Trys metai palikus Palangą: šešių buvusių gimnazisčių išpažintys

Trys metai – nemažas laiko tarpas, o ypač kai baigęs mokyklą išvyksti studijuoti į kitą miestą, o gal net į kitą šalį. Ar Palangos senąją gimnaziją 2013 metais baigusios ir Palangą palikusios merginos dar ją prisimena? Ar žada čia grįžti po studijų? Ir ką nuveikė per šiuos trejus metus?

Ketina grįžti į Portugaliją
Buvusi gimnazijos b klasės mokinė Martyna Jucevičiūtė, Vilniaus dizaino kolegijoje paskutiniame kurse studijuojanti grafinių komunikacijų dizainą per šiuos trejus metus ne tik studijavo,savanoriavo, bet taip pat spėjo pusę metų pagyventi Portugalijoje. „Dalyvavau Erasmus + mainų programoje, gyvenau Porte ir studijavau Komunikacijų dizainą ESAD (EscolaSuperiordeArtes e Design) mokykloje“, –pasakojo studentė.
Prieš atvykstant į Portugaliją M. Jucevičiūtė apie studijas girdėjo daug įvairių atsiliepimų, tačiau mergina teigia, kad studijų lygis jos tikrai nenuvylė, o tik pradžiugino, kadangi dėstytojai, paskaitos buvo tikrai įdomios, turiningos ir prasmingos. „Pati Portugalijos kultūra, kraštovaizdžiai, žmonių temperamentas ir neretai pasirodantis lietus tikrai sužavėjo, todėl planuoju anksčiau ar vėliau rasti galimybių ten vėl sugrįžti“, – sakė buvusi abiturientė.
Dabar mergina ne tik tęsia studijas Vilniuje, bet taip pat savo gyvenimo negali įsivaizduoti be savanorystės.
„Stengiuosi savanoriauti įvairiuose renginiuose, tokiuose kaip Vilnius Mama Jazz ar vaikų ir jaunimo klubo „Šatrija“ renginiuose, PIN dienos ir panašiuose kultūriniuose renginiuose“, – sakė M. Jucevičiūtė. Dabar merginasavanoriauja Menų spaustuvėje. „Menų spaustuvė – tai šiuolaikinių scenos menų centras. Tai tikrai labai šauni vieta, kurioje gausu talentingų žmonių, įdomių spektaklių, performansų. Labai gera būti viso to dalimi“, – pasakojo mergina. Studentė tikisi, kad ateityje atsiras galimybių išbandyti ir ilgalaikę savanorystę užsienyje.
Mergina pasakojo, kad į Palangą stengiasi grįžti bent kartą per du mėnesius. „Man Palanga yra viena iš tų nuostabių vietų, kur pailsi, atsigauni, juk vis dėl to Palanga yra namai“, – sakė Martyna.
Vis dėlto, kad ir kaip mylėtų Palangą, buvusi gimnazistė po studijų į Palangą grįžti neplanuoja. „Manau, dar yra labai daug galimybių, kurių esu neišbandžiusi, o laikas po studijų yra puikus metas tai padaryti: galbūt tęsiu toliau studijas, gal užsiimsiu savanoriška veikla, dirbsiu ar keliausiu“, – planais dalijosi M. Jucevičiūtė.

Keliai atvedė į Kiniją
„Kai atvažiuoju į Palangą, pamatau vis ką nors naujo. Matosi, kad Palanga nesustoja tobulėti“, – sakė buvusi c klasės mokinė Ieva Rakauskaitė. Baigusi Palangos senąją gimnaziją mergina pradėjo studijuoti Mančesterio universitete sinologiją (kinų studijas), o pastaruoju metu gyvena Kinijoje.
„Kinijoje atsidūriau per mainų programą. Visi, kas Mančesterio universitete mokosi kokią nors užsienio kalbą, turi bent pusmetį praleisti šalyje, kurios kalbą mokosi“, – apie tai, kaip apsistojo Kinijoje pasakojo I. Rakauskaitė.
