Šventosios uosto ateitį ima traukti migla

Kaip saulės patekėjimo Šventosios uostelio atgimimo laukiantiems šventojiškiams šią savaitę buvo brūkštelėta, kaip šlapiu skuduru per veidą. Trečiadienį vykusiame Vyriausybės posėdyje Šventosios uosto statybos projektui, automėgėjų terminais kalbant, buvo užtrauktas rankinis stabdis.
Vyriausybės posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl Šventosios valstybinio jūrų uosto infrastruktūros statybos ir akvatorijos gilinimo darbų įteisinimo. Buvo numatyta priimti Vyriausybės nutarimą, leidžiantį įgyvendinti techninį Šventosios uosto atstatymo projektą. Planuojama, kad jis bus įgyvendinamas keliais etapais: molų statyba ir farvaterio gilinimo darbai, inžinerinių tinklų statyba, vakarinės krantinės rekonstrukcija, akvatorijos gilinimo darbai ir švartavimo įrangos statyba. Be to, greta paties uosto numatoma pastatyti automobilių parkavimo aikštelę ir rekonstruoti rytinę krantinę.
Tačiau šių pirmųjų uosto statybos žingsnių įteisinimui iškilo rimta grėsmė, kurią, regis, bus sudėtinga pašalinti. Posėdžio metu Vyriausybės nariai susiginčijo, ar visi numatomi darbai tikrai neprieštaraus galiojantiems pajūrio zonos apsaugos įstatymams, ar jie suderinti tarp įvairių institucijų ir žinybų. Buvo net suabejota, ar farvaterio ir akvatorijos gilinimą iš viso galima priskirti prie statybos darbų.
Kilus ginčams premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad Vyriausybė kol kas negali priimti sprendimo ir nutarimo projektas atidėtas kelioms savaitėms. Bet tikrosios uosto statybos procedūros stabdymo priežastys slypi visai kitur ir jos po kelių savaičių niekur neišnyks – Vyriausybės posėdyje iškilo abejonių, kokiu būdu bus finansuojami numatomi statybos ir akvatorijos gilinimo darbai.
Kaip žinia, atstatyti Šventosios uostą apsiėmęs ir šią pajūrio teritoriją į savo pavaldumą perėmęs Klaipėdos valstybinis jūrų uostas dabar šios prievolės kratosi. Uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus jau nebeslepia, kad Šventosios uostelio projektas Klaipėdos uostui nėra naudingas. Uždirbtus pinigus uosto direkcija bevelija investuoti į pramoninio uosto krantines ir akvatorijos gilinimą iki 17 metrų, nei kišti į labiau pramoginio uosto statybą Šventojoje, kuris niekada neatsipirks.
Žiūrint iš valstybinės naudos taško A. Vaitkus yra teisus. Investicijos į Klaipėdos uostą grąžą duoda iš karto, nes prie išgilintų krantinių švartuojasi didesni laivai, už kuriuos gaunamos didesnės rinkliavos. Tuo tarpu Šventosios uoste už įplaukusią privačią turisto jachtą daug nepaimsi, nes kitą kartą tos jachtos visai nebesulauksi.
Tokiu atveju Šventosios uosto atstatymą turėtų finansuoti valstybė, kuri to daryti neskuba. Dabar pradėta abejoti net tuo, ar Šventosios uostelis galėtų būti atstatomas iš europinių pinigų. Iš Vyriausybės posėdžio išėjęs susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius atvirai išrėžė, kad Šventosios uostas yra turizmo, reakreacijos ir poilsio objektas ir jis nelabai yra susijęs su transporto infrastruktūra. „Manau, kad šiandien nėra teisinių galimybių, kad šis ne transporto sistemos uostas būtų atstatomas iš transporto infrastruktūrai skirtų europinių pinigų“, – pasakė ministras.
Su R. Sinkevičiumi būtų galima pasiginčyti, nes jūrinis turizmas naudojasi ta pačia transporto infrastruktūra. Juk ir turistinėms jachtoms bei nedideliems keleiviniams laiveliams reikalingas ir saugus uostas, ir krantinės. Tačiau, matyt, į transporto infrastruktūrai skirtas ES lėšas jau yra nusižiūrėjęs Klaipėdos uostas, kuris už tuos pinigus bevelija vystyti savo infrastruktūrą.
Ką gi R. Sinkevičius siūlo Šventajai? Anot ministro, toks uostas galėtų sudominti nebent koncesininkus. „Galbūt Lietuvoje atsiras verslo grupė ar verslininkas, kuris savo pinigais norės tą uostą išgilinti, pastatyti molus ir kurį laiką imti tam tikrą mokestį, kad laivai galėtų įplaukti, prisišvartuoti, būtų saugomi“, – lyg pasityčiodamas savo viziją dėsto ministras.
Tačiau kartu R. Sinkevičius užbraukia net ir šią utopinę viltį. Ministro teigimu, kartu su uostu turėtų būti vystoma ir Šventosios miestelio infrastruktūra. Skaičiuojama, kad atstatyti Šventosios uostą kainuotų per 43 mln. eurų ir dar tiek pat pareikalautų miestelio infrastruktūros sutvarkymas.
Tokiam pasiūlymui Šventosios gyventojai tikriausiai ploja abiem delnais, tačiau iš kokių lėšų R. Sinkevičius siūlo sutvarkyti Šventąją? Pasirodo, miestelio infrastruktūros sutvarkymu turėtų pasirūpinti Palangos savivaldybė. Ar tik ne iš savo vargano biudžeto kurortas privalėtų skirti per 40 mln. eurų? Anot ministro, kad „laiveliai mieliau plauktų į patogų, gerai sutvarkytą kurortą“.
Ar šiandien kokia nors verslo grupė bus suinteresuota į uosto statybą „įmerkti“ apie 45 mln. eurų su miglota valstybės garantija šias lėšas sugrąžinti per 25 metus? Jau net nesvarstant, ar savivaldybė yra pajėgi per daugelį metų apleistą Šventosios miestelį vienu ypu paversti vakarietišku saldainiuku?
Kita vertus, ar teisinga, kai tik kelnių prašantiems šventojiškiams siūlomas visas kostiumas, tačiau kartu pabrėžiama, kad jo pirkimui nėra pinigų. Sveikas protas diktuoja, kad iš pradžių reiktų pastatyti uostą, o auganti jo paklausa palaipsniui atgaivins ir patį miestelį.
Štai kodėl vyriausybėje besiformuojanti nuomonė dėl Šventosios uosto ateities šią ateitį praktiškai ir užbraukia. Gal pabaigtą uosto techninį projektą ir turėsime, bet į jūrą išplaukiantys žvejai ir toliau savo plokščiadugnes valtis pro uosto įplaukos kanalą stums į dugną atsispirdami kojomis.