojiškiai dorai ir tuomečio mero nebuvo matę? Kodėl prieš įvažiavimą ir papildomas miesto pajamas putojantys kai kurie palangiškiai atgalia ranka pirštais bado į duobėtas gatves ir išsiklaipiusį šaligatvį?
Vertindami žmogų, pirmiausia vertinkite jo darbą ir pasiektą rezultatą. Vertinkite esmę, o ne formą ar išvaizdą ir nebūsite panašūs į Seimo „dundukus“.