Anot merginos, paskaitos Kinijos Nankino universitete (NanjingUniversity) nuo paskaitų Mančesterio universitete labai skiriasi. „Mančesteryje turiu ne tik kinų kalbos pamokas, bet ir kitas paskaitas, o Nankine – tik kinų kalbos paskaitas. Mančesteryje dėstytojai (kinai) viską aiškina angliškai, o Nankine pamokose negalima naudoti anglų kalbos, viskas dėstoma kiniškai, žodžiai bei gramatika aiškinami kiniškai. Jei kyla klausimų – klausti, žinoma, turime kiniškai. Tai dažnai sukelia neaiškumų, bet mūsų mainų programos tikslas ir yra „prasilaužti“ kalboje“, – pasakojo studentė.
Pasak merginos, vakariečių Nankino universitete labai daug, bet azijiečių (ypač korėjiečių) yra taip pat nemažai. „Mano klasė labai įvairi: čia mokosi žmonės iš Čilės, Kanados, JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Slovakijos, Čekijos, Italijos, Prancūzijos, Portugalijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Malaizijos“, – sakė I. Rakauskaitė.
O kaip dėstytojai, kaip studentai, ir apskritai kinai reaguoja, kai sužino, kad Ieva iš Lietuvos? „Dėstytojai labai nenustemba, nes studentų iš Lietuvos Nankine yra buvęs ne vienas. Studentai iš vakarų taip pat nelabai nustemba, bet studentai iš rytų dažniausiai pirmą kartą girdi apie Lietuvą. Vietiniai irgi dažniausiai nieko nežino apie Lietuvą, tik jos vardą, bet buvo ir atvejų, kai, pasakius žmonėms, kad esu iš Lietuvos, sušunka „krepšinis!“. Tai mane priverčia plačiai nusišypsoti“, – įspūdžiais dalijosi I. Rakauskaitė.
Šviesi mergina neslepia, kad dėmesio Kinijoje sulaukia labai daug. „Nėra buvę nei vienos dienos, kad kas nors į mane nespoksotų (būtent, spokso) ar neparodytų pirštu. Nankine buvo keletą kartų nufotografavę. Kai su draugais išvykome į sostinę, labai daug žmonių su manimi prašė nusifotografuoti, draugai net susilažino, kiek dar kartų manęs to paprašys. Kiti neatsiklausę fotografuoja, kartą net filmavo, o tai nebuvo malonu“, – sakė Ieva.
Mergina pasakojo, kad Nankinas jai labai patinka. „Esu užaugusi Vydmantuose, tad Nankinas man labai didelis miestas. Čia gyvena virš 8 milijonų žmonių. Kadangi seniau Nankinas buvo Kinijos sostinė, čia yra labai daug lankytinų vietų, tad veikti tikrai yra ką. Taip pat mieste yra labai daug žalumos, ežerų. Vis dėlto, matyti bei jausti užterštumą yra mūsų kasdienybė, – pasakojo buvusi gimnazistė. – Palyginti su sostine, užterštumas nėra toks didelis, bet jis vis tiek yra. Yra buvusi gal tik kokia savaitė laiko, kai jo nebuvo. Įsigijau kaukę, kartais ją dėviu, bet vietiniai jas dėvi retai. Užterštumas mano sveikatai dar nepakenkė, bet vienas iš draugų nesustoja kosėjęs“.Taip pat mergina neslėpė, kad Nankine ją šiek tiek šokiravo eismas: „Susidarė įspūdis, kad eismo taisyklės čia negalioja“.
Pasak studentės, kol mokėsi Palangoje, jos taip nevertino, kaip dabar. „Kol studijuoju, retai užsuku į Palangą, bet kai užsuku, tai labai malonu. Mažas miestelis, bet jis man reiškia daug. Čia taip gražu ir tokia ramybė (žinoma, ne vasarą), kurią sunku atrasti kituose Lietuvos miestuose“, – sakė I. Rakauskaitė.

