Šventosios švyturio šviesa – jau pusę amžiaus

Lietuvoje stovi keturi jūriniai švyturiai – Klaipėdoje, Nidoje, Juodkrantėje ir Šventojoje. Pastarasis skaičiuoja jau šeštą dešimtį, tačiau iki šiol jūroje besiblaškantiems moja nuo kranto šviesomis. Vėjuotą ketvirtadienio popietę aplankytas jūreivių palydovas romantiškai žvelgė į tolį.

Švyturiuose – laužai ir žvakės
Niekas iki šiol tiksliai nežino, kada ir kur buvo pastatytas pirmasis švyturys. Tačiau iki mūsų laikų tebėra pasakojama apie septynis seniausius pasaulio stebuklus, iš kurių vienas – 140 metrų aukščio senosios Egipto sostinės Aleksandrijos švyturys. Jis dar 283 metais prieš mūsų erą buvo pastatytas Faroso saloje. Pačiame švyturio viršuje daugiau kaip 1500 metų degė laužas, kuris laivams rodė kelią. Visuose pasaulio švyturiuose iš pradžių kurdavo laužus. Tik praėjusiame šimtmetyje jie buvo pakeisti žvakėmis, alyvmedžio aliejaus ir žibalinėmis lempoms. Edisono Lamanšo švyturyje degė 24 žvakės, o kiekviena svėrė po 3 kilogramus. Dabar, technologijoms sparčiai pažengus į priekį, švyturio veiklos principai gerokai paprastesni.

Saugomi ir jau nebenaudojami
Baltijos valstybių pakrantėse veikia per 70 šviesos, 45 radijo švyturiai, 29 garso signaliniai įtaisai ir 650 įvairios paskirties šviečiančių navigacinių ženklų. Jie laivus patikimai įspėja visuose pavojinguose ir audringuose jūrų regionuose.
Lietuvoje prie Baltijos jūros ir Kuršių marių pirmieji švyturiai buvo pastatyti XVIII a. pabaigoje–IX a. pradžioje. Dabar šalyje yra septyni švyturiai, seniausias iš jų – Klaipėdos švyturys, pastatytas 1796 m., o po sunaikinimo, 1953 m. atstatytas, atnaujintas. Ventės rago švyturys pastatytas 1863 m., Nidos – 1874 m., Uostadvario švyturys – 1873-1876 m., Pervalkos (arba Arklių) švyturys 1900 m., Šventosios švyturys – 1957 m. Šie švyturiai yra įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Jie turi istorinę, architektūrinę, techninę vertę.

Susidomėjimas švyturiais auga
Senieji švyturiai – tai kiekvienos šalies laivybos istorija, todėl visame pasaulyje stengiamasi juos prižiūrėti net ir tada, jeigu jie laivybai nebenaudojami. Kai kurie švyturiai įtraukiami į architektūrinių paminklų sąrašus ir yra globojami valstybės, kitur švyturiuose įrengiami muziejai, organizuojamos ekskursijos. Be to, pastaruoju metu didėja susidomėjimas švyturiais. Jie vis dažniau „krinta į akis“ kolekcionieriams, renkantiems viską, kas susiję su švyturiais – senovinius atvirukus, nuotraukas, pašto ženklus, ieško švyturių prižiūrėtojų uniformų, keliauja „švyturių maršrutais“ ir panašiai.

Švyturys – automatizuotas
Šventosios švyturys nuo 1957 m. nenuilsdamas atsakingai tarnauja jūreiviams – ir praplaukiantiems, ir ieškantiems kranto. Jo skleidžiama šviesa sklinda apie 17 jūrmylių (per 30 kilometrų) į jūrą. Nors pats švyturys nuo jūros kranto atitolęs apie 700 metrų, jo skleidžiama šviesa ryškiai tvieskia į jūrą, jo pagrindinės lempos galingumas – 1 kilovatas. Lempos mechanizmą sudaro šešios tokio galingumo lempos – perdegus vienai, automatiškai ją pakeičia kita. Jei dingtų elektra, švyturys šviestų naudodamas dyzelinį kurą. Sistema veikia taipogi automatiškai. Tačiau visą šią techniką turi prižiūrėti profesionalai – Šventosios švyturyje pasikeisdami dirba keturi techninį išsilavinimą turintys darbuotojai. Šis jūrinis šviesulys nėra užgesęs ilgiau nei valandą – smulkūs gedimai pataisomi, o didesnių nebuvo. Be to, yra ir mažesnis, atsarginis švyturys.

