Talentas – dovana ne tik pedagogei, bet ir aplinkiniams

Turėti talentą – didžiulė dovana, teikianti malonumą sau ir kitiems, tačiau niekas nepaneigs, jog reikia ir didelio darbo. Tai ypatingai puikiai pastebi S.Vainiūno muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokytoja ekspertė Lendrūna Moncevičienė. Jos dėka daugelis meniškos sielos vaikų turėjo galimybę prisiliesti prie meno, pajusti drobėje slystantį potėpį. Vienas iš tokių, kaip pati mokytoja įvardino, nepaprasto talento savininkas – Justas Vaičiūnas, sugebėjęs per savo keletą kūrybinių metų sujaudinti ne vieną meno mylėtoją. „Kartą pasiūlė muziejus už jo darbus sumokėti 500 litų, tačiau Justas nesutiko“, - pasidžiaugė savo auklėtinio sėkme mokytoja L.Moncevičienė.

Nuolatinis dalyvis

Talentu apdovanotas keturiolikmetis Justas itin juo nesigiria, tačiau jį įvardinti gali jo mokytoja L.Moncevičienė. Šiuo metu S.Vainiūno muzikos mokyklos sienas puošia Justo darbų paroda, būtent joje jau galima įžvelgti berniuko talentą. „Pavasario ženklai“ – pavadinta paroda, simbolizuojanti mus aplankiusį pavasarį, taipogi atskleidžianti ir jaunojo menininko kruopštumą.

Žinoma, tai dviejų žmonių įdėtas triūsas – tiek jaunojo menininko, tiek ir jo mokytojos, abu prisidėjo prie visų meninių kūrinių. Keturiolikmetis berniukas šiemet jau baigs S.Vainiūno mokyklą ir su baigiamuoju darbu užvers duris, tačiau jo paliktas atgarsis dar ilgai nenustos skambėti – jis nuolatinis miesto ir šalies parodų bei konkursų dalyvis.

„Justas į Dailės skyrių atėjo būdamas vos septynerių metų. Man tuomet vienintelė mintis kirbėjo galvoje, kaip gi jis toks mažas pasieks kojomis grindis. Paprastai, dailės pamokas lankyti vaikai pradeda devynerių metų, o tai buvo išimtis. Aš išties netikėjau, jog jam pakaks ištvermės“, - prisiminė L.Moncevičienė.

O ištvermės turbūt kiekvienoje veikloje prireikia. Kaip papasakojo L.Moncevičienė, Justas visuomet pasižymėjo nepaprastu kruopštumu. „Visuomet ėmę lankyti Dailės skyrių vaikai galvoja, jog atėjo į būrelį, tačiau čia yra mokykla, jie privalo įgauti visų reikalingų žinių“, - pastebėjo mokytoja, atskleidusi, jog įgavę žinių mokiniai geba pateikti savo talentą taip, jog jam abejingų nelieka. Tokių pavyzdžių esama visai šalia. Jų darbai iki šiol puošia mokytojos kabineto sienas.

Menas tampa pomėgiu

Turbūt niekas nesuabejotų, jog asmeniniai pasiekimai „augina sparnus“, padeda patikėti, jog kažkas tavyje išties slypi, ką verta saugoti ir puoselėti. „Tikrai yra labai talentingų mokinių, kuriuos teko mokyti, kai kurie nepasirinko savo specialybe meno, tačiau daug Dailės skyrių lankiusių mokinių tapo architektais, tai taip pat kūrybinių gebėjimų reikalaujanti specialybė“, - papasakojo mokytoja L.Moncevičienė, pripažinusi, jog pati niekuomet neskatinanti rinktis būtent su menu susijusios specialybės, o jie, kaip papasakojo mokytoja, paklauso, tačiau retas kuris visiškai išsižada drobės, visgi atranda laiko veiklai, užėmusiai svarbią vietą širdyje ir sieloje.

„Sulaukiau vienos buvusios mokinės pakvietimo į jos parodos atidarymą, nors ji netapo profesionalia menininke, dirba visiškai kitoje srityje, tačiau savo pomėgio neatsisakė. Pavyzdžiui, kartą buvau sutikusi kitą savo buvusį mokinį, kuris jau iš tolo mane pamatęs ėmė pasakoti, jog jis pasirinko vadybos studijas, nors laisvalaikiu mielai piešia“, - atskleidė talentų ugdytoja.

Ateityje – architektas

J.Vaičiūnas taip pat neneigė, jog jis savo ateitį sies su menu. Jo svajonėse – architekto specialybė. Net jo baigiamasis darbas atskleidžia jo norą – ten pavaizduotas kuo kruopščiausiai nupieštas Gintaro muziejus, nepamirštant net menkiausios detalės.

„Norėčiau, kad mano mokslai S.Vainiūno muzikos mokykloje būtų pratęsti keleriems metams, nes išties labai gaila išeiti, juo labiau palikti savo mokytoją“, - kalbėjo daugelio parodų ir konkursų laureatas. Kaip pripažino mokinys, žinių dar išties trūksta, tačiau jas jau reikės tobulinti pačiam, nes Palangos menininkų ugdymo įstaigoje mokslai trunka vos ketverius metus. 

Atiduoda visą save

Žinoma, vaikai keičiasi, keičiasi jų požiūris, kur kas savarankiškesni ir atviresni jie nei buvo prieš porą dešimtmečių. Tai patvirtino ir mokytoja Lendrūna. Pasak jos, dabar tenka mokytojams prie jų taikytis, tačiau jausmas, kuomet atsigauna širdis ir siela, visuomet išlieka. „Aš jaučiu atgaivą, dirbdama su vaikais, juk mano profesija – taip pat kūrybinė“, - kalbėjo Dailės skyriaus mokytoja, papasakojusi, jog pačiai laiko savo kūrybinėms mintims realizuoti nelabai ir belieka. „Vasarą turiu atostogų, tačiau ir per jas atsiranda įvairios veiklos. O tapymui reikia uždaros erdvės. Aš savęs labai daug atiduodu savo mokiniams“, - pasakojo mokytoja L.Moncevičienė.

Su gerom emocijom

Daug parodų regėjusi mokytoja pastebi, jog ne visos jos traukia dėmesį taip, kaip norėtųsi. „Kartais atrodo viskas techniškai įvykdyta tobulai, tačiau nėra dvasios. Kiekvienas paveikslas turi savo lauką, itin jaučiamą. Aš ir savo mokiniams visuomet patariu prie drobės sėsti nusiteikus gerai, neperteikti neigiamų emocijų. Pastebėjusi, kaip mokinė sėdo suirzusi sėdo prie darbo, patariau jai netapyti, nes tuomet gaunasi tiesiog teplionė. Prie kūrinio reikia sėsti su gerom emocijom, medituojant“, - patarė didžiulę patirtį sukaupusi mokytoja.