Mokėsi dviejuoseNorvegijos miestuose
Buvusi I. Rakauskaitės klasiokė Gintarė Rėpšaitė, Vilniaus universiteto filologijos fakultete studijuojanti skandinavistiką(norvegų kalbą) teigė, kad į Palangą ir Šventąją jai visada gera sugrįžti. „Čia yra tai, ką labai vertinu – ramybė ir gamta“, – teigė G. Rėpšaitė.
Tik prieš šiek tiek daugiau nei mėnesį į Lietuvą iš Norvegijos grįžusi mergina neslėpė džiaugsmo – studentė turėjo galimybę studijuoti ir pagyventi dviejuose gana skirtinguose Norvegijos miestuose. Vasarą – Osle, o rudenį viename lietingiausių Europos miestų – Bergene.
Vasarą mergina kartu su dviem kursiokėmis šešias savaites mokėsi tarptautinėje vasaros mokykloje Oslo universitete. Kiekvieną vasarą Oslo universitetas siūlo keletą studijų programų tiek bakalauro, tiek magistro studentams anglų kalba. „Yra įvairių kursų – norvegų literatūros, architektūros, taikos studijų. Taip pat surenkama nemažai įvairaus lygio norvegų kalbos grupių. Kadangi aš norvegų kaip pagrindinę kalbą mokausi universitete, tai pasirinkau aukščiausio lygio kalbos kursus“, – apie mokyklą pasakojo mergina.
Anot G. Rėpšaitės, stovyklos organizatoriai stengiasi suteikti aukščiausią studijų kokybę, supažindinti studentus su norvegų kultūra, buvo organizuojami įvairūs renginiai ir ekskursijos. „Didelį įspūdį paliko tarptautinis kultūros vakaras, kuriame dalyviai galėjo pristatyti savo šalį. Dauguma dalyvių tą vakarą dainavo dainas savo gimtąja kalba arba šoko tautinius šokius. Pasirodė ir dvi jungtinės grupės, nes dalyviai iš Balkanų ir iš Afrikos šalių susivienijo ir atliko visam jų regionui būdingus šokius“, – pasakojo buvusi abiturientė.
Trečiąjį kursą mergina pradėjo studijomis Bergeno universitete, ten mokslo metai prasideda jau rugpjūčio pradžioje, todėl studentė iš Oslo vyko tiesiai į Bergeną.„Studijuojant pagal Erasmus mainų programą Bergene jokių problemų nekilo, dėstytojai ir administracija labai paslaugūs ir draugiški, visada padeda iškilus klausimams. Norvegijoje apskritai įprasta į vyresnius kreiptis įvardžiu tu, todėl dėstytojų ir studentų santykis gana neformalus, nesijaučia jokios hierarchijos“, – džiaugėsi studentė.
G. Rėpšaitė teigė, kad didžiausias skirtumas nuo įprastų universitetinių studijų Lietuvoje yra tai, kad Norvegijoje daug dėmesio yra skiriama savarankiškam mokymuisi, o kontaktinių paskaitų universitete nėra daug – vos 2 ar 3 vieno studijuojamo dalyko paskaitos per savaitę, o ir per semestrą įprastai ten mokomasi tik 2 ar 3 dalykų. „Dėl tokios studijų tvarkos atrodo, kad turi labai daug laisvo laiko, bet iš tiesų reikia nemažai dirbti namie“, – sakė mergina.
Studentė pasakojo, kad Norvegijoje studentams yra sudaromos puikios galimybės užsiimti papildoma veikla, savanoriauti, dirbti ar prisijungti prie kokių nors organizacijų veiklų. Mergina neslėpė, kad jos sutikti norvegai buvo pilietiškai gana aktyvūs ir, kaip dauguma skandinavų, besirūpinantys žmonių teisėmis ir lygybe.
Be abejo, neatsiejama studijų užsienyje dalis yra tos šalies kultūros pažinimas. „Norvegijoje labai svarbią vietą užima išties įspūdinga gamta. Kadangi Bergeno miestas yra apsuptas septynių kalnų, tai turėjau ir aš puikią galimybę pasidžiaugti gamtos grožiu. Teko užlipti į penkių kalnų viršūnes, į kai kuriuos kalnus netgi po keletą kartų“, – kalbėjo studentė.