Navigaciniai prietaisai kartais paveda
Švyturys ne vienam vaizduotėje iškyla kaip simbolinis ir romantiškas pajūrio atributas. Tačiau net ir šiais, pažangios navigacinės aparatūros laikais, švyturiai jūroje naudojami pagal tiesioginę paskirtį, jie vis dar atlieka navigacinę funkciją - rodo kelią laivams. Jie vis dar reikalingi ir mažiems laiveliams, kurių savininkai nepajėgūs įsigyti modernios ir tikslios navigacinės aparatūros. Be to, visapusiškai pasikliauti technikos naujovėmis taip pat nevalia – sugedus navigacinei laivų aparatūrai, švyturiai tiksliai ir užtikrintai leidžia susiorientuoti klajojantiems jūroje. 

Gyvenimas anksčiau ir dabar
Senovėje švyturių prižiūrėtojai buvo atplėšti nuo pasaulio. Kelias iki artimiausios gyvenvietės buvo labai tolimas, tad keliauti pėsčiomis ar plaukti tekdavo kelias valandas. Darbas švyturyje buvo labai pavojingas – įsisiautėjusi jūra grasindavo pražūtimi net į uolas įtvirtintiems švyturiams.
Taip įvyko su Škotijos švyturiu. Vandens bangos pasiekė švyturio Belrock 36 metrų aukštyje esančią viršūnę ir nuplėšė lauko kopėčias. Kartais galingos bangos vandens kriokliais apipila švyturio bokštą nuo viršaus iki apačios. Taip nutiko net 60 metrų virš jūros lygio stovėjusiam švyturio žibintui Oregono valstijoje, JAV. Bangos sutrikdė žibinto darbą, nors jis buvo ganėtinai dideliame aukštyje.
Dabar darbas švyturyje nėra toks pavojingas. Švyturio prižiūrėtojams dažniausiai tenka taisyti techninius gedimus, rūpintis jo saugumu, prižiūrėti aplinką. Techniniai darbuotojai čia budi visą parą.

Kiekvienas – originalus ir savitas
Švyturių pastatų formos ir dizainas pasaulyje gana įvairus. Dažniausiai tai aukštas gelžbetoninis bokštas su patalpa žibintui. Kai kur švyturiai – tarsi didžiuliai namai su bokšteliu, kartais tiesiog jūroje pastatomi didžiuliai gelžbetoniniai statiniai su aptarnavimo patalpomis ir sraigtasparnių nusileidimo aikštelėmis, būna plaukiojančiųjų švyturių – tai laivai švyturiai. Navigaciniuose leidiniuose ir žemėlapiuose nurodoma ne tik švyturio šviesos charakteristika, bet ir pati švyturio išvaizda. Švyturio spalvinimas dažniausiai toks, kad jis kuo geriau išsiskirtų horizonte iš aplinkinių objektų, „nepaskęstų“ smėlėto kranto ar tamsaus miško fone. Švyturio spalva yra tarsi dar vienas navigacinis signalas jūreiviams. Todėl jo negalima imti ir perdažyti kitomis spalvomis, jeigu apie tai nepranešama atitinkamoms institucijoms.

Atnaujino švyturio konstrukcijas
Šventosios švyturio aukštis – 35 metrai iki paskutinės stebėjimo aikštelės. Bokštelis, kuriame stovi pagrindinė lempa, prideda dar kelis metrus aukščio. Švyturį charakterizuoja ir šviesos srautas – kiekvienas švyturys šviečia nustatytu signalu, kuris jūreiviams tamsoje yra vienas pagrindinių veiksnių, kaip atskirti juos iš kitų. Keturkampis metalinis bokštas kardinaliai atnaujintas buvo 2000 metais. Tada estų komanda „nulupo“ medinę švyturio dalį, sutvarkė gelžbetonines konstrukcijas, laiptus į viršų. Dabar pajūrio šviesulys – raudonos spalvos. Anot „Palangos tilto“ žurnalistus pasitikusio ir apie švyturį pasakojusio tądien dirbusio vyr. techniko Vasilijaus Filatovo, dabar daug patogiau ir saugiau užlipti į viršų – kai kur medinės lentos jau buvo sueižėjusios, dažnai nublukusį bokštą tekdavo perdažyti, o metalinės konstrukcijos dabar stabilios, tvarkingos ir ryškios.
Šventosios švyturys siunčia baltus blyksnius pagal nustatytą ilgametę programą: 1,5 sekundės šviesa keičiasi su 1,5 sekundės trunkančia tamsa po tris kartus, tada 7,5 sekundės tamsa ir ciklas kartojasi.
 
