Tikėjimo metai – laikas susimąstyti, ką reiškia tikėjimas

Popiežius Benediktas XVI 2012 m. spalio 11 dieną visoje Bažnyčioje paskelbė Tikėjimo metus, kurie baigsis 2013 lapkričio 24 dieną. Popiežiaus paskelbtieji tikėjimo metai sutampa su dviem svarbiais įvykiais visai Bažnyčiai – 50-osiomis Vatikano II Susirinkimo pradžios ir 20-osios didžiojo Bažnyčios Katekizmo išleidimo metinėmis. Tai du svarbūs Bažnyčios dokumentai, kuriuose aiškiai pristatomas Katalikų Tikėjimas. Ypatingai šiandieniniame pasaulyje, kuriame tiek daug sprendimų, siūlymų, tie du dokumentai tampa svarbiais, kiekvienam tikinčiajam, norinčiam tiek pažinti savo tikėjimą, tiek rasti atsakymus į konkrečius tikėjimo gyvenimo ar moralės klausimus. Šie du Bažnyčios dokumentai yra pagarbioje vietoje padėti, prie centrinio altoriaus, ir mūsų bažnyčioje. Ne maldoms, ne garbinimui pastatyti, bet kad visi, norintys, užėję pasimelsti ar aplankyti mūsų bažnyčią, galėtų pavartyti, paskaityti, rasti jiems svarbią ir aktualią temą, o svarbiausia – atsakymą į savo širdies ir gyvenimo kryžkelės klausimus.

Įvairiai švenčia Bažnyčia šiuos Tikėjimo metus. Vyksta įvairiausios konferencijos ir susitikimai. Sakomi pamokslai, vedamos rekolekcijos. Viso pasaulio bažnyčioje vyksta nenutrūkstama Švč. Sakramento adoracija. Lietuvių kalba veikia internetinis Tikėjimo metų puslapis, kuriame galima rasti įvairiausių žinių, pranešimų, tikėjimo liudijimų iš viso pasaulio. Vietinės parapijinės bendruomenės irgi įvairiausiais būdais stengiasi ir ieško kelių įprasminti ir įsijungti į tikėjimo metų šventimą. Išleistos ir gairės kaip galėtume gyventi šiais tikėjimo metais – skaityti ir pažinti Dievo Žodį (Šventąjį Raštą); susipažinti su dviem svarbiais Bažnyčios dokumentais (Vatikano II Susirinkimo Nutarimais ir Katalikų Bažnyčios Katekizmu); pajusti tą patirtį kaip per vietinę tikinčiųjų bendruomenę įsiliejame į vieną įvairių kalbų, tautų ir rasių Dievų vaikų šeimą; vykti į piligrimines keliones, aplankant svarbias, pirmiausia savo vyskupijos, vėliau ir pasaulio šventoves ir pan.
Visi šie įvykiai, renginiai, procesijos ir paminėjimai turi vienintelį tikslą – kvietimą. Asmenišką kvietimą kiekvienam tikinčiajam, t.y. kiekvienam iš mūsų, iš naujo pamąstyti – ar tikrai pažįstu Jėzų kaip Gyvenimo ir Amžinybės Viešpatį. Ar esu patyręs savo gyvenime asmeninį susitikimą su Juo. Per įvykius, per kitus žmones, per savo trapumą ir net nuodėmę. Būti girdėjus ar skaičius apie Jėzų nėra tas pats, kaip bandymas rasti asmeninį santykį su Juo, Jį pažinti ir Juo sekti. Pažinti Dievą – tai leistis į tikėjimo kelionę su Juo, tai bandymas, nepaisant išorinių ir vidinių sunkumų, prieštaravimų ir pagundų gyventi tikrąjį gyvenimą. Gyvenimą, kurio visada troškome ir ieškojome... vidinės laisvės, ramybės ir džiaugsmo gyvenimą. Ir nepaisant gyvenimo kelyje pasitaikančių išmėginimų, kančių, nusiminimų – visgi tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimą. Mūsų širdis, mūsų siela, visų mūsų gyvenimo patirtis, kai mes atviri su savimi, kai sau nemeluojame, kai liekam vieni su tikruoju savimi ir žvelgiam nueitą kelią pamatom – be Dievo nėra Tikėjimo, nei gyvenimu, nei ateitimi, nei savimi, nei kitu žmogumi; be Tikėjimo nėra Meilės, tikros meilės gyvenimui, sau ir kitiems, ir be Meilės nėra Vilties, nei šiandiena nei rytojumi.
Labai svarbus mums visiems, kurie ryšis Tikėjimo metais, ir ne tik, asmeniniam susitikimui su Dievu per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje, suvokimas kad tai ilga pažinimo kelionė, tačiau labai įdomi. Kas vyksta, kai norime ar bandome tapti gerais draugais ir bičiuliais su gyvenimo kelyje sutinkamais žmonėmis? Mes domimės jais... stengiamės pažinti juos, kas jie, kokia jų gyvenimo patirtis, kas jiems svarbu ir įdomu, kokie gyvenimo planai ir norai. Bet tuo susidraugavimo procesas nesibaigia. Kad taptume su kitu draugais labai svarbi sąlyga – atvirumas ir pasakojimas apie save. Kur nėra atvirumo ir nuoširdumo, neįmanoma tapti draugais, gebančiais kartu keliauti gyvenimo kelionėje. Taip ir draugystėje su Dievu. Neįmanoma tapti draugais, jeigu tik susitikime su Juo pasakojame apie save, savo rūpesčius ir savo bėdas visiškai nesidomėdami Juo. Asmeninis susitikimas su Dievu dažniausia nėra ir kažkas stebuklingo ir momentinio, su retomis išimtimis, kaip Jis tiesiogiai prakalbina mus. Asmeninis Dievo pažinimas susideda iš visų mūsų kasdienybės įvykių, jeigu juose įdedame pastangų rasti vietos Jam. Kada paskutinį kartą susimąsčiau apie savo tikrąją gyvenimo prasmę ir pašaukimą? Apie tai kur veda mano gyvenimo kelias, planai ir troškimai? Ar tikrai visa, kas vyksta many ir mano gyvenime, yra svarbu? Ar kai kurie dalykai netampa našta, nors taip norėti ir siekti, bet visgi nebeleidžiantys kitame matyti žmogaus, atitolinantys tave net nuo artimųjų? Ar bandei savo gyvenime priimti sprendimą dėl kurio, nors nepatogu, nors sunku, galėjai išlikti sąžiningu su savimi ir kitu? Kokios vertybės nulemia mūsų gyvenimo kasdienius sprendimus?
Taigi, Tikėjimo metai – tai kvietimas kiekvienam žmogui susimąstyti, ką reiškia man tikėjimas asmeniškai, kaip aš suvokiu save Bažnyčioje, kaip suprantu tuos tikėjimo slėpinius liturgijos šventime ir kaip aš atsiliepiu į tą Dievo dovaną savo gyvenimu.