Mergina neslėpė, kad nei kiek nesigaili šešis mėnesius praleidusi Norvegijoje „Norėčiau vėl ten sugrįžti, tad dabar vėl tyrinėju naujas vasaros arba ilgesnių studijų ar praktikos atlikimo galimybes užsienyje“, – sakė pašnekovė.
Studentė neslėpė, kad visada grįžusi į Palangą pastebi teigiamus pokyčius. „Džiugu, kad miestas atsinaujina. Apskritai nuo mano studijų pradžios Palangoje daug kas pasikeitė, tad vis labiau traukia čia sugrįžti ir po studijų, nors šiuo metu labiau norėčiau gyventi dideliame mieste“, –neslėpė G. Rėpšaitė.

Palanga kaskart maloniai nustebina
Buvusi d klasės mokinė ir jau trečius metus studijuojanti Vytauto Didžiojo universitete Ieva Bertašiutė pasakojo, kad jos didžiausias atradimas Kaune – nauji draugai, patinkančios studijos, galiausiai, savęs atradimas.
Mergina studijuoja viešąją komunikaciją ir kūrybines industrijas, taip pat dirba studentų atstovybėje. Paklausta, kaip jai pavyksta viską suderinti ir visur spėti, studentė sakė: „Viskas įmanoma, tik noro reikia. Žinoma, kartais tenka nemiegoti per naktis, patirti stresą, galvojant, kad neišlaikysi egzaminų, tačiau viskas praeina. Džiaugiuosi galėdama būti studentų atstovybės dalimi ir prisidėti prie studentų gerovės“.
Studentė pasakojo, kad kartais į Palangą grįžta tik po dviejų mėnesių. „Viskas priklauso nuo aplinkybių. Tačiau kiekvieną kartą grįžusi į Palanga matau kaip jis keičiasi. Džiaugiuosi, kad mano gimtasis miestas gražėja ir kaskart maloniai nustebina“, – sakė I. Bertašiutė.
O ar mergina svarstytų grįžti į Palangą po studijų ir čia dirbti? „Bent kol kas manau, kad į Palanga negrįžčiau. Smagu čia pabėgti nuo šurmulio, ypač žiemą. Tačiau geresnės darbo perspektyvos, mano manymu, yra Kaune ir Vilniuje. Be galo mėgstu bendrauti, neapkenčiu sėdėjimo vienoje vietoje, galbūt todėl norėčiau save išbandyti radijo, televizijos ar net žurnalistės darbe“, – kalbėjo studentė.
Mergina neatmeta galimybės po studijų išvykti į užsienį padirbėti, pakeliauti. „Nežinosi kaip likimas pasisuks. Gal po 2 metų sėdėsiu Australijoje ir dirbsiu su kengūromis“, – šypsojosi I. Bertašiutė.

Gyvenimas Vilniuje daug ko išmokė
Buvusi f klasės mokinė Deimantė Aleksiūnaitė sakė, kad jai Palanga visada liks miestu, kuriuo ji didžiuosis. „Čia viskas taip gražu! Nėra didelio eismo, nėra spūsčių, niekas niekur neskuba. Mergina sakė, kad visuomet grįžusi į Palangą eina pasivaikščioti. „Aplankau jūrą, pabūnu viena su savo mintimis. Taip smagu! Net nemoku apibūdintito nuostabaus jausmo“, – sakė D. Aleksiūnaitė.
Buvusi gimnazistė pasakojo, kad į Palangą stengiasi grįžti bent kartą per mėnesį. „Labai smagu, kai grįžusi galiuapkabinti mamą, močiutę, senelį ir net šunį. Toks geras jausmas, kai tave kažkas pasitinka“, – sakė mergina.