Poilsiautojai veržiasi į viršų
V.Filatovas, ketvirtadienio popietę rodęs švyturį, pasakojo, jog tokį darbą dirba jau du dešimtmečius. Techninį išsilavinimą įgijęs Liepojoje, vyras sakė pripratęs prie išskirtinio darbo subtilybių: budėjimas, trunkantis 24 valandas, reikalauja nuolatos prižiūrėti ne tik techninę švyturio dalį, bet ir visą aplinką, teritorijos saugumą. Vyr.technikas pasakojo, jog ne kartą yra tekę susidurti ir su smalsuoliais ar savo drąsą norinčiais išbandyti asmenimis. „Ne kartą kabarojosi per tvoras, į patį švyturį. Kažkam tai ekstremalu, įdomu. Dažniausiai – tai jauni, smalsūs žmonės, žinantys jog daro negerai, tačiau rizikuojantys. Kartais net stulbina, jog per tvorą perlipa ir mergaitės. Tokių įvykių dažniau pasitaiko vasarą, poilsiautojams užplūdus pajūrį ir dažniausiai – naktį“, - šyptelėjo darbuotojas, visą parą ant švyturio įtaisytos kameros dėka iš budėjimo patalpos per monitorių stebintis jūrą bei visą švyturio teritoriją. 

Smalsuoliai neįleidžiami dėl saugumo
Daugelis likusių smalsuolių norėtų užlipti į švyturį ir pasigrožėti nuo jo viršaus atsiveriančiais vaizdais. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad švyturio aukštis 30-45 metrai (buvimas 5 metrų aukštyje priskiriamas darbui aukštyje), kad laiptai, vedantys į viršų, yra siauri ir statūs bei siekiant užtikrinti darbų saugos reikalavimus bei išvengti nelaimių, lankytojai į švyturius neįleidžiami. Nuo 2002 metų vidurio, kai Saugios laivybos administracija atsiskyrė nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, švyturius ir navigacinius įrenginius eksploatuoja ir prižiūri Lietuvos saugios laivybos administracijos padalinys – Švyturių ir navigacinių įrenginių tarnyba.

Rusišką įrangą keičia estiška
Iki 1991 metų švyturiai įrangą ir atsargines dalis gaudavo iš Baltijsko miesto (Kaliningrado sritis). Iki 1999 metų buvo naudojamasi ir rusiška įranga, pagaminta dar pokario metais. Šiuo metu švyturiuose navigacinei šviesai formuoti naudojama nauja ir moderni Estijoje pagaminta įranga, milžiniškus įrenginius keičia modernios technikos naujovės. Šventosios švyturio vyr. technikas V.Filatovas sakė, jog esant būtinybei, galima pasinaudoti ir rusiška, dar veikiančia įranga, kuri patvari, patikima ir ilgaamžė, sugeba suformuoti reikalingą šviesos charakteristiką.
Švyturio priežiūra – nemenkas darbas. Didelė teritorija, apsilankius „Palangos tilto“ žurnalistams, buvo idealiai sutvarkyta, kiekvienas daiktas gulėjo savo vietoje, pagal visus reikalavimus. „Technika, įranga, atsarginės detalės, dyzelinis kuras – viskas savose vietose ir tvarkinga. Net ir guminiai batai bei pirštinės, būtinos tokiame darbe. Viskas paruošta tiek kasdienai, tiek ekstremalioms situacijoms“, - užtikrino „šviesos nešėjo“ darbą Šventojoje prižiūrintis technikas. 

Aldo ŽOLIO nuotrauka