D. Aleksiūnaitė po mokyklos baigimo įstojo į Vilniaus kolegiją ir ten studijavo administravimą, tačiau vėliau mergina nusprendė perstoti ir dabar antrame kurse studijuoja viešąją politiką ir vadybą Mykolo Romerio universitete, taip pat dirba jaunimo organizacijoje DARBAS ir yra Seimo nario Raimundo Markausko visuomeninė padėjėja.
Mergina pasakojo, kad Vilniuje ji atrado tikrų draugų, jaučiasiįsitvirtinusi organizacijoje, politikos srityje, išmokusi planuotis laiką, įvertinti situacijas. Taip pat mergina džiaugiasi išmokusi gyventi savarankiškai.
Pernai pavasari studentė su kitais Jaunimo organizacijos DARBAS nariais vyko į UnityTripkelionę. „Pagrindinis mūsų tikslas buvo aplankyti Europos parlamentą ir išskleisti vienybės vėliavą Briuselyje. Kelionės metu aplankėme labai daug miestų, kiekvieną naktį miegojome vis kitame viešbutyje, vis kitame mieste. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę aplankyti nemažą dalį Europos“, – įspūdžiais dalijosi mergina. Nors merginai kelionė labai patiko, tačiau bent kol kaspasibastyti po pasaulį D. Aleksiūnaitė nežada. „Kad ir kaip būtų smagu pakeliauti, taip gera, kai gali grįžti atgal“, – pridūrė mergina.
Studentė sakė, kad kol kas nemano, kad po studijų grįš į Palangą. „Palangą labai smagu aplankyti, tačiau Vilniuje matau didesnes darbo perspektyvas“, – sakė D. Aleksiūnaitė.

Neatmeta galimybės grįžti
Buvusi D. Aleksiūnaitės klasiokė Radvilė Vaitkevičiūtė taip pat studijuoja viešąją politiką irvadybą Mykolo Romerio universitete, dirba ne tik Jaunimo organizacijoje DARBAS, bet ir kavinėje, taip pat yra LR Seimo nario Artūro Paulausko visuomeninė padėjėja. Kaip buvusiai gimnazistei pavyksta suderinti visą veiklą? Mergina neslepia, kad kartais būna sunku. „Kai norisi kažkam skirti daugiau laiko, kenčia kiti dalykai. Šiuo metu kenčia praktika Seime, dėl sesijos universitete. Kartais dėl Seimo ar Jaunimo organizacijos kenčia paskaitos. Norisi skirti viskam tiek pat laiko, bet skiri tiek, kiek leidžia galimybės“, – pasakojo R. Vaitkevičiūtė.
Kad ir kaip kartais būtų sunku, studentė nežada atsisakyti kurios nors veiklos. „Jau gegužės mėnesį baigiasi mano praktika, sesija taip pat, bet tikrai nežadu sustoti, ieškosiu ką toliau veikti, galbūt pradėsiu sportuoti“, – sakė mergina.
Kaip studentui išgyventi Vilniuje? „Jei ne mama, tikriausiai neišgyvenčiau. Vilniuje gyvenant visai kitokie poreikiai nei gyvenant Palangoje. Dirbdama 0,75 etato negauni pinigų pakankamai tiek, kad išeitų išlaikyti save ir butą. Reikia skaičiuoti kiekvieną eurą, planuoti savo pirkinius“, – pasakojo R. Vaitkevičiūtė.
Pasak studentės, ji į Palangą grįžta labai retai. „Nebuvau grįžus net per Kalėdas ir dėl to man labai gaila. Palanga grožiuosi tik iš nuotraukų. Mano miestas toks išgražėjęs, vis neatsistebiu ir labai didžiuojuosi“, – kalbėjo R. Vaitkevičiūtė.
Paklausta apie ateities planus, studentė neslėpė, kad jos širdis linksta link politikos. „Norėčiau išbandyti savo jėgas ir kompetencijas dirbdama savivaldybės administracijoje ar jaunimo reikalų srityje. Jei jausiu, kad Palangai manęs reikia, be abejo grįšiu“, – sakė mergina.